AFrodite... suprantu tave labai gerai...Aš irgi tokia pati, nebūčiau laiminga,neturėdama vaikų, tik egzistencija, ne gyvenimas, ir dzin man tie išvedžiojimai,kad turi rankas, kojas, namus, vyrą, tėvus..taip, turiu, vertinu, myliube proto, bet kol neturėjau dukrytės, visada turėjau tokį juodą širdies kamputį, į kurį niekada neprasiskverbia šviesa, jei juokdavausi, juokdavausi ne iki galo, ne nuoširdžiai, lyg ir linksma, bet visada visada yra tas juoduliukas, dieną naktį, bet kada, bet kur būnant, kalbant, keliaujant, sportuojant..visada. Tiesiog mes tokios,matyt, kitos gal tiesiog...na,kitaip perskirsto jausmus,poreikius, interesus, kitoms, pvz, labai svarbi karjera, būtinas tas pripažinimas, reikšmingumas..aš pagalvoju,gal ir norėčiau, bet ai ,nėra tai nėra. Man tai nėra gyvenimo prasmė. Faktiškai dėl leliuko planavimo tos karjeros ir nebuvo, nors gal ir taip nebūtų buvę, gal ir nesugebu, neteko sužinoti. tiesiog..kiekvienam savaip
O aš pagūglinau sočiai,susidėliojau gyvenimo planą ateinantiems mėnesiams
, išmesti iš gyvenimo kavą, alkoholį (beveik:) ), dar radau,kda prieš IVF rekomenduojama valgyti daugiau baltymų turintį maistą ir t. t., žodžiu, tobulėju
