Dvasinės ligų atsiradimo priežastys-10

Mano periferinis regėjimas yra pakankamai geras.
Tik nepaklūstų kvailoms taisyklėms. Taip yra nuo vaikystės

O tu nepastebėjai, kad aš nemokamai duodu vertingus patarimus.

Tai dėkavoti turėtum, o ne žaibais ir gaisrais svaidytis... ( )

taip tie randai ir virsta pykčio priepuoliais. Labai paviršutiniškai žiūri į šią situaciją. Labai puikiai suprantu ką jaučia ta moteris. Žmogus ne robotas. O su pykčiu susitvarkyti reikia išmokti.

Ne.

kuo remdamasi taip kalbi?

Safyrine,
aš tave vertinu kaip protingą žmogų.
Todėl ir atsakymus tau stengiuosi duoti be humoro.

Juk pastebit, kad kartais aš atrodau juokingai
Bet tai sąmoningai.

Ekstrahavimas iki elementariausio lygmens

Kuo remdamasi? Tik asmenine patirtimi.
Papildyta:
Safyrine,
juk tu niekad nei įsižeidei, nei supykai, kai tavo paaiškintą sapną aš paaiškindavau kitaip.

Va čia yra ... tas gralis...
O Vaižgantė?

Juk griausmai, žaibai, gaisrai.... viskas atsirado .....

Pas mane yra visokių "žaisliukų", tame tarpe ir apie gaisrą įspėjančių. Kelios minutės, net man nežinant....

Labai sutinku,ir saviapgaulė yra manyti,kad žmogus patyręs kažkokias skriaudas,neskaudins kitų,taip jis sąmoningai taip norėtų elgtis,tačiau jo patirtis ,užslėptas skausmas,kurį dažniausiai norima paslėpti po devyniais užraktais,nesąmoningai išlenda panašiu elgesiu,kokį patyrė pats žmogus,arba kokį pavyzdį matė iš tėvų. ir jausmas,kad elgiesi būtent taip,kaip nenorėtum,dažnai ir sukelia pykčio priepolius.beja pykčiu serga daugelis žmonių,kartais net to neįtardami ar neįsigilindami.tokie žmonės netgi klasifikuojami kaip :
Šeimos tironai“ – šiai kategorijai priklausantys žmonės savo pyktį išlieja tik ant šeimos narių.
„Avigalviai“ – tokie žmonės dažniausiai sutinkami už vairo. Tokio „avigalvio“ vairavimo maniera kelia pavojų ne tik jam pačiam, bet ir aplinkiniams. Jis nuolat skuba, net jei nėra jokio poreikio, akivaizdžiai susijaudinęs, šaukia atsidaręs langą, mosuoja rankomis, grasina kitiems vairuotojams.
„Kaltintojai“ – šio tipo žmonės dėl juos užklupusių problemų nelinkę kaltinti savęs, tik kitus.
„Tamsios asmenybės“ – uždaras, beveik su niekuo nebendraujantis žmogus. Pyktį laiko viduje.
„Keršytojai“ – jiems atrodo, kad galima kaltinti visus iš eilės, nes jie to verti ir nusipelnė.
„Karštakošiai“ – nerodo savo pykčio atvirai, bet nuolat zirzia, yra lengvai pažeidžiami ir dirglūs. Dažnai keikiasi.

šiaip į pyktį labiausiai linkę labiau nervingi žmonės,jautrios prigimties.man labai patikdavo mano amžinatilsį močiutės posakis,kai jai sakydavo,kaip tu taip ramiai reaguoji,kai atrodydavo visi iš proto kraustos,ji sakydavo:vaikeli, o aš niervų neturu

Malonu matyti, jog atsirado bent šioks toks mąstymas.

Nors tegul ir teoretinis, kažkur skaitytas. Bet jau mąstymas. O ne knyginio sapnininko varianto tiesioginis citavimas.

Tfu... juk kiekviena vidutinybė tai sugebėtų daryti. Bet tokią šiltą vietelę juk reikia išsaugoti. Už ją reikia kovoti - visais garbingais ir negarbingais būdais.

Ir labai dažnai mes tokius atvejus pamatome, bet tylime.
Vienintelis patikimas apsisaugojimo būdas - tai viešumas.
Nors daugelis galvoja priešingai - tada iš tiesų nukenčia.

Taip, tai taktinė klaida.
Ir pas tave, Vaižgante, labai ryškiai ir aiškiai matosi taktinės klaidos.

Pameni savo sapną? Bandei nugalėti, dūzgenai už karčių liūtą.
Tau išaiškino - tapsi nugalėtoja.

Bet istorija sako, jog protingiau yra liūtui nekišti pirštų į nasrus.

jokių žaibų tik įdomu kodėl taip sakai. Gal kartais per griežtai užklausiu
Aš ir remiuosi sava patirtimi. Ir vėlgi, žmonės remdamiesi savo išgyvenimais skirtingai suvokia tą pačia situaciją.

Turiu labai ne kokios vaikystės prisiminimus. A.A Mano tėvas,turėjo pats tokią vaikystę, kokią davė ir man. Buvo momentas kai supanašėjau su tėvu bendraudama su vaikais. Buvo momentas kaip vyro kažkokius nereikšmingus poelgius sugretindama (nesąmoningai) su tėvo despotišku elgesiu, nuo to tik dar labiau įsileisdama didžiausią baimę ir taip atsiribodama nuo vyro. Ir kuo daugiau aš aš kaltinau savo tėvą dėl nenusisekusio mano gyvenimo,tuo labiau jis man nesisekė,tuo daugiau aš tapdavau panaši į jį. Ir kol vieną momentą supratau,kad taip einant pasieksiu aklavietę. Ir kai po ilgo saviugdos laiko (jis vis dar tęsiasi), aš vieną ankstų rytą aš įsivaizduodama apkabinau tėvą...negaliu paaiškinti kas man įvyko...tas jausmas laikyti jį apkabinus ir jausti jo rankas ant savęs,leido man suprasti,kaip man trūko tėviškos meilės...aš atleidau tėvui...ir pirmą kartą gyvenime aš jaučiausi taip gerai tą dieną galvodama apie jį,ir man taip atleido širdį...aš net nemoku paaiškinti to kaip aš jaučiausi tądien. Aš jam atleidau,nors iki 30 m aš jo nekenčiau.

Todėl aš labai suprantu tą moterį. Tik dabar jai toks laikas. Ir tai labai natūralu. Tikiu,kad ji ras atsakymą į tėvo elgesį ir jam atleis.
Papildyta:

aš būtent tą ir turiu omeny.

Elysa, tik pamatau tavo nika ir jau nebenoriu skaityti temos
Noretusi skaityti i tema (manau ir kitoms narems taip pat)

Niekas neverčia.
Nikus galima prašokti.
Aš taip pat daugelį nikų prašoku.
O tavojo nepamenu, kad būčiau ką nors skaičiusi.
Ir nekomentuoju tavo žinučių kokybės.