Transvestizmas

Nepritempinėkit mano žodžių prie sau patogios tiesoso. Aš nelyginau savo pažįstamos su vaikų prievartautiojas, aš pasakiau, kad tokie neverti vadintis žmonėmis. Kai gatve bėga vyrunas apsirenges moteriškais drabužiai, mes galim pasakyti savo nuomonę ir sakom, kad tai transvestitas. Apibrėžimas galioja abiems lytims. Nupieškite man išorinį transvestitės paveiksla ir malonėkit neliesti jos vidinio pasaulio. Mes visi pirmiausia matom žmogaus išorę, kaip ir tą bobulę, per karštį apsirengusią krūvas drabužių, ir naudodamiesi savo žmogiškom juslėm stengiamės suvokti kokiai čia grupei tą keistuolį priskirti, nes neaišku kaip elgtis. Gal bėgt, kiek kojos neša reikia.

Kažkada buvo toks seminaras universitete apie diskriminaciją, etiketes ir panašius dalykus. Dėstytoja paklausė studentų, ar jie samdytų savo vaikui auklę, kuri yra sirgusi depresija. Studentai sakė, ne, ne, kai kalba eina apie mano vaiką, tai jokio humanizmo negali būti, juk svarbiau yra vaiko gerovė. Aš atsakiau, kad samdyčiau (tiksliau, neatmesčiau geros auklės kandidatūros vien dėl to, kad ji yra sirgusi depresija). Tai ant manęs studentai ėmė rėkti, kad bloga mama būčiau, nesirūpinčiau vaiko gerove Aš tada atsakiau - bloga mama būčiau ir nesirūpinčiau vaiko gerove tada, jei nesamdyčiau tos auklės vien dėl to, kad ji yra sirgus depresija, tai reikštų, jog aš prisidedu prie išankstinių nuostatų ir netolerancijos puoselėjimo pasaulyje, kuriame mano vaikui teks gyvent

Tai čia irgi kažką panašaus galima atsakyt.

Va va tą Marytę aš ir prisiminiau. Dar dažnai tenka būti Antakalnyje, ten porą kartų mačiau bernioką su moteriškai rūbais, staraipsnis dar buvo kažkokiam žurnale, transvestitas Lola. Čia jau niekas turbūt neabejoja, kad diagnozė (kaip sakoma) butų teisinga ir tikrai jam vaikučių nepatikėtume. Kuo mano atvėjis kitokis, kad čia taip šokosi visos tą moteriškę ginti ir mano klaidų ieškoti. Ne ji maždaug ne tokia tik kitokia, tai tada kokia? Jau nebeaišku kas su kuo valgoma. Ta viesuomėnė jau tiek prisigėrusi baimės pažeisti kieno nors teises, kad net pradedam akivaizdžius dalykus neigti.

Praeitą kartą parėjo mano mergaitė iš parduotuvės, jai 14 metų, ir sako, kad stoviu supermarkete prie kasų, o ten du gėjai viens kitam į kelnes rankas kiša. Kaip vertinti tokius ką, paprastai porai tuoj pat bobutės moralą atskaitytų ir baigtūsi, o prie šitų "kitokių" kas gi lįs, dar į teismą paduos. Tolerantiški pakankamai mes jiems niekada nebūsim, išprovokuos tikslingai, būk gi tu kuo tik nori, bet kam tokius brangius dalykus, kaip intymūs sąntykiai visiems demonstruoti, tikrai nemalonu. Mano nuomone, gražiom frazėm apie teiles ir laisves pridengta didžiulė valdžio ir įtakos struktūra. Tikslingai plečiama, o jei dar ir nuo vaikystės diegiama tai gi iš viso liuks, bet čia labai jau prieštaringa tema, velniai jų nėr ką labai gilintis.




Papildyta:
Pasaulio neištobulinsit, o savo vaikelio sveikata surizikuosite. Aibė yra kitų būdų mokyti tolerancijos ir nerizikuojant. Sirgęs depresija žmgus, pats turėtų būti tolerantiškas ir suprasti, kad tokiam darbe jam ne vieta, bet čia vėl gi tik prielaidos. Mano, kaip mamos, pozicija būtų nepatikėti, jei yra nors menkiausias kabliukas. Va ir atsakaiu į savo pačios klausimą, ar tinkamai pasirinkau auklę vaikui, ne netinkamai yra kabliukų ir daug.

sirgęs ar sergantis depresija tikrai neparašys to į CV ir jei nesate to žmogaus artimas, didelė tikimybė kad nė nesužinosit.

Buvo užpulta dėl to, kad pasakė, jog rengimasis ne taip, kaip "priklauso" moteriai, reiškia sutrikimą. Mes ne sovietų sąjungoj gyvenam, dėl to jau reikėtų atriboti "keistą žmogų" nuo psichikos sutrikimų. Galiu paaiškint, kodėl aš studijuoju mediciną, mokausi apie sveikatą, ligas ir sutrikimus. Sveiki žmonės pasižymi tuo, kad jie yra įvairūs. Įvairovė, žmonių visokie kitoniškumai, skirtingumai nuo kitų yra norma, sveikatos požymis. Sveiki žmonės nebūna vienodi, jie yra įvairūs. Tačiau susirgę kažkokiom ligom žmonės įgauna tam tikrus požymius. Tie požymiai kiekvienai ligai yra tie patys, todėl ta pačia liga sergantys žmonės bus panašesni vienas į kitą negu tada, kai jie buvo sveiki Pvz sveikų žmonių mintys gali būti įvairios, jie gali galvoti apie bet ką, o depresija susirgę žmonės galvos, kad jie yra našta kitiems ir kad geriau jau negyventi - taigi jų mintys bus maždaug tokios pat. Arba sveiki žmonės supykę ar liūdėdami elgiasi labai įvairiai, o ribinį asmenybės sutrikimą turintys žmonės elgiasi maždaug vienodai - save sužaloja. Arba dar, sveiki žmonės gali susigalvot absoliučiai bet ką, turėt įvairių fantazijų, o schizofrenija sergančių žmonių išsigalvojimai yra daugmaž apie tą patį - kad jie yra dievo išrinktieji, kad turi galių, kad kiti gali skaityti jų mintis ir tt, žodžiu, yra baigtinis kliedesių sąrašėlis, o iš sveikų žmonių fantazijų baigtinio sąrašėlio tikrai neįmanoma padaryt, nes jos labai skirtingos. Dėl to, jei visi yra vienodi, o kažkas yra "keistas", susirūpint sveikata vertėtų tikrai ne tam "keistajam" čia juokai, nereiškia, kad visi serga, bet keistumas savaime nėra nei liga, nei ligos požymis.

Dabar - jei žmogus iš tiesų turi kažkokį psichikos sutrikimą, tikrą, profesionaliai, o ne internete diagnozuotą, ar galima patikėti jam vaiką?
Čia jau kiekvienas renkasi asmeniškai. Aš esu mačius daug psichikos ligonių, ne vienas iš jų mylėjo vaikus ir dirbo auklėm, labai džiaugėsi savo darbu ir teigė, jog toks darbas padeda palaikyt jų gerą sveikatą. Esu mačius ir sveikų žmonių, kurie dirbo su vaikais, nemėgo savo darbo ir sakė, jog darbas su vaikais gadina nervus. Esu skaičius ir taip vadinamus sveikus žmones, kurie padarė žiaurius nusikaltimus, buvo ištirti ekspertų ir jiems nebuvo rasta jokių sutrikimų. Visa tai leidžia man daryti išvadas, jog net ir profesionali psichikos sutrikimo diagnozė visiškai nelemia, ar žmogus bus geras ar blogas kitiems, kokie bus jo santykiai su kitais, ar mylės vaikus ir mokės elgtis su jais.

Papildyta:

Jau pasakojau, kad transvestitas yra žmogus, persirengiantis "kitos lyties" drabužiais tik savo miegamajame, ir tik tam, kad pajustų lytinį susijaudinimą. Šiaip tokie žmonės visuomenėj iš kitų neišsiskiria. + dar būtina sąlyga sutrikimo diagnozei yra, kad pomėgis persirengti "kitos lyties" drabužiais pat žmogų kankina, yra jam nemalonus. Be to, transvesticizmą kaip sutrikimą gali turėti tik heteroseksualūs (jūsų kalba - normalūs) vyrai. Taigi jūsų pažįstama garantuotai nėra transvestitė
Papildyta:

Na čia galioja tiek gėjams, tiek ir heteroseksualams - lytiniams santykiams viešumoje ne vieta. Nė viena seksualinė orientacija neatleidžiama nuo draudimo santykiauti viešumoje. Taigi, ką jūsų mergaitė matė parduotuvėj, yra ne gėjų, ne "kitokių" ar dar kažkokia globali problema, o tik tos konkrečios poros moralės trūkumas.



Nesutinku su tuo, kaip jau minėjau, depresija, ir ypač dar praeityje buvusi, nesisieja su tuo. Kaip tik, jeigu tas žmogus vaikus myli, darbas gali ir apsaugoti jį nuo depresijos pasikartojimo. Ir atvirkščiai, nemėgstamas darbas turi didelę riziką išprovokuot depresiją, tai jeigu žmogus, nemėgstantis vaikų, dirba aukle, tai gali nuo to ir susirgti, jam nervus sugadins. Šiuo atveju reikia žiūrėt į žmogų, ne į jo ligą.
Tai čia mokslinė pozicija. O mamos pozicija gali būti ir tokia, kad nepatikės vaiko net ir visiškai nepriekaištingai atrodančiam ir sveikam žmogui, jeigu viduje atsiras nepaaiškinama nuojauta, sakanti "nepasitikiu juo".

O gal jos ne nervina, nei uzknisa, tiesiog aiskiai matosi, kad zmogui varztelis atsisukes, nors ir konkrecios diagnozes nera ar jos niekas nesistenge nustatyti? Va tokiu atveju liaudyje ir vartojamas terminas "sutrikimas".



Kol neturit savo vaiku, kalbat tik teoriskai, todel tos kalbos yra nieko vertos.

Nebūtinai nieko vertos, teorija yra žmogui labai reikalinga. Juk vaiką gimdot tai pas gydytoją, kuri nebūtinai pati gimdė, bet teoriškai daug ką žino, o ne pas teorinių mokslų nebaigusią, bet 6 vaikus sėkmingai pagimdžiusią moterį.

Ir kai turėsiu savo vaikų, tai mano auklėjimas ne kažkaip vos jiems atsiradus iš dangaus nukris, o bus paremtas ta morale, kuria gyvenu dar iki tol, kol jų susilaukiu.

kažkada paskaitinėjau skyrelį apie aukles. tai teorijoj mamos nori, kad ten ir kvalifikuota būtų, ir vaikus lavintų, o praktikoj, kad imtų 2 litus už valandą ir dar grindis plautų, ir valgyt virtų. o už tokią kainą tepasirašo kokia nors vietinė pijokė. va ir po visų teorijų.


---
prisiminiau kažkada mačiau per tv laidą apie moterį, kuri norėjo keisti lytį. tai iki pradinio taško -- hormonų terapijos, yra keliamas reikalavimas -- metus laiko pagyventi kaip vyrui (nes per tuos metus daug žmonių susipranta kad yra visai ne trans- o tiesiog homoseksualūs). ir buvo tas reikalas -- tiktai vyriškai rengtis. ir tai moteriai, nors jinai ir taip laikė save vyru ir rengėsi vyriškai -- tai buvo nelengva. nes tai nereiškė rengtis unisex tipo rūbais, visokiais ten treningais, džinsais, bliuzonais ir kt. Reikėjo eiti tik į vyriškų rūbų parduotuves, kirpyklas, susiformuoti iki smulkmenų vyrišką garderobą -- marškiniai, šlipsai, kojinės, nu ir žinoma kostiumai... pagalvojau, kad dauguma mano pažįstamų vyrų šitaip rengtis nė neketina rengtųsi tik po šautuvu

Vat kai turesit savo vaikus tada as pziuresiu kaip jus palikinesit savo vaikus psichiniam liginiui (juk jis irgi zmogus )

Tik neprisikabinkit kad keistas zmogus nera psichas, gal but nera, o gal ir yra... jis savo ligos istorijos su savim nesinesa... Ir jei suauges zmogus gales apsiginti tam zmogui pasielgus neadekvaciai, vaikas to negales...

Mane asmeniskai pvz. visada kaip tik domina keisti zmones, jie yra idomesni, originalesni... Man visada idomu suzinoti ju pasauleziura, ir nieko visiskai neturiu nei pries mazumos nei pries keistus zmones. Bet si tema yra apie vaiko patikima tokiam zmogui, ir tai yra visai kas kita.

Taip, galbūt nėra, galbūt yra - tai nesusiję su psichinėm ligom.
Be to, net ir dėl nesveikų žmonių, kaip jau rašiau, nusikaltimus santykinai dažniau padaro sveiki žmonės. Nesveiki net ir per savo ligų epizodus yra labiau linkę kenkti sau patiems negu kitam.

As pilnai su jumis sutinku, jei kalba eina apie suaugusius zmones... Bet jus kartojat ta pati pastoviai uzmirsdama kad kalba eina apie vaikus.

Jus siulote forume patiketi savo vaika zmogui kelianciam itarima, ir pabandyti surizikuoti savo vaiku, o gal tas zmogus nieko blogo ir napadarys.

Suprantu kad jus snekat is savo puses, nes jus identifikuojat save butent su tokiu zmogum kuris skiriasi nuo kitu.... Jei si kalba butu apie suaugsio zmogaus bendravima, as 100% su jumis sutikciau del visu jusu paskymu. Bet skirtingai nuo jusu jau esu mama, todel kai kalba eina apie vaikus, neturi buti nei menkiausios rizikos

Ne, jūs nesat visai teisi. Aš siūlau nepulti nurašyti žmogaus dėl to, kad jis atrodo keistas. Taip pat sakau, kad ne visi, kurie turi tikrai patvirtintą sutrikimą, yra netinkami prižiūrėti vaikus. Čia kalbu iš patirties (ne savo, nes aš nesu nei ligonė, nei mama, esu buvus tik aukle), bet teko matyt tiek daug ligonių, kurie buvo tikrai šaunūs, atsakingi žmonės, tiek daug sveikųjų, kurie elgėsi agresyviai ir kėlė grėsmę kitiems. Pažiūrėkit spaudą, juk tik maža dalis nusikaltėlių pripažįstami nesveikais.
Neidentifikuoju save su žmogum, kuris skiriasi nuo kitų labiau nei pvz jūs skiriatės nuo kitų. Na ten minėjau, kad pirkdama daiktą negalvoju apie jo lytį, manau, daiktai lyties išvis neturi (su keletu išimčių, tokių kaip moteriški apatiniai), bet nemanau, jog tai sukuria skirtumą nuo kitų, pasireiškiantį netgi savęs identifikacijoj. Ten labiau kalbėjau iš žmogaus teisių pusės - kas būtų, jei mes, užuot radę kažką bendro su kitais, užuot bandę suprasti juos, pulsim juos smerkti, išvadint nenormaliais ar net diagnozuoti jiems ligas?

Aš diskutuodama apie visa tai atsiribojau nuo vaiko, diskusijoj palikau tik santykį tarp dviejų žmonių - vieno, besielgiančio kažkaip, ir kito, nesuprantančio, bijančio, nepasitikinčio, klijuojančio diagnozes. Jeigu siūlyčiau nepaisant visko būtinai būtinai patikėti vaiką, visiškai užgniaužiant kylančius jausmus, būčiau neteisi. Manau, pirmiausia reikėtų išsiaiškint suaugusiųjų santykius čia, atskirti kylančius jausmus, mintis, susivokti juose, sužinoti daugiau informacijos apie tą žmogų, kurio elgesys nesuprantamas, pasikalbėt su juo apie tai. Ir tada viskas išaiškės, ir tada arba tas nepasitikėjimas, baimė dings ir nebeliks problemos, ar patikėti vaiką, arba bus išsiaiškinta, kad vaiko patikėti tikrai nereikia. Ir tada viskas bus aišku

Mane vaikystėj yra prižiūrėjusi auklė, kuri turi diagnozuotų sutrikimų (nežinau tiksliai, kokių, bet pasireiškė kleptomanija, nesugebėjimu gyventi atskirai nuo kitų bei agresyviu elgesiu su žmonėmis). Man ji patiko, ir paskui mama sakė, kad ji yra nesveika, papasakojo apie problemas su ja. Aš labai stebėjausi, dar maža būdama, kaip jai gerai sekėsi mane prižiūrėti. Pasirodė, net ir toks žmogus kaip ji turėjo vieną sritį, kur galėjo save gerai realizuoti - tai vaikų priežiūra, vaikus ji labai mylėjo ir būdama su jais tapdavo visiškai kitokiu žmogum Tai va kokių dalykų dar būna.