Straipsnis savišvietai
ištrauka pamąstymams apie diskusiją prieš porą dienų projektui, kuriame fotkintume vieni kitus
Fotografija yra labiau tiesa ar netikrybė? Jei pasitelktume tavo mėgstamą Platoną, kuris sakė, kad gyvename šešėlių pasauly ir matome ne tikruosius daiktus, o tik jų atspindžius. Gal čia ir yra fotografijos didybė, kad valdydamas šviesą, fotografas gali mums apšviesti daiktus taip, kaip mūsų įpročio valdoma akis pati nebūtų pamačiusi?
Labai sunku šnekėti apie universalius dalykus, mūsų matymo įpročiams taip išsikerojus. Platono laikais, manau, buvo paprasčiau. Tačiau pats principas išlieka fotografija vis dar leidžia užfiksuoti dalykus kitoje šviesoje. Juk yra toks posakis kitoje šviesoje. Fotografija visuomet atlieka tarpininko vaidmenį, ji parodo tai, ką mato fotografas. Aš galiu apsispręsti, kad žiūriu į tave tuo ar kitu kampu, apšviečiu tave iš to ar kito taško, apšviečiu kietai, minkštai. Visos šios priemonės keičia tavo atvaizdo charakterį, bet ne tave. Šviesai padedant, galima vieną daiktą paversti mažiausiai šimtu skirtingų. Jei prisimintume paralelę, kad šviesa yra raštas, tai fotografas gali rašyti dailyraščiu, gali keverzoti, gali rašyti gotikiniu šriftu, gali padėti minimalistinį tašką tuščiame lape. Tad, kaip supranti, ta tiesa visuomet tokia, kokią ją mato fotografas.
apie turistinę fotografiją - Kai kuriuos, ypač smagius, dalykus daug geriau fotografuoti akimis į savo atmintį. Nes jeigu juos nufotografuoji fotoaparatu daug lengviau pamiršti, juk fotografuodamas įsitrauki į procesą, o paties įvykio neišgyveni, be to, atrodo, kad užsirašei, ką pamatei, tad gali pereiti prie kito. Taip ir pamiršti.