Sveikutės mergaitės
Mes jau namučiuose,gera....
Nesigaudau dar laike,erdvėj ir t.t.bet euforija dar tęsiasi
Miego trūksta labai,bet nieko,visvien negaliu atsižiūrėt į savo stebuklėlį...
Ne kartą norėjau sau įgnybt,ar tik nesapnuoju visko...pasirodo tikrai nesapnuoju...
Viskas gerai,viskas praėjo,jeigu įveikėm sepsį,tai esam labai stiprūs...
Tik dar buvę košmarai vis dar išplaukia iš pasąmonės...reanimacija,visi aparatai,kateteriai,deguonis....noriu viską pamiršt.Per daug silpna esu,pasirodo...mes ten buvom patys stipriausi ir geriausi,kiek mačiau mažiukų,gimusių 24,28 savaičių...kokio stiprumo jų mamos...rymančios prie inkubatorių po kelis mėnesius,laukiančios,tikinčios...
Labai džiaugiuos,kad pagimdžiau pati,kad nereikėjo c.p.nors buvo be proto sunku,ir beprotiškai skausminga...ačiū gydytojui,kuris neklausė mano ,jau su aptęmusia sąmone,rėkiančios,kad operuotų...
Nebūčiau galėjus lakstyti pas savo mažiuką per ilgus klinikų kolidorius perpjautu pilvu...
Ai,norėjau paklaust,kuriom yra siuvę plyšimus,kad gi tie siūlai ištirpsta...man jau trys savaitės ir dar jie tebėra....?
Nu,viskas,mano laisvo laiko limitas baigiasi...

,mažasis princas reiakalauja dėmesio jau