Tiems, kurie nori daugiau žinoti apie skiepus - Puslapis 3 - Skiepai

Sveikos mamos. Pries kelis metus teko rinkti info apie skiepus ir parasyti straipsni. Ji as noriu ikelti ir jums, gal kam bus idomu. Tiesiog mano pagrindine mintis, kad epidemiju siuo metu nera vien del to, kad yra sisteminga vakcinacija. Bet jei visi nustosim skiepytis, manau dar musu vaikai sulauks epidemijos protrukiu.

Vaikų skiepai – gydo ar kenkia?
Mokslininkai, apdovanoti Nobelio premija imunologijos srityje, išsiaiškino, kaip veikia žmogaus organizmo apsauga nuo infekcinių ligų. Pasirodo, organizmas atskiria „savus“ audinius nuo svetimų, o imuninė sistema nuolatos „stebi“, ar jos aplinkoje nepasirodė „svetimų“ struktūrų, kurias nedelsdamas sunaikina. Tai įsirėžia mūsų imuninėje „atmintyje“, kuri pakartotinai susidūrus su tokiais pačiais mikroorganizmais, greičiau apsaugo mus nuo jų ir „suorganizuoja“ gynybą.
Taip pat veikia ir skiepai: pirmąkart pasiskiepijus vakcina, sužadinama pirminė imuninė reakcija. Maždaug per 1-2 savaites pasigamina antikūnai prieš paskiepytą ligą. Skiepijant pakartotinai, įgyjama ir imuninė atmintis. Iki skiepų eros pradžios, kai daug žmonių sirgdavo, toks pakartotinis kontaktas ir sustiprinanti reakcija įvykdavo imunitetą turintiems asmenims susidūrus su sergančiaisiais.

Skiepų atsiradimo istorija
Šiuolaikinės, mokslu pagrįstos vakcinacijos era prasidėjo 1796 metais, kai Anglijoje Edvardas Dženeris pirmą kartą įskiepijo karvių raupų pūslelės turinį vaikui. Ši procedūra buvo pavadinta „vakcinacija“ (lot. vacca – karvė). Mėginimų vakcinuoti būta kur kas anksčiau. Indijos budistai VII amžiuje mėgino sukelti organizmo imunitetą gerdami gyvačių nuodus. Pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame randama žinių apie skiepus nuo raupų, buvo rastas Kinijoje X amžiuje. Skiepų istorija liudija apie sėkmingą skiepų panaudojimą žmonių sveikatos apsaugai.
Skiepyti nuo raupų E. Dženerio pasiūlytu būdu Lietuvoje pradėta 1801 metais. 1927 metais buvo parengtas įstatymo projektas dėl privalomų skiepijimų nuo raupų, bet tik 1930-aisiais šie skiepijimai Lietuvoje tapo privalomi. Paskutinis susirgimas raupais Lietuvoje buvo įregistruotas 1936 metais.
Šiuo metu skiepijimams naudojamos gyvosios ir negyvosios (užmuštos) vakcinos. Gyvosios vakcinos imituoja natūralių mikroorganizmų sąveiką su paskiepytojo organizmu, tačiau beveik nesukelia jokių ligoms būdingų požymių. Gyvosiomis vakcinomis skiepijama nuo tuberkuliozės, poliomielito, tymų, kiaulytės, raudonukės, vėjaraupių. Jos ypatingos tuo, kad kadaise buvo išskirtos iš vaikų, sergančių itin lengvomis atitinkamų ligų formomis. Daugiau nei prieš 30 metų mokslininko dukrelė Jeryll Lynn susirgo kiaulyte. Tėvas paėmė mergaitės seilių mėginį ir iš jo išskyrė virusą, kuris dabar naudojamas vakcinai gaminti. Visame pasaulyje vėjaraupių vakcinos gamybai naudojamas virusas, kuris pirmą kartą buvo išskirtas Japonijoje iš sergančio berniuko, vardu Oka.
Gyvosios vakcinos dažniausiai skiepijamos viena injekcija, kuri pakartojama po kelerių metų. Įskiepijus tokias vakcinas, sukuriamas patvarus ilgalaikis imunitetas. Deja, šios vakcinos kartais gali sukelti nepageidaujamų reiškinių, ypač vaikams su sutrikusia imuninės sistemos funkcija.
Kita vakcinų klasė – negyvosios (užmuštos) vakcinos. Tokiose vakcinose gyvų mikroorganizmų nėra. Tokios vakcinos yra labai saugios ir efektyvios, bet kartais taip pat sukelia nepageidaujamų reiškinių. Negyvomis visos ląstelės vakcinomis skiepijama nuo kokliušo, poliomielito, virusinio hepatito-A vakcina ir kai kurios kitos.
Moderniausios vakcinos gaminamos pasitelkiant naujausius mokslo bei technologijų pasiekimus. Geninės inžinerijos bei biotechnologijos metodais sukurta ir gaminama virusinio hepatito-B vakcina. Taigi, skiepai iki šių laikų - tai vienas didžiausių žmonijos atradimų.
Nuo kokių ligų šiuo metu skiepijami visi Lietuvos kūdikiai ir vaikai?
Skiepijimų kalendorius – vienas pagrindinių skiepijimų dokumentų. Iš pirmo žvilgsnio kalendorius visiškai paprastas: jame išvardyta, kokio amžiaus vaiką reikia skiepyti viena ar kita vakcina. Tačiau šis paprastumas apgaulingas. Sudarant skiepijimų kalendorių atsižvelgiama į daugybę epidemiologinių, biologinių, ekonominių ir kitų aspektų. Dar prieš pora – trejetą metų, medikai tėveliams siūlydavo pasirinkti nemokamus skiepus nuo difterijos, stabligės, kokliušo, poliomielito ir Haemofilus influenze infekcijos, arba komercines vakcinas, kurios retai sukelia povakcinines reakcijas. Tačiau šiai dienai, šios vakcinos, kurias galima buvo pasirinkti ar finansuojamos valstybės ar papildomai mokamos komercinės, nebėra. Valstybė priėmė įstatymą, kad buvusias komercines vakcinas, padaryti nemokamomis ir prieinamomis visiems vaikučiams.
Šie nemokami skiepai neapsiriboja visais vaikų skiepais. Greta valstybės finansuojamų vakcinų Lietuvoje, kaip ir daugumoje pasaulio šalių, yra vakcinų, kurių valstybė finansuoti neišgali. Už jas reikia susimokėti patiems. Dabar tėveliai gali rinktis ir papildomus skiepus nuo vėjaraupių, virusinio hepatito A (geltos), rotavirusinės infekcijos, pneumokokinės infekcijos, gripo, žmogaus papilomos viruso ar erkinio encefalito. Visos šios ligos yra genėtinai sunkios, sukeliančios ir galimas komplikacijas po ligos, o vakcinacija gali padėti išvengti šių ligų. Tačiau neretai išgirtame visuomenėje sklandančias kalbas, kad skiepai galii, bet ir pakenkti...

Prieštaraujančios nuomonės
Atvertus internetinius puslapius apie skiepų žalą, galima rasti teiginius, kad skiepai ne tik kad nesaugo nuo ligų, bet patys yra jų priežastimi. Skiepai pažeidžia imuninę sistemą. Po dozės skiepų vakcinuotasis apsikrečia tomis populiariomis ligomis, kuriomis niekada gal ir nesirgtų. Gydytojas A.Kotakas savo knygoje "Negailestinga imunizacija" rašo, kad nėra įrodymų, jog būtent skiepai padėjo žmogui nugalėti kai kuriuos ypač svarbius infekcinius susirgimus, o faktai liudija, kad susirgimai tuberkulioze, difterija, kokliušu ir kt. masiškai pradėjo mažėti dar iki tol, kol buvo panaudoti skiepai prieš šias ligas. Tai vyko dėka pagerėjusių sanitarinių - higieninių sąlygų.
Tačiau ir vėl atsiranda prieštaraujančios nuomonės. Juk neskiepydami vaikų, tėvai tuo pačiu nebeapsaugo jų nuo mirtinai pavojingų ligų – poliomielito, difterijos ar kt. Susirgus šiomis ligomis, pasveikimo tikimybė labai maža, o vienintelė apsauga - skiepai. Atrodo, šių ligų mūsuose nebėra, jos liko kažkur praeityje. Deja, mirtimi pasibaigusių difterijos, - ligos, panašios į gripą - atvejų neseniai buvo nustatyta Rusijoje. Ši liga kadaise buvo viena dažniausių vaikų ligų bei mirčių priežasčių. 20 amžiaus pabaigoje. Dešimtys tūkstančių žmonių vėl sirgo difterija, tūkstančiai mirė nuo ligos, kurią manyta esant nugalėtą. Iki šiol difterijos pavadinimas asocijuojasi su didele grėsme, nors atrodo skiepijimas jau buvo sutramdęs šia pavojingą ligą. Tačiau kiek daugiau nei prieš dešimtmetį Europą sukrėtė netikėta difterijos epidemija, neaplenkusi ir Lietuvos.
Per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje nebuvo užregistruota sergamumo difterija atvejų. Tačiau nuo praeitų metų jau nustatyta net trys šios ligos atvejai vien Kauno mieste, iš jų vienas pasibaigęs mirtimi. Jeigu daugės nesiskiepijančių žmonių, ši pavojinga liga gali imti vėl plisti. Kita itin sunki liga yra poliomielitas, kuris sukelia gilią žmogaus fizinę ir psichinę negalią. Šios ligos sukėlėjas tūno žmogaus organizme ir tik skiepais įgavus imunitetą, galima būti garantuotiems, kad vaikas nesusirgs poliomielitu.
Vis dėlto skiepai - tai vienas didžiausių žmonijos atradimų. Tik dėl skiepų pasaulyje šiuo metu nebesergama raupais, Europoje bei JAV neberegistruojami susirgimai poliomielitu. Sergamumas kokliušu, difterija, stablige, tymais, raudonuke, epideminiu parotitu, B hepatitu sumažėjo daugiau nei 90 proc., kai kuriomis ligomis - net daugiau nei 99 proc. Tad prisiklausius įvairių nuomonių apie vaikų skiepus, išties baisu skiepyti savo mažylį. Ir dažnai tikrai ne pinigai lemia sprendimą, o baimė, kad kūdikis sunkiai pakels skiepus, karščiuos. Skiepų vakcinos gąsdina ir alergiškus vaikus auginančius tėvus, nes kai kurie medikai teigia, kad jiems gali paūminti alergines reakcijas. Tačiau galima drąsiai teigti, kad kuo daugiau žmonių paskiepijama, tuo ligų cirkuliacija mažesnė. Tačiau jų vis tiek yra, nes pasiskiepiję ne visi žmonės. Ir aišku, kuo daugiau paskiepytų vaikų, tuo mažiau rizikuoja tie vaikai, kuriuos tėvai atsisakė skiepyti. Bet tam tikra rizika susirgti vis dėlto išlieka, ir ji didės, jei vis daugiau žmonių liks nepaskiepyti. Tėvai turi teisę rinktis, ar skiepyti vaiką, tačiau jie turi žinoti ir apie riziką.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis