QUOTE(Ice @ 2012 01 12, 12:59)
Savaitaglį sukarpiau nemažą dėžę ir išskėčiau kartoną. Ant jo piešiau gatves, namus: banką, paštą, mokyklą, parduotuvę, darželį, dar medžių, ežerą. Tėtis papildomai nupiešė degalinę, turgų, šviesoforų gatvėse. J labai patiko. Važinėja gatvelėmis, parkuoja mašinytes ir vis kartoja: cia ban(k)as, cia pastas, o cia pardidujė, mokyka, dalzelis ir t.t. Parodo, kur kas yra. Niu daugiau jokio kito veiksmo ir nevyksta. Bet kai pamastau, o kas gali vykti, kai jis zaidzia vienas (na, nebent aš prisijungiu, tai daugiau pafantazuoju)?
Būtų žaidimo draugas - tai daugiau gal ką sumąstytų kartu.
va va, taip ir Milda budavo - sudelioji namo baldus (leliu) - parodai kaip lelytes nurengt, suguldyt, pakelt, pamaitint - ta ir daro, o padarius vel nezino ka daryt - nevyksta jokie kuribiniai procesai, o jei nebuciau parodzius ir to - suktus, linguotu, gal kazka niokotu, grauztu
Jos amziaus vaikai - i ta zaidima ir kalba ijungtu - leles tarpusavy bendrauja, barasi (atkartoja darzelio ispudzius, namu veikla), perstato baldus, eina "pasivaiksciot" - ju to mokyt nereik, jiems savaime gaunas
, todel jie nuolat uzsieme ir ner kada ziuret kaip sukas masinos ratas, arba kaip atrodo isrikiuoti leliu rubeliai
As su Milda daug zaidziau, priemiau jos zaidima, rodziau kaip galima zaist - dabar jau kazkiek moka uzsiimt ir susikurt sau zaidima, jei tarkim kokei lelei uzreikejo kaldros - ji drasiai ja issikirpo is zurnalo, arba jei nori barbes - be problemu ja issikerpa is reklamos - tuo begaliniai dziaugiuos ir manau tai didelis musu pasiekimas
Žiūriu į save veidrodyje ir galvoju - " ir kam atiteko tokia laimė..." , užlipu ant svarstyklių - "...ir dar tiek jos daug..."