Balandžio 5 d. nusiperku nėštumo testuką, bet esu jau 100% įsitikinusi, ką jis parodys.. Tikrai.. II.. Laukiam grįžtančio MB po egzamino, svarbūs mokslai užbaigti, galima ramiau atsipūsti, nuotaika puiki.. Šventinė vakarienė ir dovanų maišelis su dviem ryškiom juostelėm po jos.. Nenupasakojama reakcija..
Negalim patikėti, kad vistik turėsim dar vieną vaikelį.. Noriu kuo greičiau įsitikinti, bet žinau, kad mano gydytojas taip anksti echoskopijos nedarys, šiaip ne taip, virpančia širdim pratempiu porą savaičių ir keliauju į netoli namų esantį ginekologijos kabinetą.. Vėl guluosi ant kušetės, vėl matau juodą echoskopo ekraną, vėl širdis stoja, rankos prakaituoja, atrodo, tuoj numirsiu, kol pamatau tai, kas nuramina trumpam - nėštumas yra, vietoj, mažytis žirniukas dar vos vos matomas.. Įtampa atslūgsta neilgam, nes gydytoja šalia pamato nemažą kraujosrūvą, vilties mažai, na, gal 50 ant 50, kad viskas bus gerai, bet yra ir praradimo tikimybė.. Gumulas gerklėj.. Suvokiu, kad dvi mergytes jau turiu, bet ir šito prarasti taaaip nesinori.. Gydymo jokio, gulimas režimas ir laukimas.. Laukt galiu, kad ir kaip širdis šokinėtų kaskart einant į tualetą ir tikintis, kad viskas bus gerai.. Bet dienom apie gulimą režimą galiu tik pasvajoti, namie dvi išdykėlės, kurioms dar labai reikia mamos pagalbos.. Vakarais stengiuosi ilsėtis, vyras perima visus darbus, ramu.. Praeina savaitė, kraujosrūva stipriai sumažėjusi, mažiukui taškiukui viskas gerai.. Lyg ir lengviau atsipūčiu, gyvenam.. Toliau vėl taip pažįstamas veiksmų planas - vizitas pas savo ginekologą, neseniai matytą, vėl krūvos tyrimų lapelių, vėl susitikimas su genetike.. Aktyviai įsijungiu čia, į gruodinukų mamų pokalbius, džiaugiamės, nerimaujam, guodžiamės kartu, atrodo, taip tikrai lengviau..
Norim sužinoti, kas šįkart apsigyveno pilve.. Nors dar tik dvylikta savaitė, genetikė bando spėt, kad mergytė.. Gerai, turim dvi, trečia - irgi puiku.. Jau mintyse iškyla trijų sesių vaizdai, atrodo, taip ir turėjo būti.. Net nesvarstom kitos galimybės, mergytė, tai mergytė..
Laikas bėga, skaičiuoju dienas, vis auga ir auga ne tik žirniukas, bet ir mano pilvas, nebegaliu nuslėpti, nenoriu slėpti, einu atkišusi savo pasididžiavimą, lūpos pačios savaime šypsosi ir širdis dainuoja..
Nėštumo vidurys, laikas išsamiai echoskopijai.. Aš, kaip visada, pilna baimių, kad tik viskas būtų gerai, kad tik mažiukas sveikas.. Keliauju į Vilniaus gimdymo namų Konsultacijų centrą, tikiu, kad ten gausiu išsamią konsultaciją.. Budinti gydytoja maloni, viską išsamiai patikrina, apžiūri, neturi prie ko prisikabinti, niekas negali kelti nerimo, atrodo, kad viskas gerai.. Kaifuoju gulėdama ir žiūrėdama į tą spurdančią mažytę mergytę ekrane.. "Oi, mergytę???? Taigi, kad ne, pas jus sūnus.." Vos nenusiridenu nuo kušetės.. Va čia tai žinia.. Gydytojai paaiškinu, kad netikiu, laukiam mergytės ir viskas..Tačiau kaip tvirtą atsakymą gaunu mažylio nuotrauką su padidintu įrodymu, dar ir rašikliu apibrėžtu, kad neliktų vietos interpetacijom..
Išeinu linkstančiom per kelius kojom, netikėta žinia.. 
Matau, kaip MB jau skraido kaip ant sparnų, prašau, kad susikauptų ir saugiai parvežtų mus namo.. Prisipažinsiu, man vis dar kirbėjo abejonė, bet vėlesnės echoskopijos tik patvirtino faktą, kad bus bruolis.. Pranešam žinią dukrytėm, pasakojam, kas ir kaip dabar bus, kaip keisis mūsų šeimos gyvenimas.. Matau, kaip didžioji nustemba, milijonas minčių, gal ne visai suprantamų toj mažoj galvelėj, apipila klausimais - ar galės panešiot, ar galės paglostyt, ar galės vežimuką pastumdyt, skaičiuoja, kiek dar tų mėnesių iki žiemos, demonstruoja, kaip bruoliui dainuos lopšinę.. Mažoji dar nelabai supranta, kodėl čia reik džiaugtis, pritariančiai klapsi akytėmis.. Laukiam visi draugiškai kartu..
Ką gi, smagiai pralėkė vasara.. Vasara, kai aš ir vėl negalėjau pasimėgauti saulės voniom, pasipliuškenti iki soties jūroje, kai mes ir vėl neišsiruošėm niekur toliau nei prie mūsų Baltijos.. Aš mielu noru būčiau sėkmingai atostogavusi ir namie, bet pūškavau per kopas su savo didžiuliu pilvu dėl mergaičių, negalėjau atimti iš jų šito džiaugsmelio..
Rudeniop pradedam ruošt kraitelį, pamažu riuuuužavus, su drugeliais ir gėlytėm, rūbus komodoj keičia mėlyni, žydri, žali, su mašinėlėm, laiveliais ir lėktuvėliais.. Patikėkit, sunku persiorientuoti, parduotuvėj vis stoviniuoju prie rūbų, bandau nukreipti akis nuo vien mergaitiškų, prie vien berniukiškų.. Nieko, įprasiu.. Abejojau, ar mokėsiu berniuką augint, praust, auklėt, rengt ir pan.. Berniukų mamos greit apšviečia ir ramina, bandau apsiprasti ir susitaikyti su ta mintim..
Laukiam žiemos be galo.. Man jau baisiai sunku, iš proto veda iki kaulo įgrisę nėštumo malonumai - kojų nerimas, rėmens graužimas, nemigos naktys, taip noriu grįžt į normalų gyvenimą, kai galiu pati užsirišti batus, susitvarkyti kojų nagus, kai galiu įlipti ir išlipti iš vonios neišliedama pusę vandens ant grindų.. labai noriu pamatyti, koks gi tas mūsų sūnus.. Sesės vis žiūri pro langą laukdamos sniego, nes kai snigs, turėsim bruolį.. Deja, nesninga.. Kaip tyčia šiemet..
Likus dešimčiai dienų iki gimdymo termino, bernužėlis nusprendžia atsisėsti ir vėl tenka gera dozė nerimo, baisiai bijau CP ir noriu jo išvengti.. Vėl laukimas, bandymas versti, nesėkmingas, dar laukimas ir netikėta pabaiga, kai įsitaiso išdykėlis taisyklingai likus dviem dienom iki termino.. Dabar jau galiu gimdyt..
Atėjus terminui ramu, žinau, kad veiklos požymių jokių, seniai supratau, kad pas mane ten užcementuota aukščiausios klasės firminiu cementu, vaikis net negalvoja krapštytis lauk.. Ramiai laukiu sekančio vizito pas ginekologą, kad spręstumėm, kiek laiko man dar pūškuot..
Iš tos baimės, atrodo, pradedu jaust lengvus sąrėmius, jokio reguliarumo, nelabai skauda.. Atvažiuoja vyras trumpam, vėl apsižliumbiu, bandau suvokti, kad gimdymas čia pat, panikuoju.. O vyrui reik grįžt namo, nes reikia pasilikti su dukrytėm.. Gydytojas rekomenduoja lašint kuo daugiau skysčių ir stebėt, ar pradės mažiukas judėt.. Ačiūdie, pradeda.. Po poros valandų taip stipriai spiria, kad numuša daviklį nuo pilvo.. Nusiraminu.. Ir labai noriu namo.. Šiaip ne taip išsiprašau išleidžiama, sąrėmiai dingo, vaikiukas juda, išsikviečiu taksi ir su visom tašėm laiminga išvažiuoju.. Taip prabėga dar kelios valandos, skausmui stiprėjant jau prigult nebesinori, vaikštau, vėl grįžtu į vonią, vėl vaikštau.. Prabunda mergytės, vyras, ankstyvas sekmadienio rytas.. Skausmas jau labai saldus, prašau, kad vyras per sąrėmius masažuotų nugarą, labai padeda, dar spėju nusnūst, bet kentėt nebegaliu, reikia važiuoti.. Labai bijau, kad tebus atsidarę vargani 4 cm (tiek buvo per antrą gimdymą po tiek laiko nuo sąrėmių pradžios), perspėju vyrą, kad jeigu taip bus, maldausiu budinčio gydytojo,kad darytų CP (kurio dar prieš kelias dienas labai norėjau išvengti ), nes jau nebegaliu iškentėti..Kadangi mašina sugedusi, reiks kviest taksi.. sutariam, kad už poros valandų pasikviesim mano draugužę, kuri pabus su mergytėm, o pas mane atvažiuos vyras, kad galėtų pabūt nors gimdymo gale.. Išeinam abu į kiemą, aš - suriesta sąrėmių, nebepratariu nė žodžio.. Vyras - išsigandęs, kad viskas, JAU.. 
Lauke brėkšta rytas, nemaloniai drėgna, įdomi gruodžio pradžia, be sniego ir šaltuko.. Atvažiuoja taksi, vyras sumeta tašes ant galinės sėdynės, skubiai pasako adresą, konkrečiau aiškinti nebereikia, taksistas supranta vien pažvelgęs į mano veido išraišką ir po striuke pūpsantį pilvą.. Išvažiuoju.. ne bet kur, bet gimdyt.. Širdy labai tikiuosi, kad nebereiks ilgai kankintis dar gimdykloj, kad viskas vyks greitai ir sklandžiai.. Kelionė buvo labai smagi, vargšas taksistas, baimės pilnom akim, pats su savim pasitarė ir nusprendė, kad ne, šita tai jau mašinoj negali pagimdyt, reik kuo skubiau pristatyti į GN.. Važiuojam, ką ten važiuojam, tiesiog lekiam dar miegančio Vilniaus gatvėmis, aš skausmingai jaučiu kiekvieną kelio nelygumą ir noriu rėkt.. Bet kenčiu, geriau jau nulaušiu durų rankeną, nei kad apstaugsiu tą vargšą išsigandusį vairuotoją.. Sukaupusi visas jėgas, per trumputį tarpą tarp sąrėmių, paprašau, kad neskubėtume, dar negimdau.. Sulėtina.. Atvažiuojam prie priimamojo durų, vairuotojas iššoka iš mašinos, atidaro man dureles, paduoda ranką, aš išlipt nebegaliu, nes kaip tik riečia skausmas, žodžio nepratariu, tik purtau galvą.. Supratingas vyras lekia traukt tašių ir tekinas link priimamojo durų.. Iš paskos atrėplinu aš, padėkoju, mintyse pagiriu, koks malonus taksistas, gaunu palinkėjimą sėkmės ir išsiskiriam.. Praveriu priimamojo duris, bet nebeturiu jėgų nei aiškinti kažką smulkiau, tik išsprūsta vienas žodis - "gimdau".. Įstumiu tašes, sakau, kad aš viena.. Budinti akušerė puola padėt rengtis, išgirdusi, kad trečias gimdymas, konstatuoja faktą - "ojej, tai jau tau bus pilnas atsidarymas".. Aš mintyse to ir tikiuosi, bet bandau neįsijausti, bijau nusivilti.. Sąrėmis po sąrėmio, nebepratariu nė žodžio.. Tik mosteliu rankomis, kurioj tašėj naktiniai, reikia skubiai persirengti.. Ateina budinti gydytoja, užsikabaroju ant ginekologinės kėdės ir išgirstu frazę - "pilnas atsidarymas, į gimdykląąąąąą".. Aš dar spėju išlement, kad pažiūrėtų echoskopu, ar nesėdi kavalierius, nes mano ginekologas buvo primokęs, kad atvažiavus gimdyt iškart to prašyčiau.. Gydytoja skubiai brūkšteli echoskopo davikliu per pilvą - "viskas gerai, galvytė apačioj, konkolai viršuj, einam gimdyt".. Tuo pačiu man dingsta giliai širdy kirbėjusi abejonė, kad gal vistik mergytė pilve.. 
Einam tai einam, jeigu tai galima pavadinti ėjimu.. Stengiuosi eiti kuo greičiau tuo ilgu koridoriumi, nešuosi savo pilvūzą, paskutinės akimirkos, kai turiu jį tokį didelį, apkabinu.. Tuoj susitiksim.. Matau, kaip pro šalį bėga kelios akušerės, neša mano daiktus ir girdžiu kaip kažkas garsiai šaukia - "trečias gimdymas, pilnas atsidarymas!!!!" .. Įslenku į gimdyklą, pamatau, kaip ten kosminiu greičiu dirba visas personalas - kažkas ruošia lovą, kažkas traukia vaistus iš buteliuko į švirkštą, kažkas lašinę kabina, kažkas įrankius išpakuoja, kažkas ruošia naujagimiui lovytę, dvi gydytojos velkasi vienkartinius chalatus, gumines pirštines.. Tame besidarbuojančiame būryje pamatau pažįstamą veidą, apsidžiaugiu, nebūsiu visiškai viena.. Kaip per miglą suvokiu, kad JAU.. Atsigulu, nuleidžia vandenis, labai žali, labai negerai.. 
Nubėgus vandenims, paaiškėja, kad vaikelis nesistato, vėl blogai.. Pradedu panikuot.. Bijau.. Dvi gydytojos bando padėti jam įsistatyti, nesėkmingai, tiesiog berniukas labai aukštai, nenori leistis.. Bandau stumtelt, gal padėsiu jam.. Įsistatė, viskas puiku, gimdom.. 
Pradedu stumt, nesėkmingai, į žandus.. Akušerė drąsina, man gėda, kad neišėjo, juk trečiakartė, kaip čia taip.. Stumiu antrąkart, trečiąkart ir viskas, vėl palengvėjimas, matau, kaip vaikelis jau ant stalo.. Tyla.. Aplink jį virkštelė apsivijusi ne kartą ir ne du, pati virkštelė susisukusi.. Apima siaubas, kad galėjau bet kada Jį prarasti.. Skubiai ji atpainiojama, reikia išvalyt vaiko kvėpavimo takus, kad galėtų kvėpuot.. išsigąstu, bet išgirstu, kad viskas gerai.. Tyliai sukniaukia mano sūnus.. Pasveria, pamatuoja, nustembu, kad toks mažiukas, nesitikėjau.. Gydytojai gąsdino, kad tikėčiaus ne mažesnio nei 4500g svorio vaikelio, o pasirodė tik 3700g žirniukas.. Iškviečiama neonatologė, ji patikrina, nusprendžia, kad vaikiukui viskas gerai, pagaliau galiu jį apkabinti.. Ašaros byra per skruostą, ir džiaugiuosi, kad pagaliau laikau ant rankų stebukliuką, ir liūdna, kad vyro nėr šalia.. Bet viskas bus gerai, ne tai svarbiausia.. Žiūriu į tą mažą veiduką, ieškau vyriškų bruožų, panašumo į seses.. Bandau galutinai patikėti, kad esu trijų vaikų mama.. Džiaugiuosi, kad viskas taip greitai ir laimingai baigėsi.. Visas veiksmas gimdymo namuose truko lygiai 24 minutes.. Kai viskas buvo baigta, gydytojos, akušerės išėjo iš gimdyklos, pamažu atsigavau iš euforijos, prasiblaiviau nuo ką tik patirtų nenupasakojamai nuostabių jausmų ir suvokiau, kad laikas pranešti žinią namie likusiam tėčiui ir dukrytėms.. Skambinu, pasakau, kad viskas, jau turim.. Gaila, nematau vyro reakcijos, tik išgirstu drebančiu balsu užduodamus klausimus, ar viskas gerai, kaip ten mes laikomės.. Kažkur šalia mergytės šūkalioja "bruolis bruolis"..Smagu.. Susigraudenu..
