
Stikliuk,dekui

Tyluma, ramuma
įmesiu savo atsiliepimą apie Čiauškutę
rašytas vakar naktį, skambant romantiškai Eltono Johno muzikai...gal todėl toks nostalgiškas išėjo.....

Reşat Nuri Güntekin- Čiauškutė
Klasika, neabejotinai tikra klasika. O galbūt mano duoklė jaunystės laikams. Prisimenu savo jaunas dienas, kai dieną naktį grauždavau knygas: ne, netiesiogine prasme, tačiau nenuostabu, kad iš čia ir kilęs posakis knygų žiurkė (book worm O tokios knygos kaip Čiauškutė buvo skaitomos šiltomis vasaros naktimis, prie atdaro lango, vėsiam nuo jūros sklindančiam vėjeliui judinant užuolaidas, nosiai kvėpiant nupjautos žolės kvapą ir virpant jaunai širdžiai, išsiilgusiai meilės . Taip, buvo laikai. Kaip norėčiau ir dabar pajusti tą nedrąsų, tyrą, nepatirtą jausmą, kai tarsi pati ant savo skruosto jaučiau Kiamrano ūsų švelnumą, tarsi ir mane kažkas šaukė Giulbešeker, Čalykušu, Feride Gaila, jog skaitydama antrą kartą (pirmasis, tikriausiai buvo prieš kokis 15 metų, jei ne daugiau) nebepatyriau to. Širdis sakė- kaip gražu, protas buvo racionalus ir gyvenimo aplaužytas- taip nebūna ..
Čiauškutė, bet tikriausiai šią knygą aš labiau prisimenu kitais dviem pavadinimais- Čalykušu ir Королек птичка певчая. Tais laikais, kai mano širdis dar buvo meilės nepatyrusi, kaip tik ir buvo rodoma šio filmo ekranizacija. Tuo metu gyvenome bendrabutyje ir vakarais, kai turėdavo rodyti šį filmą, visame pastate tapdavo tylu tylu, kas atsitikdavo labai retai. Dabar tikriausiai net nesuprastumėm to- esame persisotinę filmais ir serialais, bet tada taip buvo. Ir nutariau pakartot- žiūrėjau šį filmą ir vėl: šypseną kėlė rūbai, makiažas, muzika ir iš už kadro sklindantis ,,senovinis įgarsintojo balsas. Tarsi nuskridau 15 metų atgal. Kelionė į praeitį: į XX a. pradžios Turkijos kaimą, į skaudų, bet tuo pačiu ir prasmingą, turiningą Feridės pasaulį, o gal tai buvo kelionė praeitin į mano pačios širdies kertelę .. Nepagalvokit nieko blogo, bet kartais man atrodo, jog aš smarkiai senstu, nes ypač pradėjau branginti atsiminimus (o kažkada iš jų juokiausi .)
Knyga apie tyrą, nepalaužiamą meilę, idealizmą, tyrumą, kaltę ir bausmę, atleidimą ir palaimą. Tiek daug . ir visa tai papasakota vyro lūpomis, dar keisčiau .vyro lūpomis moters dienoraščio puslapiais. Neįtikėtinas paradoksas, ypač tuo metu, kai knyga buvo parašyta (XXa. pradžia). Tai mergaitiška knyga. Nors ne, man šis žodis nepatinka, gal geriau skambėtų, tai mergiška knyga . Ši žodį vartodavo mano a.a babytė, kai norėdavo papasakoti apie savo, mergės, samdinės, nepatyrusios mergaitės gyvenimą: svajas, godas, jausmus. Tokia ir ši knyga- plasnojančiai, jaunai, nepatyrusiai širdžiai. Norėčiau, kad manoji dar tokia būtų . nostalgija
-Giulbešeker Mano Giulbešeker Tik mano
Tai knyga ne šiems laikams, dabar meilės supratimas kitoks. Gaila simpatizuoju praėjusiems laikams, nors tu ką




Reşat Nuri Güntekin- Čiauškutė
Klasika, neabejotinai tikra klasika. O galbūt mano duoklė jaunystės laikams. Prisimenu savo jaunas dienas, kai dieną naktį grauždavau knygas: ne, netiesiogine prasme, tačiau nenuostabu, kad iš čia ir kilęs posakis knygų žiurkė (book worm O tokios knygos kaip Čiauškutė buvo skaitomos šiltomis vasaros naktimis, prie atdaro lango, vėsiam nuo jūros sklindančiam vėjeliui judinant užuolaidas, nosiai kvėpiant nupjautos žolės kvapą ir virpant jaunai širdžiai, išsiilgusiai meilės . Taip, buvo laikai. Kaip norėčiau ir dabar pajusti tą nedrąsų, tyrą, nepatirtą jausmą, kai tarsi pati ant savo skruosto jaučiau Kiamrano ūsų švelnumą, tarsi ir mane kažkas šaukė Giulbešeker, Čalykušu, Feride Gaila, jog skaitydama antrą kartą (pirmasis, tikriausiai buvo prieš kokis 15 metų, jei ne daugiau) nebepatyriau to. Širdis sakė- kaip gražu, protas buvo racionalus ir gyvenimo aplaužytas- taip nebūna ..
Čiauškutė, bet tikriausiai šią knygą aš labiau prisimenu kitais dviem pavadinimais- Čalykušu ir Королек птичка певчая. Tais laikais, kai mano širdis dar buvo meilės nepatyrusi, kaip tik ir buvo rodoma šio filmo ekranizacija. Tuo metu gyvenome bendrabutyje ir vakarais, kai turėdavo rodyti šį filmą, visame pastate tapdavo tylu tylu, kas atsitikdavo labai retai. Dabar tikriausiai net nesuprastumėm to- esame persisotinę filmais ir serialais, bet tada taip buvo. Ir nutariau pakartot- žiūrėjau šį filmą ir vėl: šypseną kėlė rūbai, makiažas, muzika ir iš už kadro sklindantis ,,senovinis įgarsintojo balsas. Tarsi nuskridau 15 metų atgal. Kelionė į praeitį: į XX a. pradžios Turkijos kaimą, į skaudų, bet tuo pačiu ir prasmingą, turiningą Feridės pasaulį, o gal tai buvo kelionė praeitin į mano pačios širdies kertelę .. Nepagalvokit nieko blogo, bet kartais man atrodo, jog aš smarkiai senstu, nes ypač pradėjau branginti atsiminimus (o kažkada iš jų juokiausi .)
Knyga apie tyrą, nepalaužiamą meilę, idealizmą, tyrumą, kaltę ir bausmę, atleidimą ir palaimą. Tiek daug . ir visa tai papasakota vyro lūpomis, dar keisčiau .vyro lūpomis moters dienoraščio puslapiais. Neįtikėtinas paradoksas, ypač tuo metu, kai knyga buvo parašyta (XXa. pradžia). Tai mergaitiška knyga. Nors ne, man šis žodis nepatinka, gal geriau skambėtų, tai mergiška knyga . Ši žodį vartodavo mano a.a babytė, kai norėdavo papasakoti apie savo, mergės, samdinės, nepatyrusios mergaitės gyvenimą: svajas, godas, jausmus. Tokia ir ši knyga- plasnojančiai, jaunai, nepatyrusiai širdžiai. Norėčiau, kad manoji dar tokia būtų . nostalgija
-Giulbešeker Mano Giulbešeker Tik mano
Tai knyga ne šiems laikams, dabar meilės supratimas kitoks. Gaila simpatizuoju praėjusiems laikams, nors tu ką

luiziana, dar kartą su gimtadieniu!

Stikliuk, labai gražus ir nuoširdus atsiliepimas

QUOTE(Stikliukė @ 2012 05 24, 12:10)
Tyluma, ramuma
įmesiu savo atsiliepimą apie Čiauškutę
rašytas vakar naktį, skambant romantiškai Eltono Johno muzikai...gal todėl toks nostalgiškas išėjo.....

Reşat Nuri Güntekin- Čiauškutė




Reşat Nuri Güntekin- Čiauškutė
Stikliuk, labai gražus ir nuoširdus atsiliepimas

QUOTE(Stikliukė @ 2012 05 24, 12:10)
-Giulbešeker
Mano Giulbešeker
Tik mano
Tai mano knyga.Ji lydi mane per gyvenimą.Skaityta gal 30 kartų ir niekad neatsibodus.O skaitau aš daug,ištisai,kasdien.Turiu savo nuomonę,stiliaus pajautimą,ne viskas man tinka ir patinka...Čiauškutę skaičiau ankstyvoj paauglystėj,kai tik budo jausmai,poreikis būti mylimai,mylėti.Viskas buvo taip suprantama,artima.Nepajutau,kaip praėjo naktis suplukus po antklode ir nuo vefo lempelės spaudimo nutirpusiais pirštais.Liko valanda numigti iki mokyklos,bet galvoj zvimbė mintys,akys perštėjo nuo įtampos ir ašarų...Ačiū tau už tokį šiltą atsiliepimą

QUOTE(Ingėnas @ 2012 05 24, 12:51)
luiziana, dar kartą su gimtadieniu!
Aciu aciu

QUOTE(Germinė @ 2012 05 24, 14:32)
Tai mano knyga.Ji lydi mane per gyvenimą.Skaityta gal 30 kartų ir niekad neatsibodus.O skaitau aš daug,ištisai,kasdien.Turiu savo nuomonę,stiliaus pajautimą,ne viskas man tinka ir patinka...Čiauškutę skaičiau ankstyvoj paauglystėj,kai tik budo jausmai,poreikis būti mylimai,mylėti.Viskas buvo taip suprantama,artima.Nepajutau,kaip praėjo naktis suplukus po antklode ir nuo vefo lempelės spaudimo nutirpusiais pirštais.Liko valanda numigti iki mokyklos,bet galvoj zvimbė mintys,akys perštėjo nuo įtampos ir ašarų...
Ačiū tau už tokį šiltą atsiliepimą
Ačiū tau už tokį šiltą atsiliepimą

Ingėnai, Germine, smagu, kad patiko

visiškai suprantu tavo jausmus


Knyga- ,,Trys muškietininkai"


QUOTE(Stikliukė @ 2012 05 24, 15:44)
Man labai patinka skaityti tokius "išgyventus" atsiliepimus.
O va pati knyga "Čiauškutė" (kaip ir "Džeinė Eir" ) antrą kartą buvo jau nebe taip...
QUOTE(Stikliukė @ 2012 05 24, 15:44)
kai pasakysiu jos pavadinimą, tikriausiai nusišypsosite ir pagalvosite- negali būti, nesąmonė
Galbūt jos ,,gėris", kurį aš įžiūrėjau tada, jaunystėje, paauglystėje, slypi tame, kokiais atvejais ir aplinkybėmis ją skaičiau, kokiais gyvenimo momentais ji mane lydėjo....
Ne išliekamoji,ne meninė vertė mus privertė įsimylėti vieną ar kitą knygą-nuotaika,amžius,išgyvenimai,kurie padėjo susitapatinti su herojais.Man patinka Diuma."Grafą Montekristą" skaičiau klūpodama ant lovos-tokia įtampa buvo.Pervariau visas tris dalis atsitraukdama tik kelias paryčio valandas numigti.Tuo metu gyvenau su tėčiu ir prosenele-tuose namuose knygos buvo šventos 

"Karalienė Margo" sukėlė kraupulį,gailestį,pyktį."Trys muškietininkai" ir "Po dvidešimties metų" buvo paskutinė tėvelio dovana-surišo į poką ir atidavė kaip pasiskolintas iš manęs,nes pamotė pavyduolė gobšuolė buvo...
Taigi mūsų brangiausios knygos nebūtinai "protingos" švietėjiškos ir parašytos kokiu nors ypatingai garbstomu stilium

Dievinu Astridą Lindgren,nors turėčiau būti išaugus

QUOTE(Germinė @ 2012 05 24, 17:55)
Ne išliekamoji,ne meninė vertė mus privertė įsimylėti vieną ar kitą knygą-nuotaika,amžius,išgyvenimai,kurie padėjo susitapatinti su herojais.Man patinka Diuma."Grafą Montekristą" skaičiau klūpodama ant lovos-tokia įtampa buvo.Pervariau visas tris dalis atsitraukdama tik kelias paryčio valandas numigti.Tuo metu gyvenau su tėčiu ir prosenele-tuose namuose knygos buvo šventos
"Karalienė Margo" sukėlė kraupulį,gailestį,pyktį."Trys muškietininkai" ir "Po dvidešimties metų" buvo paskutinė tėvelio dovana-surišo į poką ir atidavė kaip pasiskolintas iš manęs,nes pamotė pavyduolė gobšuolė buvo...
Taigi mūsų brangiausios knygos nebūtinai "protingos" švietėjiškos ir parašytos kokiu nors ypatingai garbstomu stilium
Bet mes be jų nebūtume mes.
Dievinu Astridą Lindgren,nors turėčiau būti išaugus

"Karalienė Margo" sukėlė kraupulį,gailestį,pyktį."Trys muškietininkai" ir "Po dvidešimties metų" buvo paskutinė tėvelio dovana-surišo į poką ir atidavė kaip pasiskolintas iš manęs,nes pamotė pavyduolė gobšuolė buvo...
Taigi mūsų brangiausios knygos nebūtinai "protingos" švietėjiškos ir parašytos kokiu nors ypatingai garbstomu stilium

Dievinu Astridą Lindgren,nors turėčiau būti išaugus

Man "Grafas Montekristas" patiko labiau už "Tris muškietininkus". "Muškietininkai" tai net nežinau, kažkodėl man sunkokai skaitėsi


Kalbant apie vaikiškas knygas, puiki proga prie jų sugrįžti kartu su vaiku. Pvz. aš saviškei 9-metei lyg šiol skaitau pasakas prieš miegą



QUOTE(Germinė @ 2012 05 24, 18:55)
Bet mes be jų nebūtume mes.
man patiko


Ši knyga (trys muškietininkai) man brangi ir todėl, kad nuo jos prasidėjo mano skaitymas. Paėmiau ją, berods, būdama 7 metų. Iki to laiko mokiausi skaityti elementorius ir laikraščius. O kai pribrendo reikalas skaityti kažką rimčiau, kažkodėl manęs nepatraukė nei pasakos, nei vaikiškos knygos, bet būtent šita. Užtrukau beveik metus, kol ją įveikiau, bet įveikiau

Man iki šiol sunku patikoėti, kodėl mano vaikystė prabėgo beveik be vaikiškos literatūros




p.s O Grafas Montekristas yra vienintelė Dumas knyga, kurios neįveikiau


p.s niekada nesupratau, kodėl Mažasis Princas laikoma knyga vaikams



QUOTE(Ingėnas @ 2012 05 24, 18:12)
Kalbant apie vaikiškas knygas, puiki proga prie jų sugrįžti kartu su vaiku. Pvz. aš saviškei 9-metei lyg šiol skaitau pasakas prieš miegą




QUOTE(Stikliukė @ 2012 05 24, 18:30)
p.s niekada nesupratau, kodėl Mažasis Princas laikoma knyga vaikams
mano galva, ne kiekvienas suaugęs ją suprasti gali
o galbūt norint ją suprasti reikia vaikiško naivumo ir paprastumo 



O vat mano tada dar 7-metei "Mažasis princas" labai patiko, būtent nuo jos aš ir užsikrėčiau. Bet neabejoju, kad pati šią knygą suprantu jau kitaip nei ji. Ji vaikiškai, o aš jau ieškojau gilesnių prasmių.
QUOTE(Germinė @ 2012 05 24, 18:31)
Na šiaip pasakos pasakoms nelygu.
Kai kurios man ir dabar patinka.