..
Lengvu rankos mostu, pamojuoji, o man priėjus, palieti nosytę. Taip žaismingai ir visiškai nekaltai. Kutena.
Vis dar šypsaisi, o apkabinęs per liemenį nusijuoki. Tu juk skaitai mano mintis, nors mūsų akys išduoda visiškai skirtingus, atrodo neegzistuojančius pasaulius. Aš taip toli toli. Ir jose nematau savęs..
Tyliai šnabždi į ausį, o atsitraukęs, stebi mane laukdamas atsakymo, lyg būtume žaidę Sugedusį telefoną , kol galiausiai nesulaukęs delnu perbrauki per mano žandus.
Ir aš pripratau prie Tavo prisilietimų. Pripratau prie vėjavaikiškų norų, prie Tavo cinamono kvapo, prie užkrečiančio juoko. Nors tikriausiai niekada nepriprasiu prie pačio TAVĘS.
Lėtai įkvepiu pilnus plaučius Tavo ramybės ir žaismingumo, Tavo juoko ir liūdesio, Tavo norų ir netekčių, Tavo pakilimų ir nuosmukių, tam, kad surikiuočiau tvarkingai. Padalinčiau į lygias dalis, o gal nusukdama ir sukčiaudama, negrąžinčiau liūdesio.Negrąžinčiau ir blogų prisiminimų, ar skausmo.Kad saulė ilgiau šviestų. Kad įneštų trupinius naujų jausmų į Mūsų pasaulius.
Aš niekada negailėjau patarimų ar paguodos žodžių. Pagirdavau, o prireikus subardavau. Patikau Tau ir Tavo draugams. Juokiausi su Tavimi. O kartą verkiau.
Kol mūsų jausmai įgavo ryškesnius pavidalus. Tąkart Tavo akyse pamačiau save. Ten ir pasilikau..
2011m. atšokom savo vestuves.. Savo šypsena rodžiau visiems, kad už mane laimingesnių, Dievaži, nėra! ..

Pamenu vieną kovo ankstyvą rytą, už lango pučiant žvarbiam vėjui, mano širdis nukrito į kulnus. Ir kol ji parkeliavo vargais negalais į pradinį tašką, negalėjau net kvėpuoti.. Palangėmis bėgiojo Laimė.. Grįžęs iš dušo radai ant savo pagalvės laiškelį "Aš dar toks mažytis.. Bet jau toks gražutis! Ar galiu Tave vadinti Tėveliu?.." Į darbą nebeėjai..
Vakare išėjai, o grįžęs tik pasakei "Mieloji, šilčiau apsirenk, eime".. Skridom oro balionu arčiau Dievo ir dėkojom, dėkojom, dėkojom.. Žarstėm blizgučius žemyn ir mojavom prigęsusiam miestui.. Norėjosi visiems išdalinti po laimės trupinėlį.. Gėrėm vaikišką šampaną, verkėm, juokėmės, bučiavomės.. Dar ir dar.. Ant popieriau rašėm norus, metėm į tolį.. (atsiprašau jei kas kieme rado kažką panašaus į "Norėčiau kad žmona leistų žiūrėti futbolą"

Tai buvo pats romantiškiausias vakaras, kurio neįmanoma atkartoti.. Žinia, kad manyje dar viena plakanti širdutė.. Ten auga Žmogus.. Visą naktį apsikabinę šnekėjom.. Tylėjom.. Žiūrėjom.. Ir Laukėm..
....
.....
......
Šalia miega mažas, bet toks Didis žmogus.. Mūsų vaisius.. Kuris kaskart šyptelėjęs sukuria mums naują romatišką vakarą trise..

Ir žinokit, kad myliu Jus labiau nei vakar, bet mažiau nei rytoj..