Visą sav. nusitraukinėjau, kad pieno nesumažetų, žinoma jo vistiek sumažėjo, bet manau gana greit atsistatytų, jeigu tik kūdikis žįstų. Deja 3 dienas desperatiškai ieškojęs krūties, zyzęs ir t.t jis po truputėlį apsiramino, ir kai pagaliau galima tęsti žindymą, net į tą pusę nebežiūri. Iš pradžių dar bent jau paliesdavo krūtį, bet net nebandydavo normaliai suimt ar juolab patraut, o štai antra diena kaip vos tik pajutęs, kad tuoj prdėsiu siūlyt pieną, jis pradeda verkt, užsisukinėt, muistytis ir visiap kitaip demonstruoja, kad neketina net bandyt, o jeigu tęsiu bandymus toliau, gan stipriai įsiverkia. Iki tol absoliučiai jokių problemų nebuvo, vaikas valgus ir palyginti ramus. Kaip jau minėjau, kūdikis gana sunkiai susitaikė su tokiu staigiu nujunkymu, tačiau kai jau šiaip netaip susitaikė, rodos nė už ką nebenori pradėti vėl.
Tikriausiai padariau didelę klaidą, kad visą savaitę maitinau mišiniu iš buteliuko, bet laiko atgal nepasuksi. Dabar buteliuko nebeduodu, čiulptuko jis ir šiaip neimdavo, bet rezultatų nėra. Bandau maitint ir linksmą, ir niurzgantį, ir apsnūdusį, ir vos pabudusį, bandau kažkaip nukreipt dėmesį ir nejučia įsiūlyt, bet kol kas rezultato jokio. Netgi atvirkčiai, pasipriešinimas vis didėja.
Nejaugi tai ir bus mūsų natūralaus maitinimo pabaiga? Labai norėjau mažiausiai iki 1,5 metų maitint, be galo prastai jaučiuosi, kad taip nutiko. Negaliu patikėt, kad 9 mėnesius taip noriai valgęs, jis taiga užmiršo, kaip žįsti. Baiminuosi, kad kūdikiui staigus priverstinis nujunkymas buvo tokia didelė trauma, kad jis net bijo vėl iš naujo pradėt, tikiuosi aš klystu...
