PARAMOS AKCIJA - Nesulaukiančioms gandro

Po ilgos pertraukos, forumo merginų dėka, skelbiame naują paramos akciją Afroditei69 ir kviečiame aktyviai palaikyti ją šiame sunkiame kelyje, kurį įveikti ji turi nedaug laiko, prisidedant savo auka.

Rekvizitai paramai:
Vaisingumo asociacija
Kodas 300080280
A.s. LT74 7044 0600 0474 6916
AB SEB bankas
Banko kodas 70440
SWIFT kodas CBVILT2X
Mokėjimo paskirtis (būtina nurodyti): parama Kristinai

Paramos akcijos globėjomis sutiko būti forumo dalyvės T.P. Keberiokst ir Citas, kurios seks visą akcijos eigą, ir praneš temoje apie surinktų pinigų kiekį.

Kviečiame paskaityti Afrodites69 istoriją ir paremti ją finansiškai, taip suteikiant galimybę išsipildyti jos svajonei:

Kiekvienas iš mūsų it keleiviai važiuojame savo gyvenimo traukiniu. Kaip norėtųsi išlipti stotelėje kur mūsų laukia išsvajotas stebuklas...laimė...kur baigtųsi tas tamsus ir šaltas periodas. Tačiau kur ta stotelė, kad atėjus laikui galėtum išlipti ir tavo gyvenime įvyktų kažkas neapsakomo?

Aš kaip tas keleivis, vis dar važiuoju traukiniu, kuris vadinasi „Nevaisingumas“. Ir vis nerandu savosios stotelės. Skauda...skauda... Kiekviena iš mūsų žino kaip velniškai tas jausmas mus graužia, kaip skauda..Vis bandau rasti savyje jėgų, kad galėčiau stoti į kovą, tačiau kiekvieną kart it traukiniui staigiai sustabdžius, skaudžiai trenkiuosi į purvinas ir šaltas grindis.

„ Ar aš kaltas, kad mano širdies
Nenukalta iš šalto akmens?
Kad tiek sykių apgautos vilties
Neišsemsi kaip marių vandens!
Rodos, širdžiai paskirta mylėti,
Tai kodėl gi jai tenka kentėti? „

Galiu tik padėkoti Viešpačiui, kad mano gyvenime, po skaudaus ankstesnio gyvenimo, atsirado vyras - kuris įrodė savo kantrumu, šiluma, meile ir atsidavimu, kad gyvenimas su vyru gali būti ir kitoks. Kad nereikia krūptelti ir slėptis kai pamatai vyrą šalia savęs, kad ne visi vyrai bejausmiai, kuriems nėra nieko švento. Šis žmogus, mano antrasis vyras, neišsigando mano ligų (hidrocefalija, auglys smegenyse ir arterinė hipotenzija ) ir it kantrus medikas jis gydė ne tik mano fizinius randus, bet ir labai gilias ir kraujuojančias sielos žaizdas. Jis išmokė mane pasitikėti savimi ir svarbiausia, mylėti save tokią, kokia aš esu. Aš suvokiau, kad tai ir yra ta mano antroji obuolio puselė. Džiaugiausi, nes nebegyvenau baimėje, skausme, tamsioj naktyje - kurioje niekada neišaušta rytas. Maniau, kad jau dabar viskas eisis gerai - kad būtent tas juodas periodas baigėsi ir prasidėjo pagaliau mano laimės metas.

Laukėme mažiuko vienus metus...niekas nesigauna. Antri metai jau buvo paskirti ovuliacijos sekimui, tyrimų atlikimui ir vis skaičiau ir nagrinėjau internete informaciją kaip pastoti - bet ir tai nedavė rezultatų. Praėjus dviem metams - jau abiems buvo neramu. Kiekvieną kart kai tik ateidavo „mano dienos“ mes apsikabinę verkdavome...kiekvieną kart kėlėm sau klausimus į kuriuos nesulaukėme atsakymų. Taigi, po dviejų metų - pradėjom ieškoti priežasčių. Mano ginekologė, mums dar rekomendavo lukterti ir pabandyti dar 4 mėnesius. Bandyti ir bandyti... mes bandėm -tai virto mums kaip darbu, jau jokio malonumo - mintis tik viena, kad tik šį kart pavyktų. Ir vėl šimtasis testas rodė tik vieną ryškų pagaliuką. Į širdis pradėjo slinkti nevilties šešėliai. Abu jautėmės prastai, bet tuo pačiu draugiškai laikėm vienas kito petį. Ginekologė po keturių mėnesių man atrado cistą dešinėje kiaušidėje. Gal kvailai nuskambės, bet išėjau su šypsena - nes tuo metu atrodė, kad štai ta priežastis kuri ir trukdė mums tapti tėveliais. Po Laparoskopijos mums rekomendavo kuo greičiau darytis IUI, nes tai didesni šansai kad pastosiu. Taigi, prasidėjo mūsų duobėtas, rožių spygliais išklotas kelias link svajonės. Atlikome pirmą inseminaciją. Gleivinė puiki, išaugo keli dominuojantys folikulai, tik pasirodo vyro sperma prasta. Nepavyko...o kiek vilčių buvo sudėta. Pamenu tą dieną lijo, mes apsikabinę su vyru verkėm...tyliai...namie degė žvakė...abu net nekalbėjom, tik apsikabinom ir verkėm...kartu su mumis raudojo ir dangus. Bet ir šį kartą mes nepasidavėm - stojomės ir ėjom ieškoti priežasčių. Vyrui atliko aibę tyrimų, atrado (ko nematė prieš tai urologai) pradinę varikocelės stadiją, darė spermos pasėlį. Gydytoja Žilaitienė paskyrė gydymą. Sąžiningai ne tik vyras, bet ir aš gėrėm įvarius papildus bei vitaminus, enzimus. Po gydymo grįžome pas Žilaitienę, pakartojome tyrimus; spermos pasėlis geras, bet spermogramos diagnozė oligozoospermia. Gydytoja Žilaitienė mums leido bandyti darytis dar vieną IUI. Pamenu važiavome į Kauną, buvo sekmadienis. Diena nuostabi, saulė švietė, paukščiukai čiulba - mes abu nuvargę, bet tokie laimingi. Viskas bus dabar gerai, vyrui susitvarkė reikalai, o ir aš išauginau nemažą derlių net 8 dominuojančius folikulus. Pamenu, kad man reikėjo HCG darytis mano gimtadienio dieną. Bet ta diena buvo nelaiminga - atėjo gausios menstruacijos ir HCG kaip ir visada rodė mažiau 1. Po tos nesėkmės bandėm iškart daryti dar viena IUI ir situacija vėl pasikartojo. Vyras palūžo. Man pačiai irgi labai sunku...o dar aš taip sunkiai pernešu visus tuos hormonus...man nuo jų taip bloga... bet ko juk nepadarysi dėl svajonės.

Pradėjau skaityti apie Latvijos kliniką. Užsirašėm vizitui pas gyd. Treisą ir po kelių dienų mes jau kalbėjomės su šiuo gydytoju. Nusprendėm daryti IVF. Atlikom visus būtinus tyrimus. Viskas gerai. Kadangi turėjome laiko beveik du mėnesius iki IVF – tai stiprinom organizmą ir pirmą kartą po tikrai ilgo laiko abu džiaugėmės kaip vaikai. Na, jau šį kart tikrai pavyks - juk mums viskas gerai, daugumai pavyksta iš pirmo IVF. Kaip laukiau to momento - kada prasidės tas pirmas dūris. Stimuliacija vyko sklandžiai. Išpunktavo 13 kiaušialąsčių iš kurių tinkamos 9. Iš 9 turėjome tik 5. Bet jos vystėsi ir tapo puikiais, simetriškais embrionais (3 embrionai 8 ląstelių ir 2 embrionai 7 ląstelių). Įsodino du embrionus 8 ląstelių ir pats gydytojas buvo labai patenkintas. Jis pasakė, kad po 10 dienų mes jam praneštumėm, koks HCG skaičius ir tikėkimės, kad nebus daugiavaisio nėštumo.

Atėjo ta diena - nuo pat ankstaus ryto, nulėkėm pridavėm kraujuką. Vyras vis nekantravo, o aš galvojau, kaip jam originaliau pranešus, kad mums pavyko. Laikas slenka taip lėtai...paskutinės minutės virto amžinybe...pagaliau skambinu ir vos tik atsiliepia moteriškė, aš greit pasakau savo pavardę ir sulaikius kvapą, mintyse besimelsdama maldauju kad skaičiukai būtų mūsų naudai. Ir išgirstu...jūsų HCG mažiau 1. NE!!!!!!!!!!!!!! Viduje kažkas atrodo sugriuvo, sudužo į tūkstantį aštrių dalelių...ne, ne, negaliu patikėti. Dieve! ...nepajuntu, kaip parpuolu ant kelių ir neberaudu...žviegiu...tuo metu buvo niekas nesvarbu...sukosi mintis tik viena ir vėl nesėkmė, kaip toliau kovoti...juk viskas buvo taip idealu...negali būti...tai klaida...vyrui irgi šokas...grįžęs namo, nevalgo...sėdi ir žiūri į vieną tašką...jis net nebeverkia...tik mūsų šio kelio dulkės nukrito ant abiejų plaukų - pražilome... susenome...tapome jautresni.

Rankos pradėjo svirti, juk jau penkti metai eina - kiek ašarų išlieta, kiek nepateisintų vilčių ir tikėjimo sudėta. Susėdom ir nusprendėm, kad dar turime snaigytes. Spalio mėnesį bandysime su jomis. Bet prieš tai, nusprendžiau pasitikrinti visokeriopai pas gydytojus, pasidaryti onkocitologinį tyrimą (nors man reikėjo jį darytis tik po metų). Po kurio laiko sėdžiu kabinete pas savo ginekologe ir žiūriu į savo onkocitologinio tyrimo atsakymą, negaliu patikėti: CIN3/ Carcinoma in situ. Pakeliu akis į ją ir taip norisi, kad ji pasakytų - kad oi čia ne tavo...bet jos akys žiūri į mane kitaip ir lūpos to nepasako.

Po beveik mėnesio atsidūriau Santariškėse, kur atliko gimdos kaklelio biopsiją. Ateina ginekologas, viskas einasi grubiai ir staiga pajutau tokį aštrų deginantį skausmą...ir vėl...jaučiu kaip ašara rieda per skruostą... o Dieve kaip skauda...gydytojas supratęs, kad man neužsimarino kaip reikiant pasakė, kad čia tik pora minučių ir bus viskas. Paskui degino...sakė kai degina kvapas būna labai šlykštus, bet aš to negaliu pasakyti, nes jo tiesiog nejutau. Skauda, nežmoniškai skauda...susikramčiau lūpas iki kraujo...viskas sukasi ratu...o, ačiū Dievui baigė deginti...atsipučiu ir giliai įkvepiu oro. Bet pamatau, kad gydytojo rankose vis dar tas aparatėlis ir vėl...skausmas tiesiog pjaustė mano kūną...sekundės ėjo lėtai, pati procedūra nebuvo ilga, bet man atrodė kad ji vyko ne vieną valandą. Kelios valandos kelio buvo košmariškos: skausmas stiprėjo, kiekviena duobelė tarsi skalpelis perrėždavo mano kūną... naktį, teko kviesti greitąją.

Išgirdusi atsakymą iš Vilniaus, kad man reikia būtinai atlikti gimdos kaklelio operaciją ir diagnozė Carcinoma in situ...pravirkstu. Juk aš svajojau nuo mažų dienų apie didelę šeimą, kad turėsiu mylimą žmogų su kuriuo bus gera kartu net tyloj sėdėti, kad aplink mus suksis mūsų vaikai - mūsų didelės meilės vaisiai. Viltis blėsta... Po operacijos Vilniaus onkologiniame, man pašalino 4 cm gimdos kaklelio. Atsakymas ateina siaubingesnis nei tikėjausi; vėžinės ląstelės plečiasi net ir už operacinio pjūvio ribų, bei plinta net ir į endocervikalines liaukas. Man vėžys. Negaliu tuo patikėti, kelias dienas esu gyvas lavonas...nebėra net jėgų verkt...Nesuvokiu...Man liko vos keli mėnesiai pastoti. Taip rekomendavo mano onkologė, bet pastoti neturint gimdos kaklelio įmanoma tik su gydytojų pagalba. Ir vėl pagalba...o pinigų nebėra...visos santaupos išėjo medikams, operacijoms...mano darbo krūvis sumažėjo, pasiskolinti nėra iš ko, nes visi vos verčiasi. Perėjau bankus – paskolos negavau, nepakanka mudviejų pajamų. Žinot, baimė ir neviltis, kai atsitrenki vis į sieną - to tikėjimo lieka labai mažai. O dar ausyse skamba žodžiai - Kristina, jūs turite laiko pastoti iki birželio mėnesio, jeigu nepavyks tai tada jau niekada nebeturėsite vaikų. Ką? Negali būti..kaip neturėsiu vaikų...juk aš tiek keliais kruvinais ėjau link to vaikelio, visko atsisakėm, taupėm - kad tik vis pasiruošti ir išbandyti dar vieną galimybę. Kiek laiko? Iki birželio? O Viešpatie - kiek to laiko nedaug...Už ką man taip? Lekiu konsultacijai pas kelis onkologus ir iš visų girdžiu tą patį, kad labai dažnai jų praktikoje - moterims padėdavo būtent nėštumas. Bet kaip pastoti? Lekiu pas gyd. Treisą. Ir mes pabandėm su snaigytėmis. Kokia laimė, kai iš 3 atšilo net 2 ir abi 100 proc. gyvybingos. Gleivinė super ir mes dedame snaigytes. Koks grožis monitoriuje, man netgi nerūpi, kad truputį skauda nes įsodinimas buvo sudėtingesnis. Manyje...dvi mažutės ar mažiukai...aš jus taip myliu, aš jūsų taip laukiu...dienos eina...artėja penktadienis, o aš nenoriu darytis HCG – bijau kad vėl gyvenimas mane blokš be jokio gailesčio. Deja, deja – atsakymas mažiau 1. Vis dar netikiu, kad nepasisekė...

Stojo ledinis šaltis...akys mano nebešviečia kaip anksčiau...nes viltis mažėja...mes neturime pinigėlių dar vienam paskutiniam IVF. O gal būtent jo ir tereikia? Bet kur gauti pinigų..banko neapiplėši...ima toks isteriškas pyktis...kodėl narkomanai gimdo ir pameta...kodėl, mes gyvenam tokioj valstybėj – kur viskas mokama? Kodėl...kiek daug kodėl... Juk aš vis verčiuosi per galvą, lekiu, kažką vis darau, nes nėra laiko sustoti. Laiko tiek mažai! Stebiuosi...Kur gi tas laikas dingsta? Tarsi koks traukinių sąstatas pralekia pro šalį, nusinešdamas viską: svajones, mintis, sapnus...Nieko nepalieka. Artimųjų akys daugiau pasako nei tūkstančiai žodžių - siaubas, baimė, neviltis. Man taip trūksta laiko pasiekti svajonės..mūsų kūdikėlio noriu verksmą pirmą išgirsti...Muzika ramina. Per daug nuo visko aš jau nuvargau... Nėra jėgų... Bet vėl keliuosi ir einu.. Dažnai norisi tiesiog atsigulti, užsimerkti ir užmigti... Tik sapne galiu regėti pasaką, kaip sūpuoju savo angeliuką ir dainuoju lopšinę. O realybė per daug žiauri... Bet dabar nėra nieko… Tik nyki tuštuma. Ir skambanti daina. Stebuklingi pianino garsai… verkiantis instrumentas. Dukra groja „Adagio“, o mano širdis verkia... Neliūdna. Tik labai tuščia. Ten, viduje. Tik noriu, kad viskas pasibaigtų… kad ateitų nauja diena, su ja pagaliau prasidėtu ir baltasis periodas. Bet išgyvensiu. Dabar kartoju sau tai - aš išgyvensiu. Aš su vyro ir žmonių pagalba įveiksim ligą, pasieksime svajonę kaip aukštai ji bebūtų ir pakilsime kaip feniksas iš pelenų. Mes įveiksime nevaisingumą ir vėžį.

Afrodite69

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis