Dirbau beveik iki 37 savaites, truputeli apsirgau, todel nusprendžiau į motinystes atostogas išeliauti anksčiau, mes gyvename Airijoje, todėl čia tvarkelė kiek kitokia
, na beveik visą nėštumą dirbau, vyras prižiūrėjo, kolektyvas darbe, žodžiu buvo visokių dienelių, bet kai išėjau i motinos atostogas, tai namuose pradėjo važiuoti stogelis:), nežinodavau ka ir bedaryti...juk viskas sutvarkyta, vaikeliui lyg jau ir pasiruošę...gimdžiusios draugės sakydavo ilsėkis ir ruoškis motinystei..tikrai nesuprasdavau ka tai reiškia... 
mums jau 38 savaitėlės, jaučiamės neblogai, tik tas pilvelis jau į galą taip pasunkejo
, beveik visą nėštuma kai kurie žmonės net nepastebėdavo mano nėštumo....na bet i pabaigytę tai pilvelis atsikišo tris kartus:) su vyru aplankę penktadienio pavakare draugus gryžome namo, atsigulėme vėlokai,......naktį pabundu, kažko taip nesimiega, o tik 2 val.nakties, nors tu ka....išlipu iš lovos ir jaučiu šiltą srovelę...kur beeičiau srovelė su manimi kartu, nuėjusi į vonią save raminu, kad pagaliau jau...na biskeli per anksti 2 savaitėlėm...bet gi jau gal išvysim savo lelių...visuomet širdies kamputyje labai bijodavau gimdymo...ir tuomet oi kaip visa drebėjau...atslenku i miegamąjį..vyras jau pakėlęs galvą...aišku suprato iš mano didelių akių kas vyksta, šoko rengtis...na ir viskas prasidėjo kaip kine...
aš dar nebuvau ir visų daiktelių susidėjusi...gerai kad turėjau prikabinusi ant šaldytuvo sąrašą tai labai pagelbėjau...mašinoje bandome juokauti kad galbūt tai false alarm (netikras siganalas)...nulekėm per 10 minučių...paguldo i palatą...laukiam, skaičiuojame...negaliu miegoti sąrėmiai nuolatiniai, pasikartoja..tai nuslopsta, tai vėl prasideda....jau sekmadienio vakaras...praėjo belekiek valandų...abu nesuprantam kodėl taip yra, tikrina vaikelio širdelę viskas ok., pagaliau sąrėmiai labai dažnėja..pagaliau normaliai patikrina..pasirodo dar tik 3 cm., atsivėręs kaklelis....na bet vistiek mus nugabena i kita skyrių, parodo mano vienos palatą ten kur vyks gimdymas, ateina mano akušerė kuri visalaik bus su mumis...nuo to vaizdelio..t.y. gimdymo stalas, apartūros, medikamentai....man tik silpna pasidaro...bet mano meilė t.y. mano vyras mane palaiko visaip...taigi 6 val., vakaro seselė liepia t.y. pataria vaikscioti, neva taip padėsim gimdos kakleliui greičiau atsiverti...vaikštome...kas 15 min., gryžtame į palatą tikrina mane ir vaikelio tonusus...kantriai vaikštau...rodos nebegaliu tverti sąrėmių....bet pažiūriu į vyro akis ir abu su ašaromis vėl miname palei tas pačias sienas...rodos ir dabar dar jaučiu sienų kvapą...kai užeidavo sąrėmis, tai puldavau į vyro glėbį....bet kartais jį nustūmusi plodavausi:) prie sienos..kodėl? nežinau....pagaliau 10 val., vakaro mane vėl tikrina...jau spėju kad kaklelis bus kokį 7 cm atsivėręs....ir ka jus manote?...girdžiu tik 4 cm., nuo 6 val. vakaro iki 10 val., atsivere vos 1 cm., akušerė sunerimusi, mato kad aš vos gyva..juk nemeigojau apie 20 val., vyras irgi rodos vos ant kojų stovi...jau net pradedu panikuoti kas bus?...gydytojai nusprendžia skatinti, pradeda apie 10:30 val., nakties perspėju kad tikrai norėsiu epidūrinio, jaučiu kad kažkas vyksta nedelsiant paprašau epidūrinio...seselė paskambina is telefono aparato, kuris yra palatoje...sako kad jau už kelių minučiu ateis...laukiu...tiksliau užėjo toks sąrėmis, kad kiek kvėpuoju nieko nesigauna...nesiorentuodama ir nesusivokdama tik savo balsa ir klyksmą girdžiu: Mirštu//////duokit epidūrinį (aišku rėkiu angliškai), matau kaip per filmą pabala vyras, bet susitvardo ir glosto mane....akušerė greitai patikrina mane ir perspėja vyrą ir mane, kad vaikelio galvytė jau matosi...aš supanikuoju verkiu, šaukiu, kad kur mano epidūrinis? daktaras jau čia , bet man sako: its too late...(jau per vėlu)
ir tada (aišku viskas vyko labai greitai)...mano akušerė paima viską į savas rankas, liepia man nešaukti, klausytis jos nurodymų, visą savo energiją nukreipti vaikelio atėjimui i pasaulį....nuo tos sekundės susikaupiau, neisleidau nė garso, stumiau, kvėpavau, klausiau ir dariau tą, ką gamta motina mums skyrė....epidūrinis kažkur nuplaukė...
per kelis stumimus vos per 18 minučių mūsų dukrytė mažutė blondinukė jau buvo ant mano krūtinės, dar ir dabar užuodžiu jos kvapą...ir tą šiltą mažiuką kūnelį
jaučiau viską nuo pradžių iki galo....bet dabar suvokiu gyvybės kaina...
mums dabar beveik 2 mėnesiukai...o aš vis dar negaliu patikėti, kad tai mano dalelė guli tenai ant sofkutės....
su meile Indre
