Knygos, knygos, knygos...*70

Sue Monk Kidd "Paslaptingas bičių gyvenimas"

Tokios knygos ir pagal jas pastatyti filmai pripildo mano dūšią šiluma ir šviesa. Nepaprastas malonumas skaityti tokias va neįmantrias, gyvenimiškas istorijas. Tačiau šį kartą tai, kad pirma pamačiau filmą, truputuką trukdė mėgautis knyga, kadangi nebeliko tos paslapties, nebeliko atradimo džiaugsmo, išvyniojant istoriją pamažu, su kiekvienu perskaitytu puslapiu, nes praktiškai viską jau žinojau, tuo labiau, kad filmas beveik žodis žodin atkartojo knygą. Visgi filmo ir mano pasisėdėjimo po dūzgiančiomis obelimis sukeltas mažulyčio stebuklo jausmas išliko ir niekur nedingo iki pat knygos pabaigos. Nemoku net žodžiais perteikti kokie jausmai šiuo metu tūno mano viduje. Paprasčiausiai gera ir šilta dūšioj, nuo tų juodaodžių moterų nuoširdumo, atvirumo, meilės viskam, kas jas supa ir nesavanaudiškos pagalbos kitiems žmonėms. Mane be proto žavi va toks paprastas, a lia kaimiškas gyvenimas atokiame ūkelyje, užsiimant tokiu darbu, kuris susijęs su gamta ir jos padarėliais, gyvenant jų apsupty ir kiekvieną rytą nubundant apsuptam gamtos ramybės ir grožio. Žavi mane ir tokie žmonės, kaip šios juodaodės moterys, kurios man labai priminė aukles iš knygos "Pagalba", tik "Paslaptingas bičių gyvenimas", kad ir paliečiant rasizmo temą, nebuvo toks skausmingas, dėka būtent tų bičių dūzgimo, medaus saldumo ir visų ritualų, pasakojimų, susijusių su paslaptingu bičių gyvenimu bei Juodąja Marija. Nepaprastai patiko knyga. Istorija, nepaisant visų skaudžių dalykų, man pasirodė tokia šilta, tokia žmogiška, tokia tikra ir neprifantazuota. Kas dėl rasizmo, tai man labai patiko vienos iš veikėjų išsakyta mintis, kuri jau buvo paminėta ir juodaodžių auklių knygoje "Pagalba": "Kodėl tiek daug žmonių nekenčia juodaodžių, kai daugelio iš jų vaikus užaugino būtent juodaodės moterys, atiduodamos jiems visą savo šilumą ir meilę". Aš taip pat šito nesuprantu ir niekada nesuprasiu, kaip iš viso galima nekęsti žmogaus tik dėl jo odos spalvos...bet šį kartą nesiplėsiu šia tema. Šiaip aš bičių labai bijau ir vos tik kuriai nors įskridus į kambarį, aš iš jo paprasčiausiai išeinu ir negrįžtu atgal kol bitė neišskrenda. Nemušu, nežudau šių padarėlių, tiesiog nuo jų pabėgu, nes bijau to skaudaus bakstelėjimo Ši knyga ir joje papasakota istorija dar labiau sumažino šią baimę ir apgaubė bitutes kažkokio tai gerumo, darštumo skraiste. Kaip viena iš knygos veikėjų pasakė: "Nei viena gyvenimą mylinti bitė tau negels, o tu savo ruožtu jų nedaužyk, vietoj to tiesiog siųsk mintimis joms savo meilę". Kažkodėl ir man dabar pamačius bitę norisi ne ją priploti, o smalsiu žvilgsniu panagrinėti jos uolų darbą, renkant nektarą iš žiedų, o įkliuvus į mūsų, žmonių, kambarius, padėti jai kuo greičiau iš jų ištrūkti į pievas, miškus, ten, kur jai ir vieta. Nuostabi knyga, gražiai ir paprastai papasakota istorija, viena tų, kurią tikrai prisiminsiu su šiluma dūšioj.