J’ADORE PARIS

man irgi chimeros kažkodėl labai žavios -gal kad gražiai ir išraiškingai aprašytos"Paryžiaus katedroj"..

Prisijungiu prie pagyrų žaviai šeimynai,tik tuo pačiu dar noriu ir vaikus įtraukt į jas(pagyras )-kaip žavu,kad taip gerai sutarėt kelionėj(turbūt ir ne tik kelionėj)-kaip supratau iš pasakojimo,nebuvo jokių pykčių,nuomonių nesutapimų,kai vienas nori eit ten,antras-kitur,o trečias -dar į trečia pusę-super!

p.s o kad Venecijos pas jus nebematyt tai gaila gaila..Jau geras mėnesis praėjo po viešnagės joje,bet nebūna dienos,kad neprisiminčiau laiko jos ir laiko ten

Dar kartą dėkoju visiems skaitytojams už malonius žodžius tiek apie kelionę, tiek apie mus . Tiesą sakant, labai maloniai nustebino mano temos populiarumas: ko gero sprendimas rašyti šį reportažą buvo teisingas . O dabar jau laikas keliauti prie reportažo pabaigos.


Penkta diena, pirmadienis

Subjektyvus pastebėjimas. Pagrindinis. Labiausiai Paryžiuje sužavėjo žmonių atsipalaidavimas. Nesvarbu kur: kavinėje, parduotuvėje, sėdint Paryžiaus soduose, dirbant pardavėjo darbą kasoje – niekas niekur neskuba, viską daro su kažkokia vidine elegancija. Reikia pamatyti, kaip prekybos centre kasininkė neskubėdama skenuoja prekes, neskubėdama suskaičiuoja grąžą, visi eilėje stovi, jokio nepasitenkinimo – ir visi visur spėja. Net pilname metro niekas nesigrūda, tik sustojus pajudama link durų – ir spėjama išlipti. Niekas niekur nebėga, nelipa per galvas, nesistumdo alkūnėmis. O mes kažkodėl perėmėm blogiausius amerikiečių įpročius: bėgti, lėkti, gyventi pastoviame strese, po to brangiai prisipirkti tų pačių amerikonų išrastų papildų, piliulių, saujomis jas ryti, bet vis tiek nerasti laimės... O gal reiktų perimti paryžiečių įpročius, juk galų gale rezultatas tas pats... Ech, įsisvajojau...

Paskutinis rytas Paryžiuje. Nors pagal buto nuomos sutartį išsikraustyti reiktų iki 11 valandos, bet dar atvažiavę susitarėme, kad iškeliausime apie 3 valandą popiet. Firmos atstovas maloniai sutiko, nes tą dieną į butą niekas neturėjo atvažiuoti.

Pusryčiams jau paskutinį kartą tikri paryžietiški tiesiai iš kepyklėlės kruasantai ir bagetė. Šiek tiek susipakuojam daiktus. Šios dienos tikslas – La Defense rajonas. Bet pats rytas jau kažkoks apniukęs, drėgnas . Vėl su metro, pakankamai pilnu – į Defense važiuoja daug darbuotojų – pasiekiam galutinę metro stotelę. Aišku, stotele pavadinau pagal įprotį, iš tikrųjų – tai didžiulė požeminė stotis. Tiesa, jei važiuosite į šį rajoną, nepatariu važiuoti su RER traukiniu – išvažiuojama iš pigesnės zonos, tad teks pirkti brangesnius bilietus (įėjimai į RER ir metro – skirtingi). Netiks ticket+ bilietai. Tuo tarpu metro tinka tie patys bilietai.

La Defense – didžiausias verslo centras Europoje, Tai - dangoraižių rajonas, pastatytas specialiai tam, kad Paryžiaus centras nebūtų prigrūstas aukštų pastatų (čia vėl tenka su nusivylimu matyti Lietuvos miestų centruose dygstančius daugiaaukščius, užgožiančius senąją architektūrą). Žymiausias rajono statinys – Didžioji arka. Tai kubo formos statinys, kurio viduje tilptų visa Paryžiaus katedra. Visos trys žymiosios Paryžiaus arkos – Karuselės, Triumfo, Didžioji – išsidėsčiusios vienoje linijoje. Keletas arkos nuotraukų:











Arkos šonuose irgi įsikūrę biurai. Na, o aplink – vieni dangoraižiai:









Skulptūra Pirštas: kaip ir viskas La Defense rajone, labai įspūdingų matmenų :



Papildyta:
Arkos papėdėje protestuotojų stovykla (prieš ką jie protestuoja , neišsiaiškinom – atrodo, prieš pensijinio amžiaus ilginimą, o protestuotojai – daugiausia jauni žmonės):



Susirandam prekybos centrą. Nors aplink jokių rėkiančių reklamų, dešimtimis metrų skaičiuojamų šviečiančių reklamų, viduje – net penki aukštai parduotuvių, kino teatrų, restoranų (na, mūsų Akropolis, tik daug didesnis). Įėjimas į prekybos centrą – pro namą, kur užrašas LE DOME:



Net parduotuvė ala Maxima (pavadinimo nebepamenu) išsidėsčiusi per tris aukštus: viduriniame - maisto produktai, viršutiniame – rūbai, apatiniame – gėrimai. O jau vyno tame apatiniame aukšte – net akys raibsta . Trys buteliai gal ir ne paties brangiausio, bet labai skanaus vyno (žinau, nes jau visas išragautas ) iš šios parduotuvės pasiekia ir Lietuvą. Pasivaikštom po parduotuves. Nieko naujo ar verto dėmesio – viskas labai panašiai, kaip ir pas mus, Lietuvoje.

Laikas sukti link namų (šįkart dar link laikinų namučių Paryžiuje). Pietus paruošiame iš apdairiai prekybos centre nusipirktų pusfabrikačių. Dar turime laiko, bet vaikai nulūžta – vis tik jau ima reikštis kelionės nuovargis. Aš ir žmona porai valandų išeinam atsisveikinti su Paryžiumi. Paklaidžiojam gatvelėmis po jau savu tapusį rajoną, išlendam į Rue Monmartre. Sužavi mažos parduotuvėlės, pilnos visokių niekučių. Žinoma, nemaža ir prabangių prekių parduotuvių, kur vien nuo žvilgsnio į kainas darosi silpna. Grįžtam į mūsų Montorgueil gatvę. Nusprendžiam atsigerti kavos paryžietiškai: atsipalaidavus, niekur neskubant, atsisukus į gatvę ir stebint praeivius:





Bet jau laikas važiuoti link oro uosto. Užtrenkiam buto duris, palikdami viduje ant stalo raktą – toks buto pridavimas . Sėdam į metro, po to į RER. Išlipam Porte Maillot. Pradeda lynoti. Toliau – vėl 60 eurų ir per pusantros valandos pasiekiam Beauvais oro uostą (užtrukom ilgiau, nes jau buvo prasidėję kamščiai). Praeiname visas patikras. Laukimo salė:



Aplink daug tų pačių veidų, matytų ir atskrendant į Paryžių. Taip pat ir tos merginos, kurioms pirmą dieną reikėjo centų prie bilietų automato. Salė pilnėja, lėktuvas vėl vėluoja. Tarp kitko, lėktuvai šiame oro uoste ilgai nestovi: mūsų lėktuvas atskrido nežinau iš kur, išleido keleivius, stiuardesės kokioms penkioms minutėm uždarė lėktuvą, matyt, aptvarkė saloną, ir iš karto pradėjo leisti keleivius, skrendančius į Kauną. Lėktuvas praktiškai vėl pilnas. Ir ne tik lietuvių – štai šalia mūsų sėdėjo jauna porelė prancūzų. Jie visą kelią skaitė kelionių vadovą apie Lietuvą.

Paskutinį kartą pro lėktuvo iliuminatorių žvilgtelime į Prancūziją:



Taip nesinori sakyti Viso gero . Tikiu, dar grįšime į šį kraštą, tikriausiai, jau ne į Paryžių, gal prie Atlanto, gal į Žydrąją pakrantę, gal... Tad Prancūzijai sakau: Au revoir!

Epilogas

Skrendame porą su trupučiu valandų. Išnyra Kauno šviesos, priekyje – rūke paskendęs Kauno oro uostas. Gal dėl to pilotas leisdamasis taip trinkteli į nusileidimo taką , kad net šoktelime sėdynėse. Bet viskas tvarkoje, belieka parvažiuoti į gimtąją Klaipėdą.

Kelionė į svajonę baigta...

Kelionė, pranokusi visus lūkesčius, beveik visom prasmėm sėkminga (na, išskyrus vieną niuansą , bet tai tegu lieka paslaptimi).

Taip, svajonė išsipildė. Bet juk svajonės niekada nesibaigia. Deja, kaip jau rašiau kažkur, gali būti, kad kitais metais dėl kai kurių priežasčių teks keliauti tik virtualiai, o dar už metų dukra baigs gimnaziją (ji dabar vienuoliktokė), tad visus pinigus teks skirti jos mokslams, kelionėms nebeliks - todėl kelionės gali nusikelti į neapibrėžtą ateitį. Bet iš kitos pusės: teks mėgint uždirbti dar daugiau, o be to - dažnai reikia tik labai labai norėti – ir svajonės išsipildo: to puikus pavyzdys – ši aprašyta kelionė . Tad kartais užsuku į Stellos7 fotoreportažą, nes dar vis svajoju įmerkti kojas į Atlanto vandenyną (o dabar dar atsirado stopkaime reportažas, užvedęs dar labiau).

Ech, o gal ir kitą vasarą vėl pajusiu tą neapsakomą kelionių vėjo dvelksmą?...

Tad atsisveikinu tradiciškai, klaipėdietiškai:

Visiems, susirgusiems nepagydoma kelionių liga – GERO VĖJO!

Begaliniai ačiū Puikus reportažas, noriu į Paryžių, nors visai neplanavau.....

Ačiū už šiltą pasakojimą. Perskaičius iki galo prisiminiau, kad aš vis dar į jį noriu Buvau du epizodinius kartus, bet taip iki soties ir nepasisotinau.... Kažin net ar įmanoma, juk kiekvieną kartą tą miestą galima atrasti naujai......

Labai šaunus pasakojimas, AČIŪ. Smagu buvo prisiminti seniai lankytas vietas. Jūsų reportažai visada labai išsamūs, informatyvūs, nuteikia nuotykiams ir įkvepia naujoms kelionėms. Planuodama keliones visada atsižvelgiu į SM keliautojų asmeninius įspūdžius ir pastebėjimus. Taip kad, mielieji, keliaukit ir rašykit kuo daugiau

SUPER pasakojimas... laukiu nesulaukiu griztancio vyro is uz juru mariu ir pavasario, kuomet sesime i lektuva, skrendanti i Paryziu....

Malonu, kad kažką savo reportažu pstūmėjau link kelionės į Paryžių . Todėl dar pasidalinsiu informacija apie išlaidas 4 žmonėms, kad galėtumėte tiksliau suplanuoti kelionę (žinoma, išleistas pinigų kiekis priklauso nuo norų, poreikių, sugebėjimo taupyti... ).

Tad išlaidos - viskas įskaičiuota - tokios:
lėktuvo bilietai - 1122 Lt
buto nuoma - 550 Eur
autobusas iš oro uosto ir atgal - 120 Eur
bilietai į Eifelio bokštą - 50.4 Eur
metro bilietai - 72.7 Eur (sunaudojom 5 carnet ir dar 6 bilietėlius)
maistas, lauktuvės, vynas ir kt. - apie 200 Eur.
Iš viso apie 4550 Lt.

Gražus pasakojimas, Artūrai! Ir pora graži esate, tinka jums Paryžius džiaugiuosi, kad svajonės pildosi
Nežinau kodėl, bet Paryžius vienas iš tų miestų kuris manęs visiškai netraukia. Nebuvau, nežinau kaip ten, gal nuomonė pasikeis kadanors jį pamačius gyvai, tačiau kol kas atrodo tai tik smeigtukas į žemėlapį

Lauksim naujų pasakojimų ir reportažų

Ačiū, Arturai 15 už gražų ir nuoširdų pasakojimą. Čia Jums ir Jūsų visai šeimai
Gal tai būtų jau kaip ir Kalėdinis palinkėjimas ...tikiu, kad taip jis greičiau išsipildys :
Jei Jums nepavyks išsiruošti į išsvajotąsias atostogas kitąmet, per daug nenusiminkite:turite tokią gražią ir nuostabią šeimą, su ja galite praleisti daug gražių akimirkų keliaudami bei iškylaudami artimesniuose Europos kampeliuose, o prieš akis...dar tiek daug gražių ir puikių metų, kurie būtinai atneš Jums ir Jūsų šeimai naujų idėjų, pojūčių ir kelionių

Kokia faina skulptūra Turbūt ne per senai pastatyta, nes kai mes buvom dar nemačiau jos

Ech, Paryžius išties nuostabus miestas, į kurį baisiai norisi sugrįžti, nors ir nėra čia man būtinos jūros su paplūdimiu
Ir visgi pelnytai vadinasi meilės miestu, nes ir Jūsų reportažas dvelkia romantika ir meile

Super, issamus reportazas su biudzetu, kaip ir priedera finansininkui
Sis fotoreportazas dar vienas argumentas, kad reik nuvykt i ta Paryziu