QUOTE(fainulkina @ 2013 02 20, 16:16)
Šiaip tėvai ne tie, kurie padaro ir pagimdo, o tie kurie augina. Netikiu,kad jūs auginusi vaikiuką nuo kūdikystės lengva ranka atiduotumėt jį kitai šeimai, nes ji mat ne jūsų kraujo
Jei dabar kas ateitų ir pareikštų, kad mano dabartinis vaikas buvo supainiotas ligoninėje ir sukeistas, aš tikrai jo mažiau nuo to nemylėčiau ir juolab niekam jo neatiduočiau
Ne į temą, nes šis posakis skirtas, tada, kai tėvai asocialai ir palieka savo vaikui ar pav. tėtis neaugina savo vaiko, o mamos antras vyras užaugina, kaip savo. Nepainiot reikėtų.
Nu tai neatiduotum sakai, o tai reikštų, kad ir savo to vaiko niekada neturėtum, nematytum, nežinotum,, to kurio laukei, gimdei, kurio ne per tavo, o kažkieno klaidą, abejingumą, nemokšiškumą netekai. Ir taip paprastai gyventum toliau? Aš tikrai ne. Jokiu būdu. Kiekvieną dieną rūpėtų, galvočiau, tai nereiškia, kas esamą vaiką kažkaip kitaip mylėtum, bet manau atsikeitimas, tokiu atvėju turėtų būti. Isivaizduot kitaip gali, tavo vaiką paima kažkas, ką tik gimusį, po to sužinai kas , kaip, po kokių 5 m., tai jis irgi pripratęs, trauma, tai palieki jį augti pas tuos kitus žmones, vien todėl, kad jis priprato. Ai išsiplėtem ne į temą. Bet man šitam filme, kažkaip trūko šito, na pav. kad ir ana moteris norėtų bent jau matyti savo dukrą, kad bendrautų šeimom, nuotraukom ir t.t.
Tegul nors truputį Dievas turi būti... (O. Zacharenkovas)
Ir duok Dieve jums dvigubai to, ko linkite man!