Automobiliu iki Portugalijos ir Gibraltaro

Automobilis: "Renault Grand Espace".
Keliautojai: 2 suaugę ir 2 vaikai (vienai 1 m., kitai 6 m. 6 mėn.).

1 diena. 10.03
Važiuojam per Lenkiją. Apsistojam Poznanėje pas merginą, kuri užkietėjusi futbolo fanė

2 diena. 10.04
Atvažiuojam į Berlyną. Nors jame esame nebe pirmą kartą, tačiau čia visada yra ką veikti Aplankome pagrindinius turistinius objektus: Berlyno sienos likučius, Bundestagą ir t.t. Bet pagrindinį dėmesį sutelkiame į tai kur dar nebuvom: vaškinių figurų muziejui, “Lego Discovery Center”, kur galima pažiūrėt 4D filmus, “Sea Life” muziejui, juolab kad i juos turim nemokamus įėjimus su “Merlin” abonentu. Miegam pas besilaukiančią vokietę, kuriai buvo nepaprastai smalsu kaip mes keliajam su mažais vaikais. Su ja iki šiol bendraujam.




Papildyta:
3 diena. 10.05
Atvažiuojam į Hanoverį. Tiesą pasakius atvažiuojam tik vakare, nes kai kuriuos is Berlyno objektų apžiūrinėjom šią dieną ir tik po to išvažiavom. Apsistojam pas ūkininką, kuris butą turi mieste, bet daugiausia laiko praleidžia ūkyje. Hanoveris išsiskiria tuo, kad tai turbūt labiausiai aplinkosauga besirūpinantis miestas. Į jo centrą su įprastais aplinka teršiančiais automobiliais įvažiuoti draudžiama, tam reikalingi specialūs leidimai. Mes norim aplankyti mieste esantį “Sea Life” muziejų, todel surizikuojam. Pavyksta.


4 diena. 10.06
Važiuojam ir visą dieną praleidžiam “Heide park”. Jis beveik pakeliui, o įėjimą su “Merlin” abonentu juk nemokamą turim. Negalėjom praleist tokios progos. Miegoti grįžtam pas tą patį ūkininką į Hanoverį.

Papildyta:
5-6 diena. 10.07-08
Atvažiuojam į Olandiją ir apsistojam pas tokius “tipinius olandus”: atsipūtusius, viskuo patenkintus, draugiškus. Tai Utrecht mieste. Beje, jie patys išėjo ir mums paliko visą namą vieniems 2 dienoms. Pats Utrechtas irgi visai gražus, jame yra aukščiausia visoje Olandijoje bažnyčia.

Aplankom Volendamą, Zaanse Schans, Markeno salą, Amsterdamą.
Volendamas mažas ramus, buvęs žvejų miestelis.


Zaanse Schans-etnografinis muziejus.





Markeno sala kazkuo panaši į Volendamą, bet visgi kažkuo skiriasi ir tikrai įdomi.


Papildyta:
Va Amsterdamas tai kiek nuvilia: didelio įspūdžio nepalieka nei plaukimas kanalais, nei “raudonųjų žibintų kvartalas”, nei kitos įžymybės. Gal todel, kad neparūkėm “žolės”? Be žolės turbūt retas lietuvis ryžtusi ir į tokį tualetą eit.

O čia niekas nekompleksuoja nors jis pastatytas miesto centre per vykstantį koncertą. Stovėdamas tulike matai ant scenos dainuojančius muzikantus. Kas dar negali nepalikti įspūdžio, tai dviračiai. Is esmės visa infrastruktūra Olandijoje sukurta traukiniams ir dviračiams, automobiliai gal kokioje 3 ar net 4 vietoje. Kai važiuoji automobiliu tai nervina, bet kai pagalvoji, tai žavi. Patys olandai irgi sakė, kad jei tik yra galimybė automobilio neperka.


Beje, Amsterdame beveik neįmanoma rast parkingo ilgesniam laikui už priimtiną kainą, todel mes pasinaudojome “P+R” paslauga. Po to visur ieskojome šios paslaugos, bet gaila jog ji Europoje dar labai silpnai išplėtota. Jos esmė ta, kad pvz. prie Amsterdamo privažiavus pakrastyje palieki automobilį saugomoje aikstelėje visai parai, už tai sumoki tik 6 eurus, ir už tai dar papildomai nemokamai gauni tiek metro bilietų, kiek reikia i abi puses nuvažiuoti visiems automobiliu atvykusiems keleiviams. Tai tikrai pigu, patogu ir greita. Labai stebino ir reljefas, buvau girdejęs, kad Oalndija lygumų kraštas, bet neįsivaizdavau, kad tai reiškia, kad šalyje nėra visiškai jokio kalnelio.

Papildyta:
7 diena. 10.09
Važiuojam ir apžiurim Briuselį. Liekam maloniai nustebinti. Iki šiol pirmoji mintis, kuri šaudavo į galvą išgirdus žodį “Briuselis”, buvo “biurokratai”. Dabar gi man šis miestas savo grožiu nusileistų tik Vienai, Austrijoje.



Bet yra ir tokių.

Miegam Leuvene, pas “tipinį” belgą, tokio ramaus zmogaus nebuvau sutikęs.
Papildyta:
8 diena. 10.10
Apžiurim Leuveną, bet neužtrunkam, nes verta demesio tik rotušė ar bažnyčia, net nežinau kaip ji tiksliai vadinasi.

Važiuojam į Liuksemburgą. Labai gražus miestas. Į akis krinta, kad mašinos beveik vien tik naujos, savininkai su storomis auksinėmis grandinėmis ant kaklo. Todėl nei kiek nenustembu, kad labai daug iš jų kalba rusiškai. Jaučiasi, kad čia įkurta nemažai investicinių fondų ir visos Europos teisėsaugai čia yra ką veikt narpliojant nešvarias mokesčių vengimo operacijas. Man atrodo kazkiek ir “Snoras” su Liuksemburgu susijęs. Kuras labai pigus, nepamenu kiek, bet gerokai pigesnis nei Lietuvoje. Miegam kažkur įvažiavę į Prancuziją.


Papildyta:
9 diena. 10.11
Važiuojam į Paryžių. Ieškome kažko panašaus į “P+R”, bet veltui, gal 50 km. nuo centro prasideda miesteliai, kurie jungiasi vienas su kitu ir net neaišku kur čia galėtum palikt automobilį jog persėst į viešąjį transportą. Taip ivažiuojam į patį centrą. Apibudint to neįmanoma. Tiek prie Triumfo arkos, tiek kažkokioje kitoje panašioje žiedinėje sankryžoje eismas nenupasakojamas. Jokio ženklinimo, pagal plotį galėtų būti kokios 6 juostos, tačiau visi vaziuoja kaip sugalvoja, kai apsidairai pro veidrodėlius ir jau nebematydamas kliūčiu ryztiesi važiuoti, pro pat šonus prašvilpia kokie 2-3 motoroleriai, kurie regis net nebando prilėtint greičio. Maža to, navigacija tarp senamiesčio pastatų pradeda strigt, ir pro tą pačią sankryzą liepia sukt keletą ratų. Gal ir gerai, važiuodamas 3 kartą jau imu perprast važiavimo ypatumus: “užsimerki ir spaudi, kaip pasiseks taip”. Beje, vėliau sužinojau, kad tai vienintelė vieta Prancūzijoje, kur draudimas negalioja. Vietiniai prancūzai į centrą automobiliu nevažiuoja. Gal 2 valandas pasisukioję po centrą ir neradę parkingo nusprendžiam važiuoti toliau nuo centro ir į jį atvažiuoti metro. Vietą automobiliui randam gal 10 km. nuo centro. Nueinam į metro. Nors yra informacija, o čia visame pasaulyje garsus turistų traukos miestas, tačiau informacijoje kalba tik prancūziskai. Žodžiu neaisku nei į kurią pusę važiuot, nei kaip bilietus pirkt. Nusprendžiame palaukt kelias valandas ir važiuot į centrą vakare. Tikimės, kad bus lengviau. Ir isties, ir nuvažiuojame lengviau, ir parkingą nesunkiai randam, net nemokamą. Sparčiai temsta, pavaikštom po centrą, nueinam prie Eifelio bokšto.


Bilietas apie 60 ar 80 lt. žmogui, bet tikrai verta. Galim sakyt, kad tai turistų nuvalkiota vieta, tačiau tie turistai ne veltui ją ir nuvalkiojo. Tikrai verta ir labai įspudinga. Kai po neįtikėtinai ilgo kilimo liftas pagaliau sustojo, pagalvojom “oho kaip ilgai kilom”, bet tada reikėjo pereit i kitą liftą, kuris kilo dar ilgiau. Vaizdas nepakartojamas, gaila tik kad buvo stiprus vėjas viršuje ir dar naktis, tai nuotraukos labai silpnos gavos.

Miegoti nuvažiuojame kažkur į miesto pakrastį ir miegjom savo automobilyje.

Papildyta:
10 diena. 10.12
Sužinom, kad Prancūzijoje prasidėjo visuotinis streikas, todėl beveik niekas nedirba, nevažiuoja vietinis transportas. Be to jau ir patys žinom, kad dieną nėra ko lįst į Paryžių, tad nusprendžiam važiuot į Versalį. Labai patiko. Atsigulėm ant pievelės priešais rūmus ir tvenkinį, ir pragulėjom pusė dienos. Tik gulbės labai trukdė, vis kėsindamosis į mūsų maistą.





Vakarėjant vėl nuvažiavom į Paryžiaus centrą. Vėl nesunkiai radom parkingą. Apžiūrėjom likusius objektus.


Labai apsidžiaugėm, kad vakar spėjom į Eifelį pasikelt, nes šiandien ir jis nebedirbo del streiko. Žodžiu pavaikščiojom, pavažinėjom po Paryžių ir sprendėm ką daryt toliau. Norėjom aplankyt Luvrą, bet jis nedirbo dėl streiko, ir sakė tikėtina dar nedirbs kelias dienas, tad nusprendėm važiuot toliau, gal kada atskrisim į Luvrą. Grįžę sužinojom, kad pasielgėm tinkamai, nes streikai dar tęsėsi apie savaitę. Išvažiuodami iš Paryžiaus dar nuvažiavom į Monmatrą, nuėjom iki “Mulen Ruzo”.

Va ten tai “raudonieji zibintai”, kabinėjasi, praeit neleidžia. Jau visai sutemsta, vaikai užmiega, as dar noriu prie kažkokios bažnyčios, bet žmona sako eik vienas, juolab automobilį pastatome nelabai aiskioje vietoje galima ar ne. Išeinu ir.. , pasiklystu. Bažnyčia tai randu, bet kelio atgal ne. Gal kokią valandą suku ratus, bet niekaip neatseku kelio. Žmona sakė, net matė mane tolumoje praeinantį, bet as taip ir nemačiau mašinos. Sako, nespėjo sureaguot, turbūt tyčia nekvietė, juokėsi rupūžė. Žodžiu galiausiai visgi pavyksta rast kelią ir jau visai naktį išvažiuojam iš Paryžiaus. Miegam kažkur už miesto.

Papildyta:
11 deina. 10.13
Norėjom nuvažiuot į “Asterix” parką, bet pasirodo jis dirba tik iki spalio mėn. Į “Disneylendą” nevažiavom, nes prisirinkom labai daug informacijos, kad ten visada buna žiauriai didelės eilės. Važiuojam link Luaros upės slėnio pilių. Atvažiuojam ir apžiūrim Šamboro pilį. Labai gražu.

Gal viena iš gražiausių matytų. Miegam netoli jos, todėl apžiurim dar ir sutemus, kai ji apšviečiama šviesų. Beje, Luaros slėnis idealus keliauti tokiu būdu kaip mes, nes visur labai daug poilsio aikštelių, kurios ne tik nemokamos, bet jose yra ir tualetai su vandeniu, ir vaikų žaidimų aikštelės, ir stalai su suolais, vandens kranas lauke, pačios aikštelės prie upės ar kitos gražios vietos. Žodžiu tokie nemokami “kempingai”. Jie nuo tikrų kempingų skiriasi tuo, kad ten uždėtas toks strypas, kad aukštesni automobiliai uz lengvąjį, tokie kaip “kemperiai” negalėtų įvažiuot, o pačiose aikštelėse ženklai, kad palapines statyti draudžiama. Žodžiu jos skirtos tokiam trumpam poilsiui. Kadangi mes palapinės nestatėm, o mūsų automobilis ne kemperis, tai mums tos aikstelės kuo puikiausiai tiko. Tiesą pasakius daugiau Europoje niekur ir neradom tokių puikių salygų.


Papildyta:
12 diena. 10.14
Apžiurim Šenonso pilį.

Ji vadinama “damų pilimi”, nes jose daugiausia gyveno moterys. Pilis įdomi tuo, kad pastatyta virš upės. Skirtingai nuo kitų pilių, net iš išorės jos nepamatysi nenusipirkęs bilieto, nes ją juosia kanalai. Vidaus ekspozicijos gana įdomios, ypač virtuvė.


Nuvažiuojame iki Ambuazo: pilis, Da Vinči pilaitė “Clos Luce”.

Reikia pasakyt, kad pakelėje daugybė pilių apie kurias nieko net nebuvom girdėję.




Miegoti nuvažiuojame pas merginą į Tours. Ji atrodo taip kaip aš ir įsivaizduoju prancūzaitę: juodi, šiek tiek garbanoti plaukai, didelės šiek tiek papūstos lūpos. Žodžiu nustembu, kad stereotipai galioja.

Papildyta:
13 diena. 10.15
Važiuojame iki Vilandry pilies. Ji labai graži. Tiksliau ne pilis, o parkas. Šis kiekvienu metų laiku vis kitoks. Kadangi mes buvome rudenį, tai dominavo raštai ir formos iš daržovių, kurios derinamos su gėlėmis. Tikrai įspūdingai atrodo ir iš toliau nepasakytum. Prisivalgėm ir vynuogių.

Toliau nuvažiavom iki kažkokių ten urvų uolose, kur zmonės gyveno gal net ir pries musų erą.

Nors pilių jau prisižiūrėjom daugybę ir jos net kiek atsibost ėmė, bet nusprendėm dar pavažiuot iki “Disney” pilies.

Jei nemelavo, tai ši pilis yra prototipas tos, kurią kiekvieną kart matome kai filmą kuria “Disney” studija. Joje ir visas interjeras, ekspozicija, įrengta pagal “miegančiosios gražuolės” pasaką. Kadangi mums tų pilių jau pakanka, nusprendžiame apsiriboti jos apžiūra iš išorės. Nufotografuojam. Einu nufotografuot iš kitos pusės, na dar bokštą kur grazuolė miegojo. Velnias, jis nesimato. Palipsiu. Dar nesimato. Taip vis lipu aukštyn, einu gilyn i mišką, į kalną, bet niekaip nepavyksta nufotografuot to bokšto. Atsiranda sportinis azartas. Kalnas vis statesnis, medžiai vis tankesni. Kažkur nubėga stirnos. Galiausiai jau lipu ne tik kojomis, bet jau ir rankomis ir net dantimis. Suprantu, kad kelio atgal nebėra, labai jau statu ir pavojinga. Pila prakaitas, širdis regis tuoj išlips. Prieinu spygliuotą tvorą, nelabai supratęs ką nuo ko ji skiria, šiaip taip ją įveikiu, bet pakliūnu į labai tankų erškėtrožyną ir dar visokius ten kimbančius-duriančius augalus. Galiausiai išsilaisvinu ir iš jų, bet pajaučiu pagarbą Šrekui, ne taip lengva tą princesę išvaduot. Ir staiga, oplia, priešais atsiveria tas bokštas.

Nieko jis negražus, bet nufotkinu ir einu atgal. Tačiau įvertinęs kaip sunkiai atėjau, nusprendžiu grįžt pro kitą pusę. Kiek paėjęs suprantu, kad patekau į pilies teritoriją, į kurią patekimas mokamas. Kad jau patekau tai patekau, išsidrąsinu ir nusprendžiu įkišt nosį ir į vidų. Bet prie įėjimo prašo bilieto. Apsimetu, kad noriu kažką nufotkint prie iejimo ir nueinu. Taigi bandau grįžt pro kitą pusę. Pro ten tikrai buvo ne lengviau. Žodžiu bruzgynai, uolos, skardžiai. Paskutiniame etape nušokau maždaug nuo 5-6 m. uolos tiesiai į kažkokią šalutinę gatvę ir tada jau ramiai grįžau prie automobilio.
Netoli šios pilies ir miegame, vienoje iš mano ankščiau aprašytų aikštelių.

Papildyta:
14 diena. 10.16
Važiuojame per Prancūziją į Ispaniją. Trumpam stabtelim Bordo. Pasienyje užstringam į gal 30-50 km. kamštį. Gal del to, kad rinkomės nemokamą kelią. Šiaip Prancūzijoje ir Ispanijoje visi keliai, net ir nemokami, tiesiog puikūs. Blogiausia tai, kad to kamščio mes visai nenumatėme, o bakas buvo apytuštis, nes Ispanijoje kuras daug pigesnis. Ten miestelis prie miestelio visus tuos kilometrus, bet degaliniu nėra. Elektronika nebe pirmą kart įspėja, kad tuoj baigsis kuras, ima pilt šaltas prakaitas. Žinome, kad pasienyje paprastai degalinė visada būna. Navigacija rodo, kad jau esam Ispanijoje, bet visi užrašai dar prancūziški. Prieš akis ilga ilga pakalnė. Nors ir miestas išjungiu variklį ir riedam laisva eiga, stabdžiai veikia sunkiai, kartkartėmis užsirakina vairas. Bet ta pakalnė gal kokie 3-4 km. Gal tai mus ir išgelbėjo. Iškart už pakalnės degalinė. Stojam. Nežinau kiek kuro pilt, klausiu kur mes. Sako Ispanijoj. Pilu pilną. Miegam kažkur prie greitkelio.

15 diena. 10.17
Visą dieną važiuojam per Ispaniją. Beje, nors keliaujam jau 14 dienų, ir spalio mėn., bet paradoksas, tik įvažiavę į Ispaniją pajaučiam pirmuosius lietaus lašus. Tiesa to nevadinam lietumi, nes net neprireikia jungti automobilio valytuvų. Miegam netoli Portugalijos.

16 diena. 10.18
Atvažiuojam į Porto. Fantastiškas miestas. Labai grazus. Manau gražiausia ką galima pamatyt Portugalijoje.

Tie maži balti nameliai raudonais stogais ir siauromis tik pėstiesiems skirtomis gatvelėmis negali nežavėti.


Gražiausia, kad jis išsidėstęs prie upės ant skardžių, tikrai gražu. Verta pakilt ir į bokštą miesto centre, ir nusileist prie upės, ir paklaidžiot tarp gatvelių. Tik vezimą sunkoka nešiot, ten akivaizdžiai sunku mamoms ir neįgaliesiems: kalnai statūs, grindiniai akmeniniai, daugybė laiptų.
Stabtelim Aveiro-kurortas prie jūros, vanduo šaltas. Kas mums keista, jog automobiliu gali privažiuot ir net parkingas nemokamas, beveik prie pat vandens.
Miegam kažkur prie Aveiro.

Papildyta:
17 diena. 10.19
Važiuojam į Koimbrą. Senoji Portugalijos sostinė. Nedidelis miestelis. Pagrindinė įžymybė-universitetas.

Didžioji dalis gyventojų-studentai. Universitetas ne tik istorinis, bet ir veikiantis. Jame mokamas įėjimas tik į biblioteką, koplycią ir teismo salę. Gražu. Tik fotografuoti neleidžiama. Nusifotografuojam bent lankstinuką. Bibliotekoje knygos tokios, kad tik pasakose tokias matėm.

Ypač sužavi teismo salė. Prabanga, grožis.

Sužavi ne tik todėl, kad ji skaičiuoja šimtmečius, bet todėl, kad ji ir šiandien veikianti !!! Mūsų apsilankymo metu kaip tik vyko teismo procesas, mes galėjome tai stebėti iš balkono. Neįtikėtina, juk ši salė turbūt mena ir inkvizicijos laikus. Gražus vaizdas ir iš balkono į miestą.

Beje, kadangi tai universitetas, tai viduje pigi kavinė. Pavalgom grožiedamiesi Koimbros vaizdu iš viršaus. Gatvėje vyksta “fuksų” krikštynos. Žodžiu įdomu.
Mieste labai populiarūs gatvėje kepti kaštainiai.

Miegot nuvažiuojam į Leiria, ten esam susitarę pagal keliautojų klubą. Šeimininkas tamsaus gymio, jei neklystu iš Žaliojo kyšulio salų, yra buvęs Lietuvoje, turėjo draugę lietuvę. Jis pasako tai, apie ką ankščiau nesusimastydavome: “ar matėte tranzuojantį juodaodį?”, sakom, gal ir ne, “tai va, nes visus tranzuojančius juodaodžius iškart į policiją vežą, gal nelegalas, gal dar velnias žino kas”. Nežinau kiek tame tiesos.

Papildyta:
18 diena. 10.20
Važiuojam į Tomar. Kažkokia nesąmonė. Nėr ką ten žiūrėt. Gerai, kad buvo kažkokia šventė, didžiulė eisena, visi metė gėles į upę. Įdomu. Jei ne ta šventė nežinočiau ko ten važiavom.

Važiuojam į Fatimą. Čia man atrodo tik religiniams fanatikams skirta. 19 iš 20 parduotuvėlių prekiauja tik šventųjų statulėlėmis, o miestelyje nieko daugiau išskyrus tą didžiąją Bažnyčią nėra. Dabar suabejojau ar bent maisto parduotuvė yra, gal jie ten vien šventąja dvasia gyvi? Sakoma, kad ten gali susirinkt berods iki pusės milijono tikinčiųjų. Manau tikrai ne į bažnyčią, o į aikštę prie jos ir jos prieigas.


Važiuojam į Batalą. Ši bažnyčia jau graži. Gotikinė. Bet skirtingai nuo Onos bažnyčios Vilniuje, iš blokelių. Didelė ji, nuotraukose tikrai ne taip gražiai atrodo. Beje, per mišias iėjimas nemokamas, kitu laiku reikia pirkt bilietus. Važiuojam iki Nazarė. Tai buvęs žvejų miestelis. Apačioje tai toks šiuolaikinį kurortą labiau primenantis. Bet užvaziavus ant šalia esančio kalno vaizdas gražus.

Miegam kažkur miškelyje.

Papildyta:
19 diena. 10.21
Važiuojame į Sintrą. Fantastika. Ji gali varžytis su Porto dėl to, ką labiausiai verta pamatyt Portugalijoje, vardo. Tiesiog nusikaltimas būtų į ją neužsukt. Reikėtų skirt visą dieną. Bent jau vieną dieną. Esant galimybei galima važinėt ir kelias dienas po apylinkėse esančias pilis.

Pati Sintra tai nieko ypatingo. Svarbiausia tai, kas yra virš jos.


O virš jos yra neįtikėtinai aukštai “Maurų” pilies griuvėsiai, o dar aukščiau “Karaliaus” pilis. Verta užsukt į abi. Ten ir bilietą tokį kompleksinį galima pirkt. Maurų pilis labiausiai žavi vaizdu nuo jos, neįtikėtinai toli matosi, o ir vaizdai nerealūs.


“Karaliaus” pilis iš išorės nors ir spalvota, bet nėra tokia įspūdinga, tačiau jos vidus tikrai vertas dėmesio. Tokios gausos eksponatų niekur nemačiau. Ji neatrodo tokia didelė, bet toks puikus išplanavimas, kad atrodo kelis kartus didesnė, kambarių daugybė. Gaila, kad fotografuoti viduje neleidžiama. Tai viena įspūdingiausių mano matytų pilių būtent dėl savo vidaus.


Beje, navigacija Sintroje buvo įvežusi į tokią vietelę, kad melstis bebuvo likę. Statumas gal 30-40 laipsnių, važiuoji žemyn, tai reiškia kad atbuliniu nepavažiuosi, grindinys slidžiais akmenimis grįstas, iš abiejų pusių akmeniniai pastatai, tu leidiesi žemyn, o kelias vis siaurėja, labai aiškiai pradedi matyt dryžes ant sienų nuo netilpusių automobilių, ir net dažų atspalvius gali atskirt. O mūsų tai “Renault Grand Espace”, o ne koks nors “Clio”. Žodžiu kai pamačiau posūkį priešais, tai vienintelė viltis buvo melstis, kad už jo kelias platės, o ne dar labiau siaurės. Tiesa pasakius siaurėt jis ir nebegalėjo, nes ir taip veidrodžius užsilankstęs jau važiavau. Bet pasisekė, jis vis dėl to platėjo.
Toliau važiavome į Cabo da Roca, labiausiai į vakarus nutolęs žemyno taškas-“pasaulio kraštas”. Tai skardis į jūrą, švyturys. Pastatytas paminklas.



Ten ir miegojome.

20 diena. 10.22
Važiuojam į Lisaboną. Patenkam į kamštį. Beveik nejuda. Važiuojam į mokamą kelią, kad pravažiuotume kamštį. Brangu, už 50 km. sumokam apie 25 lt., gaunasi apie 50 cnt. uz 1 km. Nuvažiuojam ir apžiūrim Lisaboną. Ją skirstyčiau į 2, o gal net 3 dalis. Pirmoji dalis tai centras su savo aikštėm, tais tik Portugalijai būdingais tramvajais ir t.t.



Antroji dalis šiauriau, tai Balemo bokštas, kažkokia ten milžiniška bažnyčia ir t.t. Čia man patiko labiau.



Na o trečioji dalis būtų didžiulis tiltas per įlanką, ir iškart už jo kaip Rio De Ženeire stovinti milžiniška Jėzaus statula, į kurios virsų galima pasikelt liftu, bei pažvelgt į Lisaboną iš viršaus.


Beje, Portugalijoje tiesiog akis drąsko skurdas. Niekur kitur tokio nemačiau. Daug prostitučių, lūšnynai, miestai ir pastatai remonto nematę turbūt nuo Kolumbo laikų.
Miegoti nuvažiavom prie Cabo Espichel. Kažkuo panašu į Cabo da Roca, tik tai nėra pats vakariausias žemyno taškas. Tačiau yra tokia apleista bažnytėlė, kuri gana nykiai atrodo šioje vietoje.


Papildyta:
21 diena. 10.23
Važiuojame į Evorą. Pakeliui stabtelime Sesimbroje. Kurortas ir tiek. Renkamės kelią pagal vandenyną, pliažų daug, tačiau vanduo šaltokas, nesusigundom. Prieš Evorą ilgokai ieškom Almendres akmenų. Vietiniai kažkodėl jų beveik nežino. O ir turizmo informacijoje mažai pagelbėt tegalėjo. Jų atsiradimo istorija apgauta paslaptimis ir prilyginama Stonhedžui Anglijoje.

Pati Evora jauki, maža ir paprasta.


Pagrindinis lankytinas objektas: kaulų koplyčia. Joje ne šiaip vienas kitas kaulas, o kaulai ir kaukolės sudaro sienų pagrindą, vietoj plytų.



Įdomiausia tai, kad mes patys to nežinodami automobilį pasistatėme praktiškai prie įėjimo, tada pusę dienos vaikščiojome po visą Evorą, ir pabaigoje ieškojome koplyčios. Kai ją radome vos spėjome, nes buvo likę 15 min. iki uždarymo. Užteko.
Toliau važiuojame iki Alquevos užtvankos. Ji nurodoma kaip didžiausia Europoje. Pati užtvanka tai niekuo nestebina, tačiau sulaikomo vandens kiekis manau ir yra tas kriterijus pagal, kuri ji didžiausia Europoje. Tai labiau panašu į užtvindytą žemę, nei šiaip užtvanką. Kadangi specialiai didelio vingio nereikėjo daryt, tai verta buvo.

Prie jos ir miegame.

Papildyta:
22 diena. 10.24
Važiuojame į Seviliją, jau Ispanijoje. Vėl tas atvejis, kai rezultatas pranoksta lūkesčius. Labai kompkatiškas, jaukus ir gražus miestas. Čia žaluma ir parkai, ir senamiestis, ir architektūra, ir istorija, žodžiu tikrai vienas iš nedaugelio miestų kur norėčiau gyvent.




Aš jau nekalbu apie katedrą. Ji tiesiog skendėte skendi prabangoje. Kai turi tiek aukso ir turtų, tai Ispanija tikrai išsikapstys iš krizės gniaužtų.


O kur dar vaizdas į miestą nuo bokšto viršaus.


Raižiniai pastatuose nenupasakojami. Ir dar žinoma oras, nors spalio pabaiga, bet vakarop buvo apie +30 C.

Rekomenduoju šį miestą, ir patarčiau skirti jam visą dieną. Kas dar krinta į akis, tai daugybė “parkuotojų”, dažniausiai tamsiaodžiai, rankomis mosikuoja rodydami laisvą vietą automobiliui ir prašo “uždarbio”. Miegam kažkur už miesto.

23 diena. 10.25
Važiuoajm į Gibraltarą. Viena iš tų vietų kur paliko didžiausią įspūdį. Nors šalia Ispanija, o Gibraltaras priklauso Didžiajai Britanijai, ir valiuta-Anglijos svaras, tačiau aš Gibraltarą laikyčiau atskira valstybe, man tai nei Ispanija, nei Anglija, jis tikrai unikalus. Mes nusprendžiame automobilį palikti Ispanijoje ir į Gibraltarą eiti pėsčiomis, ten prie pat sienos didelė nemokama aikstelė. Tiesa asfalto nesitikėkit, tai labiau išvažinėtas laukas. Tiesa yra gera aikštelė, bet ji mokama, todel ta “nemokama” daug populiaresnė. Tiesa netoliese matyti “bomžu” buveinės, kurios labai panašios į mūsiškes, galbūt dėl to aikštelėje nepatarčiau automobilio palikti iki sutemų, ir juolab vertingų daiktų jame, nes matėme nemažai automobilių stiklų likučių ant žemės. Eiti pėsčiomis nusprendėme, nes tai visai netoli, eismas ten kita puse, automobilių daug, problemos su parkingu. Labai keistai atrodo šioje vietoje Didžiosios Britanijos vėliavos, suvenyrai.

Labai daug pasiūlymų apžiūrėti Gibraltarą su vietiniais. Jie tikri sukčiai. Aiškina, kad tik pas juos labai plati programa ir pamatysite “visą Gibraltarą”, nors iš esmės ten vertas dėmesio tik pakilimas į kalną. Aišku atitinkamai ir kaina pas juos gerokai didesnė. Mes kylame su oficialiu fanikulieriumi, o ne vietiniais “automobilistais”. Beje, galima ir savo automobiliu, tačiau nerekomenduočiau, nes kelias tikrai siauras ir pavojingas. Kai sakau siauras, tai patikėkit, tai reiškia, kad tikrai siauras. Visi labai stebisi mūsų vaikų šviesia oda, šviesiais plaukais, ir mėlynomis akimis. Vargu ar jos per visą gyvenimą Lietuvoje tiek komplimentų sulauktų. Taigi kylam į viršų. Pasiimam maisto, gėrimų, ruošiamės pasėdėt ir pavalgyt viršuj besigrožėdami vaizdais. Aišku ispaniškų užrašų nesuprantam. Pasirodo ten parašyta, kad maistą į viršų vežtis griežtai draudžiama. Tik pakilus iškart suprantame kodėl. Vos spėjus išlipti iš fanikulieriaus, išgirstu žmonos cypimą, pamatau jog duktė šoke, o gana didelė beždžionė iš po vežimėlio traukia sausainių pakelį. Suveikia instinktai, net nesusimastęs trenkiu bezdžionei per nagus ir ji išmeta sausainius, ji griebia vėl, aš jai vėl per nagus. Ji atšoka ir iššiepusi dantis ima rėkt “karo šūkius”. Ji tokia nemaža, o dantys didesni nei vokiečių aviganio. Stoviu laukdamas jos atakos. Ji visgi nusprendžia, kad aš didesnis ir stipresnis patinas ir pasitraukia. Visi turistai be žodžių stebėjo šią sceną. Tik dabar pribėga vietiniai darbuotojai ir ima klausinėt ar viskas gerai, ar nieko nesužalojo. Pasirodo jos užuosdamos maistą, net kuprines sudrąsko. Tik dabar pagalvoju, kad man tų sausainių net negaila, juk ne auksinė grandinėlė, bet vat instinktai greitesni ir stipresni už protą tokiose situacijose. Paliekame visą maistą pas darbuotojus patalpoje ir einame pasivaikščiot. Jaučiu kaip dukra dreba. Ten tų bezdžioniu pilna visur.



Tai vienintelė vieta Europoje kur jos gyvena laisvėje. Praeina gal kokia valanda kol atsigaunam ir apsiprantam su tomis bezdžionėmis.


Papildyta:

O šiaip tai ten labai gražu. Vienoje pusėje Viduržemio jūra, už kurios matyti Afrikos kontūrai, kitoje pusėje Ispanija, apačioje Gibraltaras. Labai gražu.


Nusileidę žemyn einam į Ispaniją. Mūsų laukia dar vienas nepakartojamas potyris. Pasienio ruožas uždaromas, ta prasme užsidega raudonas šviesoforas, uždaromi varteliai, ir laukiam. Pasirodo tuoj kils lėktuvas. Lėktuvui pakilus varteliai atidaromi, užsidega žalias šviesoforas ir visi važiuoja ir eina, kas į Ispaniją, kas iš jos į Gibraltarą. Žodžiu ten pasienio ruožas atlieka ir oro uosto funkciją, nes daugiau žemės nėra. Kažin ar yra dar pasaulyje šviesoforas reguliuojantis eismą per oro uostą.



Grįžę iki automobilio vis dėl to nusprendžiame įvažiuot juo ir į Gibraltarą, nes kuras jame labai pigus. Prisipilame pilną baką ir išvaziuojame. Tiesa kamščiai nemaži, tik nežinau ar jie visada tokie dėl pigesnio kuro, ar čia dėl to oro uosto. Miegame pakeliui link Kordobos.

24 diena. 10.26
Važiuojam į Kordobą.


Nors turizmo informacijoje nurodė gal 30 lankytinų objektų, bet iš esmės ten yra tik ta žymioji mečetė. Daro įspūdį tai, kad mečetės viduje Katalikiška bažnyčia. Taip katalikai užkariavę maurų žemes norėjo parodyti savo galią musulmonams.


Viduje kaip ir Sevilijoje labai daug brangenybių.


Raižiniai būdingi Ispanijai.

Miegam pakeliui i Grenadą.

25 diena. 10.27
Visa diena Grenadoje. Tiesą pasakius į pačią Grenadą net neužsukom, tik pravažiavom. Visą dieną praleidom Alhambroje. Susitinkame lietuvius. Šiaip gražu ten, nors man didelio įspūdžio nepaliko. Tai parkas ir pastatų kompleksas, oficialiai rūmai ir parkas. Į dalį pastatų reikia iš anksto užsisakyt bilietus, nes lankytojų skaičius ribojamas, ir labai maža tikimybė gaut bilietus atvykus tą pačią dieną. Mums pakako ir to ką pamatėme. Vėl įspūdingi raižiniai.


Miegame kažkur dykumoje. Beje, labai bjaurios musės.

Papildyta:
26 diena. 10.28
Važiuojame iki Valencijos. Įspūdingai atrodo apelsinų plantacijos. Bet dar neprinokę jie buvo. Apsistojam pas žmonos grupiokę, šiuo metu gyvenancią Valencijoje.

27 diena. 10.29
Pasidarom poilsio dieną. Valgom daug vaisių, jie ten tikrai pigūs ir skanūs.

28 diena. 10.30
Važiuojam į Barseloną. Apžiurim miesto centrą. Visi visur geria vyną. Populiariausias pigus “Don Simon”-“Sangria”. Jis parduotuvėje kainuoja apie 5 lt. (1,5 ltr.). Labai pigus ir alyvuogių aliejus, jei akcija tai apie 5 lt. uz 1 ltr. Miegame kažkur netoli centro.

29 diena. 10.31
Tai pirmoji diena mūsų kelionėje kai sulaukiam lietaus. Neįtikėtina. 29-ąją dieną !!! Jau buvom ėmę svarstyt ar iki Lietuvos taip ir nesulauksim jo. Tiesa ir jis mūsų neišgąsdina, už kokios valandos jo kaip nebuvę. Mieste daug Helowyno akcentų.


Pakylame į Montjuch kalną. Gražu.

Ir vaizdas į miestą puikus, ir pilis nemokama,

ir olimpinis kompleksas, juk būtent čia 1992 m. Lietuva pirmą kart laimėjo olimpinius krepšinio medalius.

Yra padaryta “pėdu alėja”, t.y. gali pamatuoti savo koją su P.Gasolio, M.Jordano ir kt. Gaila tik, kad nebeveikė “grojantys” fontanai, jie veikia tik iki spalio. Manau tai turėtų būt tikrai įspūdinga. Ir ne tiek dėl pačių fontanų, bet del to, kad žiūri į juos nuo kalno, o apačioje ne tik fontanai, bet ir visas miestas matosi. Nueinam iki Gaudi bažnyčios.

Eilės prie jos neįsivaizduojamos. Neturim nei laiko, nei noro stovėt eilėje visą dieną, todėl apžiurim ją tik iš išorės. Nuvažiuojam ir į Goelio parką. Gražu.


Tik labai greit ima temti, todėl nuotraukos nelabai pavyko.


Beje, atminkite, kamščiai Barselonoje VISĄ PARĄ !!! Miegoti nuvažiuojame vėl ant Montjuch kalno, ten labai gera vieta prie krepšinio arenos aikštelėje, tylu, ramu, ir vaizdas grazus.

Papildyta:
30 diena. 11.01
Važiuojame į Monserat vienuolyną. Kažkas nepakartojamo. Patiko daug labiau net už pačią Barseloną.




Mums labai pasisekė, kad mes atvažiavome gana anksti ir turėjome proto automobilį palikt ne prie pat įėjimo, nes po to kai ėjome atgal link automobilio, tai eile buvo kokie 3 km. Maža to, ta eilė beveik nejudejo, ir į ganą stačią įkalnę, o ir nusukti nėra galimybės, užjaučiu vairuotojus. Mus pačius einančius atgal net kelis kartus graibstė už skvernų ir klausė ar išvažiuojame, tikėdamiesi, kad mūsų automobilis netoli ir jie galės pastatyt automobilius į mūsų vietą.
Važiuojame į Andorą. Nieko gero ten. Tiesa kuras pigus. Nusprendžiame važiuoti tiesiai į Prancūziją, o ne grįzt per Ispaniją. Nesitikėjome to, tenka pakilt į maždaug 2500 m. aukštį ir važiuot per sniegą !!! Visa tai nepaisant to, kad vos pries 2-3 valandas apačioje vaikščiojome po trumpomis rankovėmis.

Sutemsta. Važiuoju labai atsargiai, tai truputi nervina vietinius. Beje, skirtumas tarp Prancūzijos ir Ispanijos milžiniskas, tiek ekonomine, tiek kultūrine prasme. Miegame kažkur apačioje jau Prancūzijoje.

31 diena. 11.02
Apžiurime Carcasone miestą, kuris žinomas kaip didžiausias Europje miestas-tvirtovė. Mums ten nelabai patiko. Sienomis apsuptas senamiestis ir tiek.

Važiuojame prie Gardos tilto, menančio Romos imperijos laikus. Čia tai gražu.

Nuvažiuojame į Avinjoną. Apsistojame pas rusą gyvenantį Avinjone. Jis kokį 10 kartų klausia ar mūsų šešiametė neprisysios į lovą Vakare apziurime Avinjoną. Taip pat nelabai patiko.

32 diena. 11.03
Važiuojame ir apžiurime Arlį. Jis irgi šiaip sau.
Važiuojame iki Tulono, apsistojame pas prancūzą labai gražiame name: labai daug visokių arkų, koridorių, jautiesi ne name, o pilyje. Kieme baseinas, iš kitos pusės skardis atsirėmęs į kalną. Pats miestas nepatiko, bet tokio namo norečiau.

33 diena. 11.04
Važiuojame į Kanus. Nusifotografuojame prie raudono kilimo.

Kanai palieka ramaus ir paprasto miestelio įspūdį. Judame toliau.
Važiuojame į Monaką.


Papildyta:
Čia tai jooo. Prabanga visur. Net nežinau ką pasakyt. Įdomu viskas: Formulės 1 trasa, jachtos,

prabangūs automobiliai,


pilis,

kazino,

japoniškas sodas,

egzotiškų augalų ar kaktusų sodas, tiksliai nepamenu kaip jis vadinasi ir t.t.


Nei Milane, nei Paryžiuje nemačiau ir tiek prabangiai ir madingai apsirengusių moterų. Beje, ten labai uolūs policininkai, niekur kitur nematėme tiek daug pareigunų vaikštančių su kvitais rankose išrašinėjančius kvitus už parkingą draudžiamoje vietoje. O šiaip tai ten įdomi sistema, daugumoje vietų iki valandos parkingas požeminiose garažuose nekainuoja, o nuo valandos jau brangu, taigi jei nereikia ilgiau tai labai patogu. Mums reikėjo ilgiau, tai mes automobilį palikome gerokai aukščiau Monako. Tiesa ten labai patogi sistema: liftai, takeliai, laipteliai, vėl liftai. Jei perpranti sistemą, tai bet kurią Monako vietą gali pasiekt vos per keletą minučių. Mums sekėsi truputi sunkiau. Kas buvo labai neįprasta, kad keliu niekur nenueisi. Jei ir pasiklydai, tai turi ieskot vistiek tų liftų ar laiptų, nes keliai eina tik automobiliams ir visai kitur. Žodžiu iš pirmo įspudžio paini sistema, bet kai perpranti tai tobula. Praleidžiame visą dieną, tikrai gražu. Tiesą pasakius praleidžiame daugiau nei planavome, nes dėl minėtų “labirintų-liftų” subtilybių ilgokai ieškojome savo automobilio.

Miegojome kažkur pusiaukelėje tarp Monako ir Nicos.

Papildyta:
34 diena. 11.05
Apžiūrinėjam Nicą. Akivaizdu, kad didžiausia vertybė čia pajūris. Dabar suprantu kodėl čia “žydroji pakrantė”.


O daugiau tai kaip ir nieko ten. Tiesa mums nepasisekė, kad tą dieną vyko N.Sirkozy susitikimas su Kinijos delegacija, tai ne tik pakliuvome į kamštį, bet ir į tą pagrindinį kalną negalėjome pasikelt.
Po Nicos išvažiavome į kalnus link Grenoblio. Kalnai gražūs, tik labai lėtai važiuojasi. Truputį užkabinom ir Verdono konjono. Tuo metu apie jį nieko nežinojau, tikrai būtume skyrę jam daugiau laiko ir dėmesio. Miegoti sustojome kažkur kalnuose radę poilsio aikštelę.

35 diena. 11.06
Diena prasideda siurprizu. Automobilis neužsiveda ir nerodo absoliučiai jokios gyvybės. Bandom ir užsistumt ir “užkalbėt” Tolumoje matosi namelis, o daugiau tik kalnai aplink. Nueinu ir kalbu su vietine moterimi “prancūziškai”. Ji privažiuoja savo automobiliu, bandom užkurt su “krokodilais”. Niekas nepadeda. Ji siūlo iškviesti techninę pagalbą. Pas juos įprasta kas tik biški, iškart kviesti techninę pagalbą, nes jų paslaugos įskaičiuotos į draudimą. Išsiaiškinam, kad jie vietoje pagalbos nesuteiktų, o vežtųsį automobilį į servisą, kuris yra gal už 200 km., ir taisytų automobilį tik pirmadienį, nes šiuo metu savaitgalis. Nusprendžiame, kad mums kalnuose laukti pirmadienio smagiau, nei prie autoserviso, ir atsisakome. Ji atneša kavos, gėrimo, siūlo maisto. O mes tokie viskuo patenkinti, kad net pačiam keista. Gal dėl to, kad dukra pasiūlo net 2 išeitis: 1. pasidaryt kitą automobilį iš suoliuko ir stalo, 2. pastatyt automobilį neleistinoje vietoje, kad policija nutemptų Galiausiai nusprendžiu su dukra tranzuot iki parduotuvės maisto, nes visgi ruošiamės čia gyvent. Nespėjus pajudėt iš vietos, ta moteris pasako, kad palauktume, ji kažkam paskambino. Neužilgo atvažiuoja kažkoks jos draugas ir gal per 3 min. užkuria mūsų automobilį. Pasirodo nieko rimto, tiesiog sukvailiojo signalizacija. Nors prieš tai kalbėjom, kad jei tik užsikurtų nebegesindami variklio iškart važiuotume namo, bet taip lengvai išsisukę nusprendžiame nekeisti planų ir tęsti kelionę pagal nustatytą planą. Suveikė anekdotas: “ko tik girtas neprišneki” (manau jį žinot). Mane tai labiausiai sužavėjo to vyro profesionalumas. Tiesiog pribloškiantis žinojimas, nei vieno nereikalingo judesio. Kai grįžęs ėmiau klausinėti servisuose meistrų ką tokioje situacijoje jie darytų. Jie tik mikčiojo “reiktų atitempt, žiūrėt ir t.t.”. Žodžiu toli dar mūsų meistram iki to lygio. Atsibučiuojame su ta moteriške ir važiuojame toliau.
Pakeliui sustojame kuro. Kolonėlėje aišku kalba tik prancūziškai. Klausiu “credit card ok?” Nes grynųjų nebe daug turiu. Manau čia net ne anglų kalba, o tarptautinė. Ji man rodo, kad pilčiausi kurą. Pakartoju klausimą kokius 5 kartus. Taip ir neatsako. Galvoju tegul apsišika. Piluosi ir viskas. Privažiuoju atsiskaityt. Ten tokia įdomi sistema, įvažiuoji į kolonelę, prisipili, o norint išvažiuoti privažiuoji būdelę su šlgbaumu, ir tik susimokėjęs gali išvažiuot. Taigi atkišu bobulei “american express” kortelę. Ji purto galvą ir kalba kažką prancūziškai. Aš pradedu kalbėt lietuviškai, sakau “aha, dabar jau supranti ko klausiau”. Taip mes pasikalbam, ji prancūziškai, aš lietuviškai, bet galiausiai ji supranta, kad aš ne mažiau nei ji nepatenkintas, o aš vietoj “american express” paduodu “Master Card”. Šita tinka. Su ja aišku neatsibučiuojam. Va taip va, vos per kelias valandas susipažinom su visiškai skirtingomis prancūzėmis. Ir susidaryk tu nuomonę apie prancūzus jei nori. Nors iš esms nuomonė tokia ir yra, kad tai itin kontrastinga ir prieštaringa šalis. Kaip pvz. to, pačių prancūzų žodžiai, kad Paryžius tai ne Prancūzija. Tai pakartojo net keli skirtingi žmonės. Miegame pas prancūzus Grenoblyje. Apie nakvynę plačiau. Jauna porelė gyvena 1 kambario bute, mes atvažiavome 4 asmenų šeima. O pas juos dar buvo gal kokie 4 draugai. Žodžiu košė turėtų būt. Prancūziškai nemokam, angliškai jie ne visi moka, bet laiką praleidom nerealiai. Net nebūčiau pagalvojęs, kad tai įmanoma. Tokiomis sąlygomis su pirmą kart matomais žmonėmis jaučiausi taip lyg bendrautume su geriausiais draugais nuo vaikystės. Labai linksmai ir smagiai, o svarbiausia laisvai, kaip per kokias Kalėdas. Jie pagamino vakarienę, sakė: “nebijokit ne iš varlių”. Pasirodo jie patys nelabai ir tas varles, ir tas sraiges tevalgo, čia daugiau mitas.

36 diena. 11.07
Apžiūrim Grenoblį, tiksliau pakylam į kalną ir apžvelgiam Grenoblį nuo jo,


ir važiuojam toliau.
Visai neplanavom, bet patarti tų pačių prancūzų, užsukam į Annecy miestelį. Nerealus. Norečiau čia gyvent. Ir ne šiaip norėčiau, o turbūt pirmu numeriu. Grįžęs net ėmiau domėtis namų kainomis. Labai brangu, apie 1 000 000 eurų. Ne veltui. Kalnai, ežeras, pilis, senamiestis, kanalai, pats miestelis nedidelis, jaukus ir gražus.



Atvažiuojame į Ženevą. Apvaikštome ją. Nieko gero. Sužavi tik šachatų populiarumas.

Miegot važiuojame į Berną. Miegame pas doktarantūroje studijuojantį turką. Labai išsilavinęs žmogus. Padiskutuojame ne tik apie Graikijos-Turkijos, bet ir apie Lietuvos-Lenkijos, Lietuvos-Rusijos santykius.

Papildyta:
37 diena. 11.08
Apžiūrime Berną.


Irgi nieko gero. Suprantam, kad Šveicarija tai ne miestai, o gamta. Deja, išsiaiškinam, kad dauguma lankytinų gamtos objektų (tarpeklių, krioklių, keltuvų) tokiu metu laiku jau nebedirba.
Važiuojame ir apžiūrime Liucerną. Graži, bet net ir ji labai didelio įspūdžio nepalieka.




Sutemus dar spėjame apžiūrėti ir Ciurichą. Man patiko. Keista, bet iš Šveicarijos miestų būtent jis man labiausiai patiko. Net nežinau kuo, gal tokia “savo dvasia”. Šviesus labai naktį.

Miegot nuvažiuojame į Whinterthurą, pas merginą gyvenančią muziejuje.

38 diena. 11.09
Nuvažiuojame prie garsiųjų Rheino krioklių. Jie tikrai įspudingi.



Išvažiuojame į Konstanz. Kaip suprantu jis Vokietijoje, nors ieškant kur pastatyti automobilį gal kokius 5 kartus kirtome Vokietijos-Šveicarijos sieną Aplankome “Sea Life”. Pavaišino labai skania kava. Miegoti nuvažiavome į Niurnbergą. Apsistojome pas tikrus keliautojus, išmaišiusius jau pusė pasaulio. Įdomu su tokiais pasikalbėt.


Papildyta:
39 diena. 11.10
Apžiūrinėjam Niurnbergą. Gražus miestas. Nors tos jų garsiosios desrelės tai šiaip sau. Miegam pas tuos pačius keliautojus.

Ko gero, minėjote kur nors anksčiau, bet paklausiu - kokiu būdu Jūs susirandate, pas ką apsistoti?

40 diena. 11.11
“Saksonijos Šveicariją” jau esam apžiūrėję ankščiau, todėl važiuojam į Čekiją. Apžiūrim “Čekijos Šveicariją”.

Nors iš esmės apžiūrim tik “Prevička Brana”.


Orai jau nebe tie.
Beje, štai taip atrodo apylinkės po Pietų Europą niokojusių liūčių ir potvynių. Čia metalines atramas irgi potvyniai sulankstė.


Vakare nuvažiuojame į Liberecą, iki vėlumos maudomės akvaparke. Labai pigu. Miegame pas radijo stoties DJ merginą.

41 diena. 11.12
Apžiūrime Libereco katedrą,

pakylame iki vieno kalno. Nuvažiuojame iki Sychrovo pilies.

O čia šiaip pakeliui, šiaurinėje Čekijoje.

Miegame jau Lenkijoje Walbrych, pas lenkę kuri keletą metų gyveno Lietuvoje ir vis bandė kalbėt lietuviškai, labai juokinga buvo

42 diena. 11.13
Važiuojam namo.

Lyg ir viskas. Pravažiuota gal 12 000 km. Išlaidos labai nedidelės, nepamenu kiek, bet tikrai nedidelės.

Vasariuk, tikrai minejau, bet nesvarbu Nemazai nakvyniu darom ir automobilyje, tikrai geras salygas jame susikure buvom. O kur pas zmones, tai per "Hospitality Club" ir "Couch Surfing" keliautoju klubus. Tik primenu, kad ten reikia is anksto tartis

Dėkui Labai vertingi reportažai.
Beskaitant atrodo, kad vienas du ir tūkstančiai kilometrų įveikti... Mums kažkaip sunkiai jie įveikiami būna

Kokia šauni kelionė kadangi man taip pat sykį buvo kilus mintis nuvažiuoti iki Portugalijos, nuvijau ją šalin dėl kelių priežasčių, kad per toli ir šiuo metu per brangu. Labiausiai dėl Prancūzijos kelių, bet kaip supratau ten ir nemokami labai šaunūs? Ir dar ko labai trūko jūsų pasakojime tai kainų, nes asmeniškai man yra labai įdomu tarkim kokios kuro kainos ačiū

O Tomar prie tamplierių pilies nevažiavot? Mums tai labai patiko

Dekui uz labai idomu reportaza