Knygos, knygos, knygos...*70

Perskaičiau "Jūros katedra" Pasijutau kaip vaikystėj su nuotykių romanu.Nors ne visos siužeto linijos stiprios ir išbaigtos,bet galiu pasakyti,kad patiko.Net autobusu važiuodama skaičiau,o taip jau seniai bebuvo.
Šiandien pradėjau Frederiko Forsaito "Afganą"

Užsisakiau šiandien skaityklę kitą savaitę jau turėčiau laikyti rankose

Na didžiausi sveikinimai su geru pirkiniu. Labai domina toks daiktas. Lauksime pristatymo ir įspūdžių gyvai

Sveikutės, knygų mylėtojos

Labai įdomu būtų sužinoti, ar yra čia šiauliečių? Ar darote kokius susiėjimus ir pan?
Labai mėgstu skaityti, negaliu gyventi be knygos Baigus skaityti naujai nusipirktą knygą James Hilton "Dingęs horizontas", pagalvojau kaip būtų faina su kitu žmogumi aptarti jos turinį, patirtą įspūdį ir pan... Nesinori vien savyje laikyti naujai gautų emocijų, norėtųsi jomis apsikeisti su kitu skaitytoju

Labai įdomu buvo skaityti atsiliepimą apie šią knygą. Pasirodo ne man vienai ji sukėlė tokias emocijas. Knyga man pasirodė kitoniška. Daugumą, kurias skaičiau apie jaunimą, buvo siejama tik su narkotikais ir panašiomis amžiaus baisybėmis. Ši knyga paliečia kitus savidistrukcijos būdus. Vienatvė šiais laikais labai aktuali tema, tą matau bent tarp savo draugų, pažįstamų. Žinoma, jie nenaudoja tokių kardinalių savęs baudimo būdų, bet...kiekvienam savi būdai. Tiesą sakant, aš šią knygą "suvalgiau" neįtikėtinai greitai. O baigusi skaityti, iškart įsimečiau į mėgstamiausių knygų sąrašą. Kada nors vėl norėčiau perskaityti.

Ką gi, skaitau ir aš intensyviai. Nesenai perskaičiau Jean-Christophe Grange - Miserere
Nežinau ar dėl to, kad pradėjau nuo tikrai stiprių detektyvų kaip S. Beckett - Mirties chemija ar J. Katzenbach - Ne tas žmogus ir pan. Miserere man pasirodė vietomis nuobodi dėl virtinės žiaurių istorijos faktų. Gal todėl, kad istorija manęs nežavėjo nuo mokyklos laikų. Tiksliau sakant, patiko ir patinka tik tų šalių, kurių tradicijos yra keistos ir tuo įdomios: tai senovės Roma, Graikija, Kinija, musulmonų šalys ir t.t.
Šioje knygoje du tyrėjai: rusas, kovojantis su priklausomybe narkotikams ir armėnas, turintis psichologinių ligų, kiekvienas su savo gyvenimo istorija. Itin sukrėtė aukų žudymo būdai, kūnų išniekinimas. Šalia to buvo sudėtinga skaityti apie tai, kaip naciai ir čiliečiai kankindavo žmones (šiek tiek istorijos). Pats detektyvas gan kraupus, o čia dar istorija, kuri neleidžia atsikvėpti nuo pykinančio žiaurumo. Nors tokiais momentais knygą padėdavau į šalį, pats detektyvas tikrai geras. Gal truputį ištemptas, bet labai skiriasi nuo mano skaitytų. Tas kitoniškumas ir žavi. Detektyvas, apgaubtas paslapties. Kai iškyla į paviršių nenugalimos sektos pėdsakai, kurioje įtraukti vaikai, man iškart knyga pagyvėja. Pabaigoje sutelktas visas veiksmas ir, žinoma, atomazga. Daug nerašysiu, nes detektyvas įdomus, kai kuo mažiau apie jo detales žinai.

Sveikos ateinu dažnai pas jus paskaitinėti.Ateinu su knyga


Nuostabi.Taip patiko,dabar kažkokia tuštuma palikus...kad baigiau skaityti. Tai romantiška ir jausminga istorija apie uždraustą meilę ir atlaidumą.

„Dievo žemė, kur saulė didelė kaip apelsinas, o padangė tokia plati, it paties rojaus atvaizdas“ - tai Argentina.

Labai labai patiko. Nemoku rašyti recenzijų

Ačiū, eliss, būtinai pasidomėsiu
Papildyta:


Va kažkaip ir nenoriu tos knygos skaityti. Po to atsiliepimo - dar labiau.
Užtat su kokiu malonumu perskaičiau Romualdo Granausko „Trys vienatvės“. Na aš vėl patriotiškai pavarysiu - bet apie savą rašytoją, jo paties atsiminimai. Labai rekomenduoju. Labai gera.
Šalin papūgas, čiupkit Granauską... (juokauju aš čia, jei ką...).



O man toje knygoje vienatvė nebuvo stingdanti. Ta vienatvė buvo ten tokia kitokia. Negąsdinanti. Tiesiog apie žmones, kurie yra kitokie. Apie kitokią meilę. Suprasti ir priimti kitokius - čia pats didžiausias knygos „smūgis“.
O jos prie pačių mėgstamiausių ir įsimintiniausių tai nestatyčiau.. Nors gal ir nebloga...

Tiesa, kaip manot, merginai kokių 12 metų ją jau būtų įdomų skaityti, ar dar nesupras?




Yra tai yra.
Bet visos viltys apie susiėjimus seniai pamirštos.
Kartais atsiranda koks nors šiaulietis knygų mylėtojas ir dingsta.
Toks įspūdis, kad tame mieste niekas knygų neskaito...
Tai ir bendraujam virtualiai.

Tiesa, minėta knyga sudomino, reikės pasidomėti

Paauglystėj perskaičiau R.Rolaną;Ž.Ž.Ruso ir begalę kitų ir nesuprantu,ką aš tada supratau...?
Tad tegul skaito-nepatiks,atidės kitiems metams.Aš ne už ankstyvą skaitymą,aš prieš sudisnėjintą,sukramtytą,supaprastintą turinį,kuris migdo smegenis,nors turėtų lavinti fantaziją.
O "Afganas" man net labai patinka

Sveika,
aš ir iš šiaulių. Skaitau knygas, gal tik ne tokiais dideliais tempais Manau, kad šiauliečiai neturi savo būrelio. Na nebent jos SM nesilanko

Sveikos gyvos knygų mylėtojos, jungiuosi ir aš į jūsų būrį. Į knygų pasaulį grįžau daug maž prieš pusmetį, kai pažiūrėjus holivudinę Grafo Montekristo ekranizaciją, prisijuokę iš šiuolaikinių efektų, ėmėme ir parsisiunteme daugmaž 1970 m. anglų pastatymą. Ir ką jūs manot, visai kitokia pabaiga Taigi, sekantį savaitglį jau iš tėvų parsigabenau visus tris tomus Vėliau dar žiūrėjom ir prancūzų versiją. Tik rusiškosios neradom.
Tai va, vis dėlto tai ne Montekristo sūnus

Toliau sekė Colleen McCullough "Erškėčių paukščiai". Taip pat iš tėvų sukauptos bibliotekos. Kažkodėl visą laiką galvojau, kad ten bus daug erotikos, sekso scenų. Pasirodo neklydau Knygos ekranizacija daug kuklesnė Buvo smagu skaityti, labai patiko.

Arthur Golden "Geišos išpažintis". Pradžioje buvo nusistatymas nepasiduoti masinei psichozei ir iš principo nežiūrėti filmo, bei neskaityti knygos. Bet laikas bėgo ir ne kartą buvau parsinešusi iš bibliotekos, bet taip ir nepradėdavau skaityti. Šį sykį knyga į geišų gyvenimą įtraukė nuo pirmo puslapio.

K. Sabaliauskaitė "Silva Rerum". Šį sykį kaip tik pasidaviau masinei psichozei ir nusprendžiau pasižiūrėti, kuo gi ši knyga taip visus (bent jau dauguma) pakerėjo... Kai ją baigiau, pora dienų negalėjau pradėti kitos knygos Visos mintys sukosi apie ją, apie naudotus simbolius ir tai, kaip per visą knygą veikėjus lydėjo susidūrimas su mirtimi vaikystėje. Ir dar daug visokių minčių kilo, net iš mokyklos laikų likusios literatūros istorijos nuotrupos (su baroko simboliais )

Prieš ir po "Silva Rerum" buvo Ieva Simonaitytė "Aukštųjų Šimonių likimas" ir "Vilius Karalius". Vakar baigiau ir "Pikčiurnienę". Visos knygos tikrai patiko. O kaip ji gamtą aprašo kaip pasakoja žmonių likimus. Iš tiesų, mano supratimas apie Mažąją Lietuvą buvo visai kitoks. Gyvenu Klaipėdoj apie savo kraštą tiek mažai težinau. Todėl artimiausiuose planuose ir kitos Simonaitytės knygos, bei istorinė literatūra apie Klaipėdos kraštą.

Beje, jei mokyklą baigėt labai seniai, rekomenduoju grįžti prie mokyklinės literatūros. Pati tai patyriau skaitydama "Aukštųjų Šimonių likimą". Skaitosi visai kitaip.
Man gyvenimo neužteks, kiek knygų noriu perskaityti

dėl šito pritariu. Aš pati mintyse tokią iniciatyvą vadinu- metų nostalgija tiesiog skaitau knygas, skaitytas mokykloje, paauglystėje. Praėjusiais metais skaičiau Avyžiaus Sodybų tuštėjimo metas, šiemet iš tos ,,operos" perskaičiau Hans Fallada Anuomet mūsų namuose. Ir dar planuoju pasinerti į Altorių šešėly esu ją skaičius 3 kartus, bet man ji labai labai

Labai daug norėjau parašyti apie tavo paminėtas knygas,bet pusę ekrano užima baisiau už gatvinę išsišiepus Ščiogoliovaitė...Ar gali turintis talentą žmogus vardan pinigų šieptis tuščiom akim?
Net f5 nenugesina
http://www.youtube.c...feature=related