Slovakija III

Mes savo trasoj sutikom vieną šunį Tik nežinau, ar jis ten keltuvu buvo užkeltas, ar tiesiog jie aukštyn/žemyn savom kojom lipo.
O kopetėlės tai Slovakijos rojuje. Kopetėlėm, manau, sudėtinga šuniui būtų

taip, su tom kopėtėlėm aš irgi manau, kad šuniu - jokių šansų o, gal renkantis trasas yra pažymėtos tokios vietos kur yra kopėtėlės? ir tada pasirinktume kaip nors per aplinkui...

Mes visuomet su šuniu, šuo mažas, bet labai stiprus ir drąsus, visur eina pats, tik per grandines ir visas kitas viršūnes, kur reikia pernešam spec. tašėje. Šiaip kaip ir negalima, yra ženklai, bet Slovakijoje mažai šansų, kad kas prikibs. Kalnų chatoje tik gali kibti, reikia atsargiai. Tik nesugalvokite į Lenkiją, nes ten tai bus Mes jautėmės kaip pasaulinio lygio kokie gangsteriai, kuriuos gaudo Nesveikas požiūris, šlykštu ir atsiminti
Papildyta:

Rašykit tiksliai kas domina, padėsiu. Žinau praktiškai visas įdomiausias trąsas iš Aukštųjų. Rojuje tai tik tą sunkausią ėjome, nes kitur mums neįdomu, mes ekstremistai Bet mūsų šuo mažas kaip minėjome, į kuprinę ir papior
Beje, turite žinoti ir būti pasiruošę tam tiekriems dalykams, kaip pvz: meška ir audra su žaibu. Nes rizikuojate su gyvūnu privilioti mešką daug labiau nei kiti turistai. O žaibo metu negalima būti arti kito asmens, susikabinus ir pan., reikia prasisklaidyti. Taigi negalėsite glausti šuns ir raminti, nes rizikuojate. Nežinau ir kaip dėl pavadėlio, jei jis trumpas ir šuo arti, nebent turėtumėte ilgą, kad būtų pakankamas atstumas ir jūsų šuo nesidraskytų ir jūsų nenutemptų kur.
Žodžiu, viskas gerai ir paprasta, jei viskas gerai. Bet vat šituos momentus verta žinoti ir apgalvoti.

Hmmm... meškų prisiviliot tai tikrai nenorėčiau. Labai faina, kad imat visada su savim šunį, nors ir tenka pabėgiot kaip gangsteriams kai pas jus mažiukas ekstremalas tai aišku labai patogu įsimest į tašę o būna pirkt tokių specialių? mūsiškis gal maždaug 24 kg, turbūt nelabai išeis įsimest bet žinau yra kažkokios petnešos, gelbėtojų šunims pritaikytos, su papildomais karabinais, prisegimais visokiais, net nežinau ar tokių prireiktų pavadėlius tai kelis skirtingus reikėtų pasiimt. Šiaip paklusnumu nesiskundžiam, šuo dresuojamas, griaustinio nebijo, bet tai kalnuose gali būt ir kitaip, jei žaibas prie nosies gerai driokstels tai gali visko būt...
Su Zakopane viskas aišku, galvojom ir apie ją, kaip variantą, bet jei ten problemos su šunimis tai tada atkrenta, ir šiaip Slovakija labiau traukia dėl tų ženklų, kad šunims negalima tai kiek ieškojau info intenete, taip supratau, kad kai kur galima, kai kur ne..., todėl ir norėjosi sužinot kaip ten realiai yra, ir chatų internetiniuose psl tai kaikur irgi pažymėta, kad šunų nepriima, kitur vien slovakiškai kažką rašo...
O palapinėse ten kalnuose nakvot turbūt irgi negalima? Susidariau įspūdį, kad ten arba praeini per dieną kokią trasą ir tada žemyn į miestelį, arba susirandi kokią chatą kur yra kambariai nakvynei ir po to toliau keliauji?
Kol kas dar nežinau konkrečiai kokią kryptį rinksimės, aišku tik, kad nedomina urvai, vandens parkai, ar muziejai, o norisi kuo daugiau kalnuose pabūt. Po trupruti renkuosi info ir kai turėsiu aiškesnį planą parašysiu dėl konkretesnių dalykų, ačiū labai

Netikėjom, kad teks Lenkijoje pabėgioti. Forumuose lenkai atrodo normaliai pasakė, be grasinimų: į lenkų kalnus šuns neimk. Nu aš pagalvojau, kad ai, nu paimsiu, prislėpsiu, kur reikės, o kur reikės - žinau. Bet jie buvo visiškai teisūs. Prislepi, bet kas iš to, po to juk paleidi, o ten daug asfalto ar šiaip miško kelių, kur važinėja eiguliai visokie ar į chatas ir vsio. Sustoja ir lojina, bet baisiai taip, von rodo Net neatsižvelgia, kad mes užsieniečiai, mes apsimetam, kad visiškai nieko nesuprantam, kad ir anglų ne, bet tai jie dar piktesni, supranta, kad kaip pro apsaugas prasinešėm, kad slėpėm, nu žodžiu... Tikrai gali sugadinti kelionę svolačiukai O slaptų kelių ten nelabai yra arba mes nežinome, juk lengva paklysti.
Beje, Lenkijoje visgi pas tuos svolačiukus žymiai fainiau, kalnų aišku mažiau, bet rastumei kur eiti, ta jų Orla Oi vaikyti... Slovakai tinginiai, pakabina porą grandinių, atidaro porą paprastų viršūnių, nors juk turi šitiek kalnų...
Visokias tašes ir petnešas pamirškite, nieko nebus. Kai kur juk taip statu, kai kur siaura. Nebent iki tokios viršūnės kaip Rysy ar Jahnacy kažkaip, bet ir tai... Nes gi gyvas svoris. Mūsų mažė makaluojasi dar kuprinėje, tai lengva ir miela nebūna, o jei 24 kg. Juk kalnų nešikai ir tie dauguma tik po 15 kg neša, minimum kas po 30 kg, bet jie juk tik iki chatų, nelipa grandinėmis. Žodžiu, jums reiktų ir apie Žemuosius kalnus pagalvoti ir apie Bielskie ir Zapadne, ten, kur nėra grandinių.
Į chatas nežinau ar kas priims miegoti, mes nebandėme. Bet žinant lenkus, nes ten jų daug miega, kad jus ir priimtų, atsirastų bumbeklių ir gadintų jums nuotaiką. Nes juk ten daug norinčių būna, ant žemės visi miega, tai jie labai bijo, kad šuo per galvas lakstys jiems Žodžiu, po kalnų nuotykių, lenkais kaip tauta labai nusivilti galima
Neatsisakykite ir kitų pramogų, vandens parkai ten puikūs, kaip atgaivins po kalnų, pilys kai kurios nuostabios. Maniškis dar dabar svaigsta dėl Krasna Horka. Vis aiškina, kad vėl privalome važiuoti Geriau porą metų iš eilės nuvykite, patiks tikrai

Mes pries pora savaiciu grizome is Slovakijos, zygiavome po kalnus su mazais vaikais. O del sunu, tai kai kur ju mateme, kad vedesi, taciau musu vadove, kuri jau 20 metu po Aukstuosius Tatrus vaiksto ispejo, kad ypac pavojinga su lojanciais sunimis ten, kur "gyvi"akmenys. Pamatys suo koki kalnu oziuka, ims loti ir gali sukelti griuti. Atvirai pasakius i sunkesnes trasas tikrai suns nesivesciau.

Mūsų neloja, gerutė Ji net į švilpikus dėmesio nekreipė, nors lenkai labai virkauja pas save forume, kad šuo gi švilpikus suės Juk pavargęs tas šuo jau būna, mes švilpikus matėme, kai nusileidinėjome, tai džiaugiamės, kad šuo apskritai dar pats eina, kur jam jau tie švilpikai pavyt.
Kadangi lenkai pastoviai šunimis skundžiasi, tai pas juos gandai sklando, kad atseit viena rujojanti kalė priviliojo lokį, o kitas didelis šuo, užvarė vienas į viršūnę, kur kryžius ir kur eina piligrimai ir lojino visus, kol šeimininkas po pusvalandžio neužlipo. Tai nuo to laiko į šunis ten kaip į priešus žiūrima Bet kad griūtį sukeltų, tai dar negirdėjau. Teoriškai aišku galima. Bet juk ir vaikas klykti gali pradėti... Ai žodžiu, bijai vilko - neik į mišką. Šuns nereiks, kas nors aukščiau lipdamas paleis akmenį iš po kojų ant galvos ir viskas. Reikia žinoti ten tvyrančią riziką ir tiek.
Mums irgi sakė, kad ten nelipkit su šuniu, ten nelipkit, nes galit neperlipti, bet kai veda didžiulis noras ir optimizmas, tiek pas mus, tiek pas šunį, tai viskas įmanoma. Šuo iš viso protėja kaip nori. Kadras ten pas mus geras Ryte kai išeinam ir sustojame pirmoje stotelėje kur miške, tai šuo pasipiktina. Maždaug čia ką, jau viskas? Atėjom? Greit man einam Šuniui juk gamta tolygu pasaka. Baisoka jai tik viršūnėse, betgi visiems ten šiek tiek nejauku, normalu tai. Nors irgi kaip kuri viršūne, būna tokių, kad užlipi ir dar šokį sušoki

Vat butent todel mus ir ispejo, kad tam tikrose vietose nesukauti, nerekauti ir pan.
Man asmeniskai nesmagu budavo, kai pamatydavau einanti palaida suni, seiminikas kur toliausiai arba vedasi uz ilgiausio pavadzio. Suprantama, sunelis nori laisves. Gal jiems tas suo ramutis, bet kitiems zmonems tikrai nera malonu - ka cia gali zinoti, kaip tas suo kokioj situacijoje sureaguos. Be abejo, dar priklauso ir nuo trasos sudetingumo, nelabai isivaizduojo suns einancio uolos pakrasciu, kur reikia laikytis uz grandiniu...

Nu šiaip jei jau bijoti kalnuose, tai galima visko ir daug, nereikia taip nusiteikti. Man prieš Lavką (slovakiškai turbūt Priečnie sedlo) vienas nepatikimai atrodė, nes labai sunkiai keburnėjosi ant grandinių, tai daviau kelią žmogui. Nes grynai atrodė, kad nukris man ant galvos.
Tiesiog eini ir žiūri kas eina paskui tave, priešais ir pan.
Neseniai skaičiau vieną psichologų pokalbį, tai vienas iš jų teigia, kad net tas sveikinimasis kalnuose yra ne šiaip sau. Tu tarsi švelnini situaciją, tarsi rodai geranoriškumą, pagarbą kitam pirmiausia todėl, kad sudarytum jaukią atmosferą, kad tas kažkas sušvelnėtų, jei jis piktas ir ketina kažką negero padaryti. Nes kaip žinia, kalnuose tam puikios sąlygos
Kur visiškas pakraštys ir grandinės (skalos), tai šuniukas būna kuprinėje, o didelis šuo ten ir nepraeis, jau kalbėjome apie tai. O kur šiaip praraja, bet tokia kaip takelis, tai jei šuo drąsus, einu kaip didelis, nebijo

Apskritai ne kiekvienas žmogus sugebės grandine įsikabinęs praeit (nenukritęs kam nors ant galvos) , bet tam ir yra skirtingų sudėtingumų trasos... , ir aišku, kad sudėtingose trasose šunų nėra (nebent koks į tašę telpantis mažius) nes tikrai be šansų šuniui užsiropšt kokiom nors kopėčiom, nekalbant apie grandines
Mes ruošiamės važiuot pirmą kart, virvėmis nesikarstysim, labiau domina gražūs vaizdai, o ne adrenalinas Tai pasiūlymas apie Žemuosius Tatrus labai priimtas tik, tas Bielskie kaip supratau pas lenkus, čia tada variantas gali būt jei neimsim šuns, bet tai labiau gal traukia Zapadne, reikės pasidomėt, ačiū
O šiaip apskritai dėl šunų, manau galioja visos tos pačios taisyklės kaip ir pvz. šuns elgesio mieste, jei šuo dresuotas ir išmokytas tai kai loja gali sudraust ir nuramint, jei kažkur nubėga - pakviestas ar pašvilptas atbėga, kai reikia eiti šalia - turi eiti greta ir nesitampyt kur nereikia, ir pan. tai yra elementarus paklusnumas, kuris labiausiai aktualus dėl saugumo, tiek šuns, tiek kartu keliaujančių, tiek aplinkinių. Jei nesi tikras dėl savo šuns elgesio tai geriau ir nesiimt, jei nusivys kokį ožį, gal ir pasimes kalnuose, sugadinta kelionė garantuotai. Aš tai – už, jei viskas suderinama, įsivaizduoju, kaip smagu šuniui tokioje gamtoje kai nereikia sėdėt už keturių sienų ar namo tvoros, būtų žiauriai laimingas taip pat ir šeimininkams ne mažiau džiaugsmo jei gali kelionėje laiką leisti visi kartu

Tikrai rekomenduoju, nes ten viskas kitaip, nemoku nupasakoti, šuo net kitoks tampa kaip ir žmogus. Bent jau mūsų galvose nebelieka nieko: jokių darbų, kompų, Lietuvos, net kitų šeimos narių regis nėra. Tokia maloni tuštuma ir tik vienas tikslas - viršūnė. Visi mobilizuojamės, saugom vienas kitą, šuo irgi labai atsargus. Ir šuo lygiai taip pat nori tos viršūnės, nenusiramina, kol nepasiekia Pamenu, kai praslydom per mišką Lenkijoje, nes buvo savaitgalis ir nedirbo miškininkai ir dar bilietų dedelis nedirbo, o prie chatos šunį paslėpėme ir taip pasiekėme labai fainą kalną. Bet nelabai toli viršūnės, pastebėjau kažką panašaus į kalnų vedlį, nes su raudona maike toks, su kalnais. Šuo kaip tik buvo kuprinėje tuo metu, tai jis nieko nepastebėjo. Praleidom jį ir po to ėjom iš paskos. Tai šuniukas su MB liko po pat viršūne ir nebelipo, nes ten tas kalnų vedlys dar sėdėjo, o aš viena įlipau. Kai nusileidau, išgirdau, kad vedlys prikibo prie šuniuko, vėl kaip visi ten dirbantys lenkai baisiai gąsdino baudomis ir pan. Bet nieko, vėl MB apsimetė, kad nieko nesupranta Bet aišku, kai supranta, tai labai nemalonu... bet žodžiu, per jį šuniukas taip ir nepasiekė viršūnės. Ir kai aš nusileidau, mūsų nuostabai šuo ne žemyn eiti norėjo, o dar į viršų nes juk tikslas nebuvo pasiektas. Na bet nebevedėm jos, nes baisokas toks kalnas, ten grandinių nėra, siaura, žmonių daug Lenkijoje...
Kažkada turėjau slovako fotoalbumą, jis turi ne vieną šunį, tai su jais visais vaikšto visur, atitinkamai ima tą, kuris kur gali praeiti. Su grandinėmis ima mažiuką, didesnį ima, kur kitokios trąsos. Tik bėda, buvo kompas sugedęs ir nuorodos nebeliko

Keliu temą aukštyn

Beveik baigiu perskaityti visą praeita tema. Užburiantys pasakojimai apie vasaros keliones, bet nerandu žiemos ...

Gal patartumėt, kur apsistoti žeimą šiuose regionuose? Domina Tatranska Lomnica, Shrebska Plesa arba Jasna ...