Ką gi, mes taip pat jau grįžom iš savo kelionės, kuri, ko gero, taip pat turėtų vadintis "Aidlukos pramintais takais"

Didelis dėkui visems besidalinantiems savo patirtimi, tai labai padėjo planuoti kelionę ir pamatyti daugiau.
Mes aplankėm Mikulov pilį, Zalcburge Mirabelės sodus, senamiestį,pilį, žinoma. Tada jau sukom Didžiuoju Alpių keliu,Aquile du Midi viršukalnė, vėliau Reino krioklys. O tada jau Nica, nuostabusis Monakas ir jo kaktusų sodas, Kanai, ir galiausiai Verdonos kanjonas, Provansas, su savo nuostabiaisiais žydinčių levandų laukais... Įspūdžių tiek, kad dar ne viskas susidėlioja mintyse
Laimė, visiškai nepasitvirtino orų prognozė, tik keletą kartų naktimis palijo, o daugiau dangus giedrutėlis, saulutė kepino, tiesa, kartais jau ir vargino, kai užkaitino iki 35 laipsnių

Gržtant Šveicarijoje vienu metu rodė, kad lauke 38,5. Laimei, automobilyje klimato kontrolė veikė puikiai, ir mes to nejutome
O su automobilių buvo ir mums nesėkmė. Nicoje važiuojant į tunelį pasimaišė motoroleris ir teko staigiai stabdyti. O tada pajutom pranūzišką pakštelėjimą į savo galą, ir dar pakartojimą

Nespėjo sustoti du automobilai, man nutirpo viskas, praradau visas anglų kalbos žinias( o vienintelė iš kompanijos kalbu angliškai). Viena vairuotoja, nesutinka pildyti deklaracijos, mat ji nesupranbta, kas pas mus parašyta, aš, žinoma, taip pat nesutinku pildyti jos. Na, po dviejų valandų pokalbių su draudikais, konsulais ir bala žinia kuo, viskas taikiai išsisprendžia, susitvarkome dokumentus ir važiuojame toliau. Pasidžiaugiame, kad mūsų džipo galas aukštas, o buferis amortizuojantis, tai vyrams jį pavyksta atstatyti rankomis, o vienitelė avarijos žymė lieka sutrupintas atšvaitas. O štai anie automobiliai nukentėjo kur kas rimčiau.
Tai tiek, nuotraukų nekelsiu, jos neprilygsta anksčiau matytom, o ir sukelti man truputį sudėtinga