Dar kartą dėkoju visiems skaitytojams už malonius žodžius tiek apie kelionę, tiek apie mus
. Tiesą sakant, labai maloniai nustebino mano temos populiarumas: ko gero sprendimas rašyti šį reportažą buvo teisingas
. O dabar jau laikas keliauti prie reportažo pabaigos.
Penkta diena, pirmadienisSubjektyvus pastebėjimas. Pagrindinis. Labiausiai Paryžiuje sužavėjo žmonių atsipalaidavimas. Nesvarbu kur: kavinėje, parduotuvėje, sėdint Paryžiaus soduose, dirbant pardavėjo darbą kasoje niekas niekur neskuba, viską daro su kažkokia vidine elegancija. Reikia pamatyti, kaip prekybos centre kasininkė neskubėdama skenuoja prekes, neskubėdama suskaičiuoja grąžą, visi eilėje stovi, jokio nepasitenkinimo ir visi visur spėja. Net pilname metro niekas nesigrūda, tik sustojus pajudama link durų ir spėjama išlipti. Niekas niekur nebėga, nelipa per galvas, nesistumdo alkūnėmis. O mes kažkodėl perėmėm blogiausius amerikiečių įpročius: bėgti, lėkti, gyventi pastoviame strese, po to brangiai prisipirkti tų pačių amerikonų išrastų papildų, piliulių, saujomis jas ryti, bet vis tiek nerasti laimės... O gal reiktų perimti paryžiečių įpročius, juk galų gale rezultatas tas pats... Ech, įsisvajojau... Paskutinis rytas Paryžiuje. Nors pagal buto nuomos sutartį išsikraustyti reiktų iki 11 valandos, bet dar atvažiavę susitarėme, kad iškeliausime apie 3 valandą popiet. Firmos atstovas maloniai sutiko, nes tą dieną į butą niekas neturėjo atvažiuoti.
Pusryčiams jau paskutinį kartą tikri paryžietiški tiesiai iš kepyklėlės kruasantai ir bagetė. Šiek tiek susipakuojam daiktus. Šios dienos tikslas La Defense rajonas. Bet pats rytas jau kažkoks apniukęs, drėgnas
. Vėl su metro, pakankamai pilnu į Defense važiuoja daug darbuotojų pasiekiam galutinę metro stotelę. Aišku, stotele pavadinau pagal įprotį, iš tikrųjų tai didžiulė požeminė stotis. Tiesa, jei važiuosite į šį rajoną, nepatariu važiuoti su RER traukiniu išvažiuojama iš pigesnės zonos, tad teks pirkti brangesnius bilietus (įėjimai į RER ir metro skirtingi). Netiks ticket+ bilietai. Tuo tarpu metro tinka tie patys bilietai.
La Defense didžiausias verslo centras Europoje, Tai - dangoraižių rajonas, pastatytas specialiai tam, kad Paryžiaus centras nebūtų prigrūstas aukštų pastatų (čia vėl tenka su nusivylimu matyti Lietuvos miestų centruose dygstančius daugiaaukščius, užgožiančius senąją architektūrą). Žymiausias rajono statinys Didžioji arka. Tai kubo formos statinys, kurio viduje tilptų visa Paryžiaus katedra. Visos trys žymiosios Paryžiaus arkos Karuselės, Triumfo, Didžioji išsidėsčiusios vienoje linijoje. Keletas arkos nuotraukų:
Arkos šonuose irgi įsikūrę biurai. Na, o aplink vieni dangoraižiai:
Skulptūra Pirštas: kaip ir viskas La Defense rajone, labai įspūdingų matmenų
:
Papildyta:Arkos papėdėje protestuotojų stovykla (prieš ką jie protestuoja
, neišsiaiškinom atrodo, prieš pensijinio amžiaus ilginimą, o protestuotojai daugiausia jauni žmonės):
Susirandam prekybos centrą. Nors aplink jokių rėkiančių reklamų, dešimtimis metrų skaičiuojamų šviečiančių reklamų, viduje net penki aukštai parduotuvių, kino teatrų, restoranų (na, mūsų Akropolis, tik daug didesnis). Įėjimas į prekybos centrą pro namą, kur užrašas LE DOME:
Net parduotuvė ala Maxima (pavadinimo nebepamenu) išsidėsčiusi per tris aukštus: viduriniame - maisto produktai, viršutiniame rūbai, apatiniame gėrimai. O jau vyno tame apatiniame aukšte net akys raibsta
. Trys buteliai gal ir ne paties brangiausio, bet labai skanaus
vyno (žinau, nes jau visas išragautas
) iš šios parduotuvės pasiekia ir Lietuvą. Pasivaikštom po parduotuves. Nieko naujo ar verto dėmesio viskas labai panašiai, kaip ir pas mus, Lietuvoje.
Laikas sukti link namų (šįkart dar link laikinų namučių Paryžiuje). Pietus paruošiame iš apdairiai prekybos centre nusipirktų pusfabrikačių. Dar turime laiko, bet vaikai nulūžta vis tik jau ima reikštis kelionės nuovargis. Aš ir žmona porai valandų išeinam atsisveikinti su Paryžiumi. Paklaidžiojam gatvelėmis po jau savu tapusį rajoną, išlendam į Rue Monmartre. Sužavi mažos parduotuvėlės, pilnos visokių niekučių. Žinoma, nemaža ir prabangių prekių parduotuvių, kur vien nuo žvilgsnio į kainas darosi silpna. Grįžtam į mūsų Montorgueil gatvę. Nusprendžiam atsigerti kavos paryžietiškai: atsipalaidavus, niekur neskubant, atsisukus į gatvę ir stebint praeivius:
Bet jau laikas važiuoti link oro uosto. Užtrenkiam buto duris, palikdami viduje ant stalo raktą toks buto pridavimas
. Sėdam į metro, po to į RER. Išlipam Porte Maillot. Pradeda lynoti. Toliau vėl 60 eurų ir per pusantros valandos pasiekiam Beauvais oro uostą (užtrukom ilgiau, nes jau buvo prasidėję kamščiai). Praeiname visas patikras. Laukimo salė:
Aplink daug tų pačių veidų, matytų ir atskrendant į Paryžių. Taip pat ir tos merginos, kurioms pirmą dieną reikėjo centų prie bilietų automato. Salė pilnėja, lėktuvas vėl vėluoja. Tarp kitko, lėktuvai šiame oro uoste ilgai nestovi: mūsų lėktuvas atskrido nežinau iš kur, išleido keleivius, stiuardesės kokioms penkioms minutėm uždarė lėktuvą, matyt, aptvarkė saloną, ir iš karto pradėjo leisti keleivius, skrendančius į Kauną. Lėktuvas praktiškai vėl pilnas. Ir ne tik lietuvių štai šalia mūsų sėdėjo jauna porelė prancūzų. Jie visą kelią skaitė kelionių vadovą apie Lietuvą.
Paskutinį kartą pro lėktuvo iliuminatorių žvilgtelime į Prancūziją:
Taip nesinori sakyti Viso gero
. Tikiu, dar grįšime į šį kraštą, tikriausiai, jau ne į Paryžių, gal prie Atlanto, gal į Žydrąją pakrantę, gal...
Tad Prancūzijai sakau: Au revoir!