QUOTE(rG @ 2012 02 08, 14:07)
Va šito tai pamokyk
Kaip galima nesileist Aš suprantu, kad visi įžeidimai yra tik dėl mūsų pačių kaltės, nes viską perleidžiam per save ir galim vietoj įsižeidimo tiesiog neįsižeist. Bet nemoku Bet gal gerai, kad bent suvokiu? Ot atrodo, kad tik gyvent pradedi
Kaip galima nesileist Aš suprantu, kad visi įžeidimai yra tik dėl mūsų pačių kaltės, nes viską perleidžiam per save ir galim vietoj įsižeidimo tiesiog neįsižeist. Bet nemoku Bet gal gerai, kad bent suvokiu? Ot atrodo, kad tik gyvent pradedi
nėra čia ko mokyt.. aš laikausi nuomonės, kad įžeidinėdamas žmogus manęs, mano esybės nepaliečia, tik informuoja apie savo būseną. o nafig man jaudintis dėl jo būsenos? juk tai ne mano būsena?
ir kai pati nusikalbu, ką nors įžeidžiu, įskaudinu ir susigaudau, kad nesąmonę padariau, žinau, kad čia mano problema, o ne to kito žmogaus, jei aš netekau vilties su juo susitarti, susikalbėti, bet nebeieškojau kitų būdų, kaip tik jį įžeidinėti.
įžeidinėjimą dažniausiai priimu kaip kito žmogaus bejėgiškumo išraišką, čia tas pats, kaip mušti vaiką. jei nesugebi susitarti, tai muši. kas tai? bejėgiškumas. jei nori būti slabaku, tai pirmyn, jei ne - ieškai kitų būdų.
nesakau, kad pati nedarau nesąmonių. darau. nuolat. bet pati save gerai pažindama išanalizuoju priežastis, faktorius-"paleidėjus" (trigger'ius), jei įmanoma likviduoju padarinius ir stengiuosi daryti išvadas..
ai, mane dažnai kategoriškumu kaltina. mano galva, tai ne kategoriškumas, nes galiu pakeisti nuomonę, jeigu mane įtikina, o tvirtumas. aš dažniausiai tvirtai jaučiuosi, o tie, kurie taip nesijaučia, mano, kad tai mano yda. o tai, kad kažko nežinau, mano tvirtumo nesunaikina. aš ir žinau tvirtai, ir nežinau tvirtai, ir prisipažinti galiu tvirtai, kad nežinau, nemoku, nepadariau, nenoriu, neišeina, nepatinka.. ir paskui galiu tvirtai pasakyti, kad klydau..
ai, vieną baiką iš gyvenimo papasakosiu, truputį nebesusijusi su tuo, ką rašau, bet mane išų dalies cahrakterizuoja (tie, kas mano, kad aš nuolat žeminu kitus, trins rankas iš pasitenkinimo) mane vyras išmokino, kaip ilgam atsikratyti telemarketingistų.. žinot, skambina prekybos agentai, iš kažkur iškasę mobilius, siūlo tai mobiliakus, tai triusikus iš Prancūzijos, tai dar ką nors. Tai va, aš visada pakeliu, mandagiau pasakau, kad tai mano darbinis telefonas, dabar darbo laikas ir darbo reikalais kalbėtis galiu, o ne darbo - ne. jei norit, sakau, skambinkit į asmeninį. Agentai mielai sutinka paskambinti į asmeninį telefoną po darbo valandų ir paprašo duoti numerį. O aš sakau, kad neduosiu. Jie sako (paprastai sutrikę): kodėl? Aš atsakau - nenoriu. Tai asmeninis numeris.
Suprantu telemarketingo žmones, sunkus jų darbas, bet man mano ramybė ir privatumas irgi svarbūs.