ojej Adomą mėto dėmėm ir išnyksta jos ir taip kartojasi, tai jau viskas aš pirmas jas pamačiusi pradėjau drebėti, žliumbti, rankos tik tirta, o D vaiką jau palaidojau... jau nebe Adomą, o Ąžuolą toje lovoje mačiau..
tai dabar stebi jį, tėtis liko, išgrūdo mane pailsėti, sako saugok mūsų mažylę, nes ne arbūzą ten brandini
o kaip man baisu.. kad tik ne vėl tas pats, kad tik ne vėl.. visą dieną vemia, kaip ir broliukas vėmė paskutinėm valandytėm.. taip baisiai, tik gurkšnis vandens ir jau ant šono sukasi, o vakar sveikas jau buvo, galvojau po vizitacijos namo išleis šiandien, o dabar baisiau nei pirmą dieną.. nuo ryto kamuojamės.. nuo 8h...
jau keikiausi, galvoju kam tuos vaikus gimdau ir auginu, kad laidoti