Na va šendien prisiskaičiau įvairiausių jūsų ligų ir problemų,ir buvo taip graudu...taigi nusprendžiau ir aš papasakoti mūsų istoriją...2009-01-22...gimė musų stebuklėlis dukrelė Aurėja...viskas buvo labai grazu,nors gimdymas buvo sunkokas,bet gimė sveika 3380gr...52 cm mergytė...Su vyru verkėme iš laimės...ir ja pasidalinom su visais...mergyte augo sveika ir zvali,bet palipsniui pamatėme ant jos kūnelio maza apie 1cm demele,kaskaip ji mane neramino,tad parodziau daktarei,labai didelio nerimo ji nesukele,tai buvo panasu i apgameli,o daktarei tai primenė kraujegyslini darinį...liepė stebeti ir laukti ar nebus pakitimu...mazylei paaugus mane vis tiek neramino,nes tikslei nežinojome kas tai...tada nusprendėme nuvažiuoti i Baltijos Amerikos kliniką,ten mus apžiūrejo per 5minutes ir pasake ta pati nera ko nerimauti tai tikriausiai kraujegyslinis darinys...bet matyt mamos širdis kašką jautė...Gal??? tokis atsakymas manęs netenkino...nusprendėm tvirto atsakymo ieškoti toliau,atsiminėme gydytojos ištarta fraze...jei dar kas neramintu atvykite,duosiu jum kontaktus gydytojo Pošiūno iš Santariškių..ir tai liko mano galvoje per interneta susiradau ta gydytoję ir uzsiregistravome apžiurai...2010 metu biržely...Atstovėjome eile prie kabineto...ir pagaliau sulaukus savo eilės...musų mažyle patikrino kaskokiu lyg lazeriuku...tada laukeme visi kartu atsakymo kuris pasirodo kompiuterije,bet atsakymo nėra...tada daktaras sako na kas pas jus istikro yra neparodo,bet nesijaudinkite nepanašu kad kas blogo..gal taremes kitam menesiui daryti biopsija??Žinoma męs taip ir padarėme,liepos mėnesi mes atvažiavome nevalgę ir negėrę ir laukėme savo biopsijos,bet pasitarę su daktaru nusprendėme daryti kosmetinę operaciją per kure visas darinys butu pašalinamas,kad paaugus dukrelei butu graziau...taip ir buvo mus išoperavo anksti ryte o vakare mes jau važiavome namo....nes daktaras pasakė kad po atsakymo gavimo mum paskambins...taip ir buvo...bet skambučio sulaukė mano vyras šiek tiek anksčiau nei žadėta...planavo paskambinti po 2-3 savaicių o paskambino po 5 dienų...ką tikslei kalbėjo su vyru aš nzn,tik pasake kad apie viska norėtų kalbėti akis į akį...iš šių žodžių vyras suprato kad kaškas netaip...man nieko nesakė...ne tuo metu aš laukiausi musu mažylės Beatričės...tik paskambino savo mamai ir verkdamas klausė ka man sakyti???taigi nžn ką jie tarėsi bet aš sužinojau tik tiek važiuojam i Vln savo atsakymo...nuvykę išgirdome baisę naujieną,nors ji taip svelnei ir gražei buvo pateikta kad tuo metu taip baisiai neskambėjo...Dermatofibrosarkoma(piktybinis auglys,vėžys,galima betkaip pavadinti)..daktaras pasakė kad jis išvyksta atostogauti,bet mum gal nevertėtų laukti,jo ir parekomendavo mum kita daktarą Strumylą...taigi musų pusantrų metukų dukrelės uz poros savaičių vėl laukė narkozė...ir nauja operacija tik sy karta i groži jau esmės nebuvo per daug kreipta...po daktarų mes važiavome,pas mano teta ir dėdę,ten laukė musų tėvai ir dėdės geras draugas...PROFESORIUS JUOZAS ŽILINSKAS...(Žmogus kurem dėkinga visą savo likusį gyvenimą)padaviau jam savo vaiko diagnoze ir isgirdome klausimą,jum pagražinti ar tiesą sakyti??? beje jis nezinojo mano
...žinoma tiesa abu su vyru pasakėme...o tada išgirdau ko niekada nesitikėjau...tai labai piktybinė forma...nes sarkomos pačios piktybiausios(moteru onkologiniio skyriaus daugemečio direktoriaus,ir profesoriaus žodžiai),tuo metu visas pasaulis išslydo iš po kojų,pabėgau i kitą kambarį,vyras išklausęs iki galo susinervino ir visus apšaukė kad jaudina mane besilaukenčę...bet męs patys norėjom tiesos...ilgai nelaukę šIek tiek apraminti artimųjų išvykome namo...Šiek tiek už Vilniaus mes sustojome i mišką,nes per ašaras vyras nematė kelio,musų džiaugsmas ramei miegojo savo auto kėdutėje,o mes išlipę iš mašinos abu staugėm kaukėm...miške viens kita apkabinę,nes žodžiam ar ramem pokalbiui nebuvo jokio noro...ašaros riedėjo upeliais ...tiek mum tėvam tiek senelem...tiek artimiesiems ir mus palaikė tik visų žodžiai kad viskas bus gerai,kad ji mūsų maža kovotoje...pagaliau po tas dvi savaites tesusios amzinybes mes sulaukėme antros operacijos per kure mum buvo pasalinta daug audiniu,....kad tik neliktu supiktybejusiu lastelių...bet kaip daktarai mum sake mums tai buvo lb dėkingoje vietoje...ant pilvuko...grauzdami nagus laukem atsakymo ir AČIŲ DIEVUI IR DAKTARAMS,BEI PROFESORIUI KURIS LABAI MUMIS RŪPINOSI ...daugiau piktybinių ląsteliu neberado.IR MUM VISAI NESVARBU KAD DB PAS DUKRELĘ RANDAS PER PUSĘ PILVELIO,KAD MENESIUI NEPRAĖJUS JI SERGA PERŠALIMIO LIGOMIS,BET JUK JI TOKE STIPRI IR IVEIKE SAVO LIGĄ..Kitą dieną ji jau vaikščiojo,kai mum daktarai pasakė suaugęs žmogus du mėnesius gulėtų po tokios operacijos......tad as tikiu,kad kiekvienas gali iveikti savo ar artimųjų liga koke ji bebutų...mes daktarų darbo praktikoje esam patys pirmi Šia liga turėję nuo gimimo...todėl taip sunkei radom atsakymus.bet niekada nenuleiskit rankų nors tai butu tik nuojauta o kiti tvirtintų kad viskas gerai,laukit....ne jusu intuicija gali lemti net gyvybę...
..tik vienas minusas yra šiek tiek tikimybės kad gali piktybinės lastelės ataugti...tad dabar tikrinames kas pora menesiuku...bet nieko nebėra ir mes tikime kad nebebus....tad bukit stiprūs ir tikėkite...nors kiti ir sako kad viltis durnių motina,bet ji juk miršta paskutinė...
O DABAR NORĖČIAU IŠGIRSTI KAIP JŪS KOVOJOTE AR TEBE KOVOJETE SU SAVO LIGOMIS???
