laba diena. mano vaikas,berniukas,5 metu. istekejusi esu ne uz jo tevo. mano vyras-jam patevis. ir mums ne kaip sekasi...:( su savo tevu sunus visiskai nebendrauja. teciu vadina mano vyra. bet mano sutuoktinis skiria jam mazai demesio,lb mazai. arba visiskai nebendrauja,arba bendrauja tik tada,kai nori mano sunu sudrausminti-bara ji. man taip nepatinka,as pykstu,noriu kad jis visada bendrautu su mano sunum,kad skirtu jam demesio,zaistu su juo... kad butu vertas ''tevo'' vardo. kaip man elgtis tokioj situacijoj? kaip juos suartinti? kaip jiems padeti susidraugauti kaip tevui ir sunui? ir kodel mano vyras taip elgiasi? kartais man atrodo,kad jis gedinasi mano sunaus. savo vaiku jis neturi,gal nezino kaip elgtis..na ,man tikrai sunku ziureti i tokia situacija ir noreciau jiems abiems padeti bendrauti. patarkite ka man daryti... aciu labai.
Pakalbėjit su vyru. Paklauskit kaip jis jaučiasi šeimoje, ką galvoja, apie ką svajoja, kokie jo lūkesčiai iš vaiko ir jūsų. Tada žinosit ką daryti. Gal tiesiog nemoka elgtis su vaiku.
Manau, sunku bus ką nors keisti, jei šią problemą matote tik jūs. Draugyste, vaiko ir patėvio būtų, jei ABI pusės to nori. Čia turėtų patėvis elgtis išmintingiau, ir priimti vaiką tokį, koks jis yra, bet jei tos išminties ir tolerancijos trūksta, tai sunku ką nors pakeisti tokioje situacijoje...
Įtariu, kad tokio tipo vyrai iš vaiko jokių lūkesčių neturi, jiems jie išvis nereikalingi, nes jie gyvena su antrąją pusę, o jos vaiko jie net nenori priimti. Antrinėje šeimoje vaikas patėviui neretai būna kaip kliūvinys (žinoma, būna ir išimčių).
Gerb. david123 , labai suprantu jūsų tokią situaciją, mano padėtis tokia pat. Kiek mėginau ką pakeist, kad vaikas ir mano sutuoktinis jaustųsi artimesni, didelių pokyčių nėra. Jei tik iš vyro pusės būtų noras priimti vaiką, būti jam draugu, manau viskas būtų gerai. Vaikas juk nuoskaudų nelaiko, ilgai pykti nemoka, apsisuka ir vėl tikisi draugystės, bet jei eilinį kartą atsimuša kaip į sieną, arba net patiria iš patėvio psichologinį smurtą, tai tikėtina, kad anksčiau ar vėliau bus gryžtamasis ryšys, kurį patirs ir patėvis ir gal net mama, nes tokioje aplinkoje augdamas vaikas gali laikyti pyktį, kas daugiau ar mažiau gali paveikti besiformuojančią vaiko asmenybę. Tokioje situacijoje, manau, mamai labai sunku, ir vaikas nukenčia labai. Aš jau daug metų nerandu konstruktyvaus sprendimo į šį klausimą, kaip būtų galima bent sušvelninti situaciją. Nerandu tokio atsakymo, kuris būtų realus įgyvendinti...
Jei prieš kelerius metus būčiau žinojusi, kokia bus mano šiandieninė šeimos situaciją (vaiko ir mano dabartinio sutuoktinio), tikriausiai jau tada atsisveikinčiau su tokiu vyru. O dabar, kai mus sieja bendri vaikai, finansiniai ir kiti įsipareigojimai, išsiskirti nebūtų paprasta, tad dar gyvename kartu, nors per tokį vyro elgesį vaikui, mano akyse jis labai sumenkėjęs, jau nekalbant apie mano jausmus jam...
David123, sorry, nieko paguodžiančio jums neparašiau, tokia tai mano patirtis, bet gal jusų žmogus yra supratingesnis, bandykit kalbėt su juo, kad vaiką priimtų tokį, koks jis yra, vaiko negalima atstumti, arba vien tik pamokslauti, daryti pastabas, ar pastebėti jame tik neigiamą. Vyras turėtų suprast, kad jei jis situacijos negali pakeisti, tuomet reikėtų keisti požiūrį, turėtų rasti savyje nuolankumo, tolerancijos. O jums, mamyte, tiesiog belieka bandyti prisibelsti į žmogaus sąžinę. Nuoširdžiai linkiu jūsų šeimai darnos ir stipraus dvasinio ryšio.
Įtariu, kad tokio tipo vyrai iš vaiko jokių lūkesčių neturi, jiems jie išvis nereikalingi, nes jie gyvena su antrąją pusę, o jos vaiko jie net nenori priimti. Antrinėje šeimoje vaikas patėviui neretai būna kaip kliūvinys (žinoma, būna ir išimčių).
Gerb. david123 , labai suprantu jūsų tokią situaciją, mano padėtis tokia pat. Kiek mėginau ką pakeist, kad vaikas ir mano sutuoktinis jaustųsi artimesni, didelių pokyčių nėra. Jei tik iš vyro pusės būtų noras priimti vaiką, būti jam draugu, manau viskas būtų gerai. Vaikas juk nuoskaudų nelaiko, ilgai pykti nemoka, apsisuka ir vėl tikisi draugystės, bet jei eilinį kartą atsimuša kaip į sieną, arba net patiria iš patėvio psichologinį smurtą, tai tikėtina, kad anksčiau ar vėliau bus gryžtamasis ryšys, kurį patirs ir patėvis ir gal net mama, nes tokioje aplinkoje augdamas vaikas gali laikyti pyktį, kas daugiau ar mažiau gali paveikti besiformuojančią vaiko asmenybę. Tokioje situacijoje, manau, mamai labai sunku, ir vaikas nukenčia labai. Aš jau daug metų nerandu konstruktyvaus sprendimo į šį klausimą, kaip būtų galima bent sušvelninti situaciją. Nerandu tokio atsakymo, kuris būtų realus įgyvendinti...
Jei prieš kelerius metus būčiau žinojusi, kokia bus mano šiandieninė šeimos situaciją (vaiko ir mano dabartinio sutuoktinio), tikriausiai jau tada atsisveikinčiau su tokiu vyru. O dabar, kai mus sieja bendri vaikai, finansiniai ir kiti įsipareigojimai, išsiskirti nebūtų paprasta, tad dar gyvename kartu, nors per tokį vyro elgesį vaikui, mano akyse jis labai sumenkėjęs, jau nekalbant apie mano jausmus jam...
David123, sorry, nieko paguodžiančio jums neparašiau, tokia tai mano patirtis, bet gal jusų žmogus yra supratingesnis, bandykit kalbėt su juo, kad vaiką priimtų tokį, koks jis yra, vaiko negalima atstumti, arba vien tik pamokslauti, daryti pastabas, ar pastebėti jame tik neigiamą. Vyras turėtų suprast, kad jei jis situacijos negali pakeisti, tuomet reikėtų keisti požiūrį, turėtų rasti savyje nuolankumo, tolerancijos. O jums, mamyte, tiesiog belieka bandyti prisibelsti į žmogaus sąžinę. Nuoširdžiai linkiu jūsų šeimai darnos ir stipraus dvasinio ryšio.
QUOTE(o-zone @ 2011 11 17, 16:02)
ir priimti vaiką tokį, koks jis yra, bet jei tos išminties ir tolerancijos trūksta, tai sunku ką nors pakeisti tokioje situacijoje...
na palaukit, žiūrint ką jūs laikot tolerancija. Jei vaikas labai įsišėlioja, tai nevalia jo sudrausti patėviui, nes privalo priimti jį tokį koks yra? Kodėl? Nes tai tolerancija ar todėl, kad jis patėvis? Nes kitaip tai aš nesuprantu apie kokia toleranciją kalbat...
QUOTE(Leksa @ 2011 11 17, 18:37)
na palaukit, žiūrint ką jūs laikot tolerancija. Jei vaikas labai įsišėlioja, tai nevalia jo sudrausti patėviui, nes privalo priimti jį tokį koks yra? Kodėl? Nes tai tolerancija ar todėl, kad jis patėvis? Nes kitaip tai aš nesuprantu apie kokia toleranciją kalbat...
Ačiū už klausimą Leksa
Taigi mano supratimu tolerancija tai - pakantus, kilnus elgesys su kitais, atlaidumas, susivaldymas priimant tai, kas svetima. Tai gebėjimas pakęsti, priimti kito buvimą, kito nuostatas.
Leksa, ar jūsų buvo/yra panaši situacija šeimoje, gal pasidalintumete savo patirtimi, kaip sprendete, ar pasiekete kokių rezultatų. Ačiū.
Mano situacija ir panaši, ir visiškai nepanaši.
Tiesiog mano tikras tėvas su savo vaikais elgėsi taip, kaip Davido123 aprašytas vyras. Tėvas mumis irgi nesidomėjo, nesirūpino, tik parėkdavo kartais. Nežinau kodėl taip buvo...ar vaikai jam buvo kaip "būtinas blogis" ar kaip
Bet jis toks buvo ir kažin ar įmanoma tokiu atveju ką nors pakeist. Gal tiesiog TOKS žmogus yra.
Tiesiog mano tikras tėvas su savo vaikais elgėsi taip, kaip Davido123 aprašytas vyras. Tėvas mumis irgi nesidomėjo, nesirūpino, tik parėkdavo kartais. Nežinau kodėl taip buvo...ar vaikai jam buvo kaip "būtinas blogis" ar kaip
Bet jis toks buvo ir kažin ar įmanoma tokiu atveju ką nors pakeist. Gal tiesiog TOKS žmogus yra.
QUOTE(o-zone @ 2011 11 17, 16:02)
Manau, sunku bus ką nors keisti, jei šią problemą matote tik jūs. Draugyste, vaiko ir patėvio būtų, jei ABI pusės to nori. Čia turėtų patėvis elgtis išmintingiau, ir priimti vaiką tokį, koks jis yra, bet jei tos išminties ir tolerancijos trūksta, tai sunku ką nors pakeisti tokioje situacijoje...
Įtariu, kad tokio tipo vyrai iš vaiko jokių lūkesčių neturi, jiems jie išvis nereikalingi, nes jie gyvena su antrąją pusę, o jos vaiko jie net nenori priimti. Antrinėje šeimoje vaikas patėviui neretai būna kaip kliūvinys (žinoma, būna ir išimčių).
Gerb. david123 , labai suprantu jūsų tokią situaciją, mano padėtis tokia pat. Kiek mėginau ką pakeist, kad vaikas ir mano sutuoktinis jaustųsi artimesni, didelių pokyčių nėra. Jei tik iš vyro pusės būtų noras priimti vaiką, būti jam draugu, manau viskas būtų gerai. Vaikas juk nuoskaudų nelaiko, ilgai pykti nemoka, apsisuka ir vėl tikisi draugystės, bet jei eilinį kartą atsimuša kaip į sieną, arba net patiria iš patėvio psichologinį smurtą, tai tikėtina, kad anksčiau ar vėliau bus gryžtamasis ryšys, kurį patirs ir patėvis ir gal net mama, nes tokioje aplinkoje augdamas vaikas gali laikyti pyktį, kas daugiau ar mažiau gali paveikti besiformuojančią vaiko asmenybę. Tokioje situacijoje, manau, mamai labai sunku, ir vaikas nukenčia labai. Aš jau daug metų nerandu konstruktyvaus sprendimo į šį klausimą, kaip būtų galima bent sušvelninti situaciją. Nerandu tokio atsakymo, kuris būtų realus įgyvendinti...
Jei prieš kelerius metus būčiau žinojusi, kokia bus mano šiandieninė šeimos situaciją (vaiko ir mano dabartinio sutuoktinio), tikriausiai jau tada atsisveikinčiau su tokiu vyru. O dabar, kai mus sieja bendri vaikai, finansiniai ir kiti įsipareigojimai, išsiskirti nebūtų paprasta, tad dar gyvename kartu, nors per tokį vyro elgesį vaikui, mano akyse jis labai sumenkėjęs, jau nekalbant apie mano jausmus jam...
David123, sorry, nieko paguodžiančio jums neparašiau, tokia tai mano patirtis, bet gal jusų žmogus yra supratingesnis, bandykit kalbėt su juo, kad vaiką priimtų tokį, koks jis yra, vaiko negalima atstumti, arba vien tik pamokslauti, daryti pastabas, ar pastebėti jame tik neigiamą. Vyras turėtų suprast, kad jei jis situacijos negali pakeisti, tuomet reikėtų keisti požiūrį, turėtų rasti savyje nuolankumo, tolerancijos. O jums, mamyte, tiesiog belieka bandyti prisibelsti į žmogaus sąžinę. Nuoširdžiai linkiu jūsų šeimai darnos ir stipraus dvasinio ryšio.
Įtariu, kad tokio tipo vyrai iš vaiko jokių lūkesčių neturi, jiems jie išvis nereikalingi, nes jie gyvena su antrąją pusę, o jos vaiko jie net nenori priimti. Antrinėje šeimoje vaikas patėviui neretai būna kaip kliūvinys (žinoma, būna ir išimčių).
Gerb. david123 , labai suprantu jūsų tokią situaciją, mano padėtis tokia pat. Kiek mėginau ką pakeist, kad vaikas ir mano sutuoktinis jaustųsi artimesni, didelių pokyčių nėra. Jei tik iš vyro pusės būtų noras priimti vaiką, būti jam draugu, manau viskas būtų gerai. Vaikas juk nuoskaudų nelaiko, ilgai pykti nemoka, apsisuka ir vėl tikisi draugystės, bet jei eilinį kartą atsimuša kaip į sieną, arba net patiria iš patėvio psichologinį smurtą, tai tikėtina, kad anksčiau ar vėliau bus gryžtamasis ryšys, kurį patirs ir patėvis ir gal net mama, nes tokioje aplinkoje augdamas vaikas gali laikyti pyktį, kas daugiau ar mažiau gali paveikti besiformuojančią vaiko asmenybę. Tokioje situacijoje, manau, mamai labai sunku, ir vaikas nukenčia labai. Aš jau daug metų nerandu konstruktyvaus sprendimo į šį klausimą, kaip būtų galima bent sušvelninti situaciją. Nerandu tokio atsakymo, kuris būtų realus įgyvendinti...
Jei prieš kelerius metus būčiau žinojusi, kokia bus mano šiandieninė šeimos situaciją (vaiko ir mano dabartinio sutuoktinio), tikriausiai jau tada atsisveikinčiau su tokiu vyru. O dabar, kai mus sieja bendri vaikai, finansiniai ir kiti įsipareigojimai, išsiskirti nebūtų paprasta, tad dar gyvename kartu, nors per tokį vyro elgesį vaikui, mano akyse jis labai sumenkėjęs, jau nekalbant apie mano jausmus jam...
David123, sorry, nieko paguodžiančio jums neparašiau, tokia tai mano patirtis, bet gal jusų žmogus yra supratingesnis, bandykit kalbėt su juo, kad vaiką priimtų tokį, koks jis yra, vaiko negalima atstumti, arba vien tik pamokslauti, daryti pastabas, ar pastebėti jame tik neigiamą. Vyras turėtų suprast, kad jei jis situacijos negali pakeisti, tuomet reikėtų keisti požiūrį, turėtų rasti savyje nuolankumo, tolerancijos. O jums, mamyte, tiesiog belieka bandyti prisibelsti į žmogaus sąžinę. Nuoširdžiai linkiu jūsų šeimai darnos ir stipraus dvasinio ryšio.
Lyg as buciau parasius... Ieskau iseities nes viskas darosi labai blogai,o dar ateina mazylis i musu seima....Nebegaliu ziuret kaip "edamas" mano vaikas,nors to daznai net nenusipelne...
Man nesuprantamas vienas dalykas. Kaip galima susieti savo gyvenimą su vyru, tekėti už jo, kai jis taip elgiasi su žmonos vaiku? O gal iki santuokos to nebuvo? Ar toks neigiamas vyro elgesys atsirado tik po kurio laiko (t.y. po santuokos)? Priešingu atveju, tikrai nesuvokiama. Susitikinėk su kuriuo tik nori, bet į namus turi įsileisti ne vyrą sau, o tėvą vaikui.
QUOTE(bevardė @ 2014 09 19, 09:06)
Man nesuprantamas vienas dalykas. Kaip galima susieti savo gyvenimą su vyru, tekėti už jo, kai jis taip elgiasi su žmonos vaiku? O gal iki santuokos to nebuvo? Ar toks neigiamas vyro elgesys atsirado tik po kurio laiko (t.y. po santuokos)? Priešingu atveju, tikrai nesuvokiama. Susitikinėk su kuriuo tik nori, bet į namus turi įsileisti ne vyrą sau, o tėvą vaikui.
Man irgi būtų įdomu išgirsti į tai komentarą
QUOTE(bevardė @ 2014 09 19, 10:06)
Man nesuprantamas vienas dalykas. Kaip galima susieti savo gyvenimą su vyru, tekėti už jo, kai jis taip elgiasi su žmonos vaiku? O gal iki santuokos to nebuvo? Ar toks neigiamas vyro elgesys atsirado tik po kurio laiko (t.y. po santuokos)? Priešingu atveju, tikrai nesuvokiama. Susitikinėk su kuriuo tik nori, bet į namus turi įsileisti ne vyrą sau, o tėvą vaikui.
Nors adresuota ne man, bet atsakysiu - mano patėvis pasikeitė gimus tikram, savam vaikui, prieš tai buvo pakankamai rūpestingas, žaismingas, paskui viską pakeitė abejingumas. Nuoskaudos kaip tokios man neišliko, nes iš jo pusės nėra buvę nei fizinio, nei psichologinio smurto. Bet... kai moterys džiūgauja, kad jų vaikas(ai) turės naują tėtuką, tai... Manau tokie atvejai, kaip aprašyti šioj temoj, tikrai dažni.
Bet autorės vyras savų vaikų neturi. O ir autorė neparašė, koks tas vyro elgesys su vaiku buvo iki santuokos, va ko aš jos ir klausiau, bet ji neatsakė.
QUOTE(bevardė @ 2014 09 19, 11:06)
Susitikinėk su kuriuo tik nori, bet į namus turi įsileisti ne vyrą sau, o tėvą vaikui.
Nesutinku, netgi labai nesutinku.
Sau - vyrą, o vaikui - bent draugą. Idealu, kai tai randi viename žmoguje. Tas vyras turėtų būti draugiškas jūsų vaikui, ir viskas. Tikėtis, kad bus tėvu - nesąžininga. Visos čia aprašomos ir panašios bėdos dėl to ir atsitinka, kad moterys skuba greičiau rasti vaikui naują tėvelį, net nepatikrinusios savo jausmų jam, o to vyro jausmų - jai. Sukuriama kažkokia dirbtina situacija, kai visiems iš anksto primetami vaidmenys ir laukiama, kaipgi mums seksis kapstytis/vaidinti šeimą. Rezultatas - nei vyras tampa tėvu vaikui, nei moteris būna patenkinta savo naujuoju vyru.
