Sveikos, visada buvo yra ir bus žmonių, kuriems sunku dabar, kurie neturi į ką remtis, ir galvoja va ta būrėja, ta aiškiaregė man padės...pasakys kas buvo, kas bus, ką daryti, kaip gyventi.
Iš tikro žmogui viso to nereikia, jis tik pats sau gali padėti, elementariai būdamas pozityviu, geranorišku, randančiu kuo pasidžiaugti, kaip nuliūdusį pralinksminti. Žmogus pats sau yra gydytojas, jis gali sau padėti dvasine prasme, mums reikia, tik labiau pasikliauti savo vidiniu žinojimu. Reikia stengtis būti teigiamu, bet oriu, save mylinčiu, bet ir kitų nepamirštančiu, tada mums nereiks raustis praeituose gyvenimuose kaip kokioje krūvoje. Iš esmės visa praeitis yra šioje dienoje, viskas ką šiandien turime, jaučiame ir yra praeitis.
Nėra žmonių, labiau apdovanotų už kitą, mes visi galime patys sau padėti, nes save geriausiai pažystame, sau gi nepameluosi.
Taigi sau pati ir padedu. Niekur nevaikščioju.
Pati tvarkausi su savo praėjusiais gyvenimais. Ėjau į tai daug metų.
Man šitas pasisakymas iš operos: na kam leistis tuo parašiutu, jei ir ant žemės gerai? Tada tenka paklausti, ar bandei šokti parašiutu. Ne. Tai iš kur žinai?