Onkologinės ligos 4

Ramunike, aš manau, kad reikėtų pergyventi ir verkti kai bus konkretūs ir aiškūs atsakymai.
Dabar gali pasirodyti, kad verkta ir bijota bereikalo. Tai ir tos ašaros bus perniek išlietos. Įtarimai yra tik įtarimai.
Man nekartą darė kaulų scintigramą, ji rodo galimus vėžinius procesus kauluose. Kažką negera mato, pažymi. Tada atlieka tos vietos rentgeną - viskas ten gerai, vėžinių procesų nerasta, kaip sako - kaulų degeneracija, senstame, kaulai pamažu yra. Rado cistą. Klausiu kas tai, nieko - senų žmonių kauluose jų pilna. Nesijaučiu sena, bet mediciniškai jau senstu.

Ramunike, nepergyvenk is anksto nukreipk mintis kitur as snd suzinojau, kad is paskutinio tyrimo daktarai daro prielaida kad as jau i akseleracijos faze pereinu, liga progresuoja nu bet kad ir patvirtins tai po kitos biopsijos, dangus nuo to nesugrius, aisku is trialu mane ismes, bet visada yra kitokiu iseiciu apie kurias gal net nezinau

Ačiū JUMS už paguodą,bet man taip baisu viskas.Turiu mastopatiją ar mastodonija,va čia tai galvojau,kad nuo tų stresų kas neišsirutuliuotų,bet kad kojai tokie įtarimai .Jei dar vyras sveikas būtų.Dabar lapkričio10d vėl laukia jo patikrinimas...JUMS SVEIKATOS IR STIPRYBĖS

Labas adis. Teoriškai (statistiškai) taip – ginekologinės srities augliai išlenda dažniausiai jau po 40-ties. Tačiau, kai draugė nuvežė savo dukrą į onkologinį, ginekologės priimamasis buvo užtvindytas išvien jaunuomenės. Suprantu, jog turėjusios šią bėdą, bet sėkmingai išsigydžiusios, vargu bau ar eis į forumus, skirtus onkologinėms problemoms aptarti. Kam draskyti jau užgijusias žaizdas? Bet juk mūsų, forumiečių, pažįstamų rate neretai galima rasti visus įmanomus gyvenimo atvejus, ir net stebuklus. Mano pačios aplinkoje tokių stebuklų irgi yra. Mamos seseriai, jau būnat per 70 metų, nustatė III stadijos gimdos vėžį. Operavo, taikė chemoterapinį gydymą. Ir ką gi? Praėjo jau daugiau nei 15 metų, o ji vis dar su mumis. Tačiau senų žmonių gyvenime viskas be galo sulėtėja, ligos irgi. Todėl ši laiminga istorija neypatingai guodžia draugės dukrą, kuriai dar tik kiek per 20.

Ramunike, dar prisimink apie langus, i.e. kad Dievas užtrenkęs duris visada atveria langus. O jis, pagal mane, tavo durų dar beveik nejudino. Susikoncentruok į vyro problemas ir mažiau galvok apie save. Taip mažiau nervuosis. Tas posakis „visos ligos per nervus“ ne iš piršto laužtas...

Ramunike, o as tau siulau atvirkstini varianta - koncentruokis i save. Tu pamirsai save, gyveni ne savo, o vyro ir dukters gyvenimus. Dazniausiai taip ir yra, kad kai mes pamirstame save, gyvenimas mums tai primena, ir primena skaudziai - atsiusdamas ar tai beda, ar tai liga. As tai matau pagal save, zinai ka man pasake sese, kad liga - man i nauda, kad as vel tapau savimi, o ne vyro zmona, ar mama. Praejo keli metai ir as vel lyg tai stojau i sena vezia, o tada sast ir papuolu i avarija, masina i lauzyna, aciu dievui pati sveika gyva. Na ir ka as matau, matau, kad ir vel veikiu kazka, bet negyvenu, nemyliu saves - as tik atlieku savo pareigas, net jei ir atlieku jas pavyzdingai.

Pirmiausiai turime pacios save myleti, tada tos meiles uzteks ir aplinkiniams, o ir likimas manau tada ne taip skaudziai smogs.

Labas...labai noreciau suzinoti,kur Kaune butu galima pasitikrinti del kruties vezio??? Dabar tiek daug apie tai kalbama,kad nusprendziau ir as pasitikrinti.. ir dar noreciau suzinoti ar nescioms atliekamas sis patikrinimas. Gal kas nors zinote.Is anksto dekoju uz informacija

[quote=Molė,2006 10 19, 17:39]
Jaučiuosiu kažkaip nepatogiai, bet noriu pasigirti " Piktybinių lastelių nerasta" Kol išgirdau atsakymą, maniau širdis išlėks iš krūtinės. Verkėm su vyru iš laimės.



Džiaugiuosi kartu su tavimi. Žinau ką reiškia išgirsi atsakymą - VĖŽIO NERASTA

Pritariu kiekvienam rasytės žodžiui. Esi jauna, tačiau pasižymi senolio išmintim. Turiu draugę, kuri sako - mano gyvenimas skirtas vaikams. Taip ir norisi papurtyti, kad atsipeikėtų. Nedrįstu, gerbiu jos pasirinkimą.
Ramunikės atvejis man labai panašus. Norisi ir ją papurtyti. Net galimos ligos akimirką galvoja apie vyrą, vaikus. Gražu, kilnu, bet ar teisinga. Liga, ar kitas sunkus išbandymas, kaip aš sakau gyvenimo spyris į šikną (grubiai išsireikšiu), kad suprastume, esame svarbūs kitiems, bet turime būti svarbiausi sau. Tai savotiškas prašvitimas, kad įvertintume tai, ką mums davė gyvenimas, visų pirma, kad pripažintume save, savo poreikius, naujai pamatytume mus supančius žmones, suvoktume savo santykį su jais. Pagaliau perkainotume savo vertybes. Gal geriau neatlikime visko pavyzdingai, bet būkime laimingi, kai būsime laimingi bus laimingesni ir tie, kurie šalia mūsų. Gali būti laimingas net sirgdamas, gali būti laimingas slaugydamas ligonį. Sakiau ir sakysiu, neužmirškite savo sielos poreikių. Toks sveikas egoizmas. Patenkindami juos galvokime apie šalia esančius. Tada bus toks gražus pasidalinimas. Aš gyvenu dėl savęs ir dėl jūsų, jūs dėl savęs ir dėl manęs. Be jokių kraštutinumų. Perdidelis egoizmas, kaip ir altruizmas prie gero neveda.

rasyte, blogai, kad įvyko avarija, blogai, kad mašina laužyne, bet tu čia, mes tuo labai džiaugiamės. Tikiuosi tu nenukentėjai.

Šiuo momentu galvojimas apie save reikštų galvojimą apie savo didžiausią problemą. Žinia kokią... Labai nelengva tokio pobūdžio mintis iš galvos išvyti, nes jos užleidžia vietą tik stipresnio ar bent to paties stiprumo išgyvenimo sukeltoms mintims.

Sutinku, nelengva. Labai nelengva. Ypač naktį, kai prabundi, o jos juodosios braunasi. Parašysiu, ką aš darau, gal kam padės. Man padeda, kartais greičiau, kartais ne taip greitai kaip norėtųsi, jos mane palieka. Bandau su savim kalbėtis, lyg aš būčiau kitas žmogus, tariuosi. Visų pirma subaru save, „baik, rytas protingesnis už vakarą, ryte ir pagalvosi“. Paparstai barimas ir savęs „durninimas“ rezultatų neduoda. Tada ieškau racionalaus sprendimo. tai vyksta maždaug taip:
Paklausiu savęs, ką man tas galvojimas duoda, dabar miegoti reikia ir ilsėtis ir bandau nukreipti mintis kitur, prisimenu, ką nors gero ir gražaus iš savo gyvenimo. (tai vadinasi minčių pakeitimu). Jei nepadeda, jos juodosios vėl kur buvę kur nebuvę sugrįžta, prisimenu dar vieną pratimėlį, sutelkiu dėmesį į savo kvėpavimą, įkvepiu, iškvepiu, įkvepiu iškvepiu, pajuntu oro srovę kaip ji įeina ir išeina po nosies galą. Seku kvėpavimą, bandau į jį koncentruotis ir kiekvieno įkvėpimo metu mintyse - įkvepiu ramybę, ji sklinda visu mano kūnu, iškvepiu įtampą ir baimę, ji iškvepiama užleidžia vietą ramybei... Įkvepiu ramybę, iškvepiu baimę, nulūžtu.
Dieną labai gelbsti veikla. Dar prisimenu kaip jaučiausi iki to momento, kol sužinojau įtarimus. Pabandau tą jausmą atgaivinti. Viskas buvo gerai, buvo širdyje ramu ir gera. Kas pasikeitė sužinojus. Niekas. Fizinė būsena liko ta pati kokia buvo iki to momento, kai sužinojau apie man nerimą keliančią informaciją. Vadinasi žinojimas, kad yra kažkokie GALIMI negeri dalykai kelia man tokią sumaištį. Vėl bandau su savimi tartis. Klausiu savęs, ką galiu šitoje situacijoje pakeisti. Jei daug ir įtemptai galvosiu apie savo ligą (pvz. kad ir padidėjusius limfmazgius) ar nuo to ji išnyks, pasitrauks ar nuo to aš jausiuosi geriau. Ar galvodama išspręsiu šitą problemą, ne...Tada sau siūlau, gal geriau palaukti konkrečių žinių ir rezultatų, gydytojų sprendimo, ir iki to laiko, kai bus aišku nesukti sau galvos, o tiesiog susigrąžinti ramybę, kaip aš sakau dar ramiai ir smagiai pagyventi, kol viskas bus aišku 100%. Darau prielaidą, kad turima informacija gali būti klaidinga ir kol niekas neaišku, mano nervai tik bereikalo alinami ir eikvojami, nuo ko aš tik labai blogai jaučiuosi.
Kai viskas bus tiksliai žinoma, spręsiu problemą kartu su medikais. jei įtarimai būtų klaidingi, tik būsiu bereikalo persinervavusi.
Neiškarto sugrįžtu į pusiausvyrą, kartais vėl tos mintys atslenka, vėl tariuosi su savo vidiniu „aš“. Jau kai niekas nepadeda meldžiuosi. Labai patinka Sveika Marija.

Dar, kadangi esu skudurinė, labai padeda vaikščiojimas po parduotuves, rūbų matavimasis. kartais kokį ir nusiperku. Kažkada pagavau save galvojant, kam man tų rūbų reikia, gal tuoj manęs nebus. Vėl atrašiau sau velnių už tokias mintis. pasiūliau sau alternatyvą, pirk, kuo daugiau turėsi tuo geriau, išleisti pinigai - sunešioti privalėsi. Negallima juk pinigų vėjais mėtyti.
Tai tokia mano šizopsichoterapija. Gal kita turi kitokią, pasidalinkite. Manau, kad kiekvienas randa savo, kuri jam padeda.
Taigi apibendrinu - visada su savimi bandau susitarti. Visų pirma jausmą koks jis bebūtų (turiu galvoje negatyvų) pripažįstu ir įvardiju. Tada ieškau būdų kaip jį sumažinti.
Būna, kad tiesiog pasakau vyrui: labai bijau. Jis nepuola guosti, apkabina ir pasako - aš ir bijau. Man taip gera pasidaro, nurieda ašara ir nusiraminu.

Papildyta:

Jei kažką įtari negero ir esi nėščia kreipkis į savo ginekologą.
Kauno universitetinėse klinikose ginekologijo-akušerijos skyriuje yra kabinetas kur atlieka krūtų patikrą, net atskira registratūra yra.

Čia tai bent! Žaviuosi ir gerbiu tokį pozityvų (besiribojantį su juodu jumoru) požiūrį.

Gali kreiptis į šeimos gydytoją, kad nusiustų pasidaryti echoskopiją krūtų. Aišku, tą patį turbūt ir ginekologas gali...

Siracusa, kaip tu mergaite laikaisi? Kokios nuotaikos? ar darys dar kokius tyrimus kad patvirtintu tą akseleracinę fazę? Dieve, ar tai baisu, ar geriau? kiek supratau, tu butum dalyvavusi tam tyrime be galo be krašto, ar ne taip? tai dabar gal koks gydymas bus pritaikytas ir viskas baigsis? parašyk saulele...

Rasyte, sutinku su tavimi- svarbiausia pradėti myleti save... ir džiaugtis tuo ka duoda gyvenimas, nes viskas gali būti dovana.. Pradėk ir tu save mylėt Daugiau galvok apie save, moxlus, o ne apie pavyzdingai atliekamas pareigas...

Adis, humoras geriausia išeitis ir matau kad laikaisi puikiai, džiaugiuosi

Sviesele- praeitą kartą aš ten suklydau, ne po biopsijos, o po KT tyrimo turėjau nueiti pas gydytojus papildomai, kad pažiūrėtų nuotraukas... bet iki šiol neprisiruošėm.
visom forumo dalyvem noriu padėkoti, kad gilinatės, palaikote, informuojate, tikite stebuklais..
Tai yra svarbiausia ką galite duoti kitiems