O tai jau visi kiti dirba tik iš gero gyvenimo? Manote, man labai smagu kartais aukoti savaitgalius, grįžti naktimis? Manote, vissi pasišokinėdami į savo darbus eina, nes daugiau neturi ką veikti, ir visiems kosmosus darbdaviai moka?
O jei labai kraupu tą vaiką žiūrėti (kaip suprantu, iš jūsų pusės net paprasčiausio švelnumo, palankumo tam svetimam vaikui tikėtis nė nebūtų verta?) - kas verčia eiti dirbti būtent aukle? Nėra kito pasirinkimo, niekas daugiau nenori įdarbinti? Tuomet - baisu. Tokių auklių kaip tik mamos ir prisibijo labiausiai - kai moteriškei nebėra kur daugiau, išsilavinimo nulis, galimybių įsidarbinti nulis, na tai eina aukle, nekęsdama to darbo, nekęsdama vaikų. Pasekmes matome jutubėj sudėtas... Pati girdėjau dviejų pensininkių gan cinišką pokalbį- "ai, jei pensija bus per maža, eisiu aukle dirbti". Jokio noro pasidomėti vaiko psichoogija, jokių palankytų kursų, pirmos pagalbos žinių, pedagogikos žinių, jokių laiko ir kt. investicijų į šią sritį, bet - algą didelę man mokėkit, pensija pasirūpinkit, priedų nepamirškit
Mes šiuo metu turime šaunią valandinę auklytę - manau, mums labai pasisekė
. Kuriai šis darbas - tik laikinas etapas, nes mergina studijuoja, tačiau dėmesio ir meilės vaikui tikrai pakanka, ir vaikas ją myli. Ir gerbiu ją kaip žmogų, ir nenuvertinu, ir moku, manau - adekvačiai. Bet tikrai nemanau kad turėčiau apmokėti draudimus ir pensijas.
[/quote]
Suprantu, jei auklėms mokėtume po 1 ar dar mažiau, pasisakymuose nelietume jokios kritikos ar pagiežos, vien teigiama gaida rasytume apie auklę, juk tai adekvatu...