[
Šiek tiek paaiškinsiu, kokie buvo mano motyvai renkantis dvigubą pavardę. Gal tų niuansų yra ir daugiau, bet esminis yra šis - aš dvidešimt kelerius metus buvau -aitė. Ne tik kad visi mane šia pavarde pažinojo, bet mano pačios tapatybė buvo tokia, vardas ir pavardė - nedaloma vienybė. Sutikau žmogų, už kurio ištekėjau. Bet ištekėdama už jo, aš likau tokia pati, kokia buvau, ir šiek tiek naujesnė, tarkim, patobulėjus.

bet - aš nepakeičiau ir nesiruošiau kardinaliai keisti visko. Aš nenorėjau, kad visi mane pažinotų kaip "to vyro žmoną". Aš norėjau, kad mane pažinotų kaip "Mane, kuri esu susituokusi su tuo vyru"

-aitė žymi tai, kuo buvau praeityje, -ienė - tai, kuo tapau po santuokos, abi pavardės kartu - tai, kas aš būsiu ateityje ir visą gyvenimą (duok Dieve..). Apibendrinant - tai ne šiaip "mandrumas", o tiesiog toks savęs kaip asmenybės suvokimas
[/quote]
As irgi kaip ir jus pasilikusi dvi pavardes,bet net nesiruosiau aiskinti kodel taip pasielgiau.Kaip budavo manes apie tai uzklausta ir matydavau panieka akyse visada atsakydavau,kaip norejau taip pasielgiau.( mano tevai tikrai buvo patenkinti mano sprendimu,vyras tap pat nepriestaravo.Ko daugiau reikia zmogui tik tarpusavio sutarimo)