Mano situacija labai panasi i pirmosios temos autores. Tik kad vaikas vienas.
Jau esam ne karta viska aptarineje, paskutinis aptarimas virto tikra drama... As pavargau prasyt sekso ( cia daugelis ispustu akis, nes daznai atvirksciai buna..). Taigi, tada issryskinom, kad jam reikia maziau sekso, negu man
Apskritai, visi musu pokalbiai vyksta labai panasiai ir neproduktyviai. As kalbu, po to susinervuoju, pradedu saukti. O jis kaip nekalbejo, tai ir nekalba... arba murma kazka po nosim, visada ta pati....
Visa si situacija yra man jau igrysusi, nors esame seima jau 7 metus, jauciu, kad del sios problemos arteja galas.
Cia as aisku neisklosiu visu savo ir jo charakterio ypatybiu, musu rutinos, pomegiu ar poreikiu. Tik paskaicius (jei cia rasoma tiesa) - pamaciau, kad bent ne viena esu tokia.
Pabaigai. Kasdien jauciuosi vis durniau ir slyksciau sau pati, nes noriu savo vyro.. daznau nei 1 ar 2 kartus per menesi. Ta tvyranti itampa zlugdo mane, kaip moteri. Jauciu, kad tai kenkia ir mano bendravimui su vaiku.