Ilgiausia neštumo, gimdymo ir augimo istorija.

Sveikos esamos ir busimos Mamytės!!! Labai džiaugiuosi kad prie jūsų prisijungiau.
Šiansien visą dieną skaičiau jūsų istorijas. Labai užjaučiu tas, kurioms tai baigėsi liūdnai. Sakau užjaučiu, o ne suprantu, nes tik tą kuri patyrė tą skausmą gali suprast viena kitą. Norėčiau palinkėti ištvermės ir tikrai napraraskit tikėjimo. Tai tikrai padeda.
Nuo mažens svajojau turėti dvynukus. Bet žinojau kad tai tik svajonė kuri yra neįmanoma, nes mano giminėje nebuvo dvynių. Kai mes su draugu nusprendėm susituokti maniškiai buvo labai nepatenkinti. Sakė esi labai jauna, kam tau tas šeimyninis gyvenimas? Reikia išsilakstyti...Gal rasi sau geresnį vyrą – kokį bankininką ....Aš pagalvojau kad čia yra mano gyvenimas ir kad aš žinau kad išteku už mylimo vyro ir kad net jeigu jis nieko neturi ir aš nieko neturiu, viską galima turėti jeigu pasistengti. Tada man buvo 18 metų  ir iki to laiko tėvai manęs niekur neleisdavo, vis saugojo, tai man ir nereikėjo to „klubinio ir diskotekinio“ gyvenimo. Dar prieš vestuves  mes pradėjome gyventi kartu. Bandėm nuomotis butą, buvo sunku, nes aš dar buvau mokykloje, dirbti negalėjau, nes reikėjo mokytis. Tada nusprendėm kad galim gyventi mano tėvų bute. Jie nebuvo prieš. Kaip tik mes susituokėm (vestuvių kaseteje yra mano replika kad noriu dvynukų), tėvai nebepadėdavo. Nei pinigais, nei kuo. Visko teko išmokti pačiai. Tada prasidėjo šeimyninis gyvenimas. Man buvo gera, nes aš gaminau, tvarkiausi, kai vyras griždavo iš darbo stengėmės praleist laiką kartu. Vėliau prasidėjo problemos darbe. Pasikeitė direktorius, kuris nenorėjo mokėti algos, reikėdavo kas savaitę skambinėti ir vos nemaldauti pinigų. Prasidėjo komandiruotės į Klaipėdą kurios tęsėsi iki 2 savaičių. Buvo sunku..Vis juodos mintys.. O jei jis ten turi kitą paną.. o gal dar kas nors... Nuo vestuvių praėjo 3 menesiai... Vyrą matydavau 2 savaitgalius per mėnėsį. Lapkričio mėnėsį nesulaikiau „raudonosios revoliucijos“. Galvojau kad tai nuo nervų ar dar kas nors.. Vyras sakė tu neščia.. Mane juokas imdavo. Sakiau kad kur aš busiu neščia? Pati dar vaikas  .. Abu labai norėjom vaikelio, nesisaugodavom apie ė menesius, galvojom jei Dievas duos, reiškia taip reikia, bet žinojom kad bus sunku dabar, nes vos patys išgyvenam. Dar už mokslus mokėjau. Vieną vakarą pasidarė man negera, pradėjo kraujas iš nosies begt. Pykino... Kitą dieną paskambinau savo tetai, kurį visą laiką buvo man geriausią patarėja. Paprašiau nuvažiuoti su manim pas ginekologą. Nuvažiavom į Raudonąjį Kryžių. Kai mūsų paklausė ko mes norim, ji atsakė kad patikrinti ar esu neščia. Visi kreivai žiurėjo (mano ūgis 1,59, svoris buvo 48 kg – atrodžiau ne vyresnė kaip ąį metų). Bet vienas daktaras priėmė. Padarė echoskopiją. Sako neštumas yra. 7 savaitės... Ir dar nuotraukyte tokia davė. Aš labai apsidžiaugiau, galvoju, pagaliau turėsiu sunelį. Aš labai norėjau sunaus, o vyras dukrytės. Visų pirmą apskambinau savo drauges, pranešiau kad greit jos bus tetos. Poto vakare atėjo motina. Sese preš porą dienų pasidarė testa ir jis irgi buvo teigiamas. Ji pasakė mamai kad ir aš esu neščia. Ji pradėjo bartis... Tipo darykis abortą, kam tau dabar vaikas, paliksi sako poto.. Šiaip aš tikrai tokių replikų nesitikėjau. Sesė vartojo narkotikus, jei tą patį sakė, kam tau vaikas invalidas? Ji nustojo vartoti, ir mes abi nusprendėm kad mūsų gyvenimai ir išauginsim kaip nors. Pražliumbiau visą vakarą. Vyras gryžęs paklausė kas yra. Sakau neščia... Sako: aš tau sakiau... Parodžiau jam tą nuotraukytę .Pasidžaiugėm truputi ir nuėjom miegot. Kitą dieną žiurėjau į tą fotkę, atėjo draugė, sakau, matai čia du taškiukai. Jinai sako : Aha aš tai 7 matau... O man ištiesu taip pasirodė. Ir vyrui poto sakiau. Jis sako nematau išvis nieko...
Gal po mėnesio man prasidejo tą paranoją... Man vis atrodydavo kad jis manęs nebemyli, kad paliks ir t.t. Visą laiką rėkiau ant jo, pykau, dabar galvoju kad tikrai stogas nuvažiaves turbūt buvo
Na ką, reikia ruoštis gimimui.. Pinigėlių išvis nėra, mamytė- pasakė kad pagalbos nebus iš jos pusės, nes aš tokia durna esu ir pati verstis turėsių. Tėvas – tas pats. (Tuo metų jie išsiskyrė. Be to abu gaudavo apie 3000 Lt kiekvienas.) Jei eisiu dirbt, tai  daug nepridirbsiu nes kam reikalinga neščia??? Daviau skelbimą kad verčiu tekstus. Pradėjo skambint. Dirbau dieną – naktį. Vyras irgi. Štai mamytė pasiūlė labai „pelningą“ darba. Ji dirbo masažiste, ir turėjo daug rankšluoščiu ir patalynės kurią reikėjo lyginti. Sako už kiekvieną gausi po 70 Ct. Nu ką daryt??? Pusę dienos stovi prie stalo su karštu lygintuvu, kad net bloga darosi.. Pilvas jau irgi matosi ir tikrai sunku... Išlygini... Ateina mama sumoka tau už 12 išlygintų rankšluoščiu 8 Lt, padedi juos ir eini išsiverkt ..
5 Neštumo mėnuo.. Sesei gal 3,5. Sako aš einu echoskopijos padaryt, sako einam kartu, pasitikrinsi. O prieš tai aš tim buvau kartą pas gydytoją nuėjusi, ir pasakiau kad neščia esu. Tyrimus ę kartus darė, vis tai kraujo mažai, tai ten aparatas sugedo, tai išpylė.. Galvoju eikit jus.. be tyrimų išgyvensių.
Nuėjom. Atsiguliau, daktarė buvo labai fainą, aš kažką ten pajuokavau jinai pasijuokė. Na guliu aš ji žiūri ten kažką... Sako na gerai vystosi vaikas. Sako kad mažiukas tiktai, bet sako ir tu smulki. Pradėjo skaičiuoti pirštelius. Paklausiau ar nesimato kas, pažiūrėjo, sako nerodo.  Sako palauk kažkas jam blogai.. Mane prakaitas išmušė... Sako apsiversk biški. Poto taip.... O... Dvyniai.. Sakau: Pagaut norėjot? Neišeis.. Sako aš nejuokauju. Sese žiūri i tą teliką sako rimtai matau 2. Aš vos samonės nepraradau.. Iš džiaugsmo ar iš baimės, kai atsitokėjau pirmas klausimas buvo – ar jie nesuauge? Sako ne jie skirtinguose maišeliuose. Nu man tada viskas buvo.. Laimės pilnos kelnės. As ir galvoju kad kai pradėjo jau judėti jie kažkaip iš visų pusių gaudavau Paskaičiavo ji, sako kad vienas vaikas 4 dienom vyresnis... Reiškia ir taip gali buti... Pagal išsivystyma sako atrodo ne 5 o 4 menesių, bet dvynukai nebuna dideli. Atskridau namo... Apskambinau visus.. Sakau busit dvigubai tetos ir dėdės.. Visi aišku nepatikėjo...  Mama net gal ir apsidžiaugė.
Galvojau kaip vyrui pasakyti kai griš. O svarbiausia kad mano aukšte priešais bute irgi dvynukai, kurie yra tik metai vyresni. Aišku visi ėmė juokauti kad aš čia su kaimynų susidėjau, bet visi žinojo, kad tikrai aš nesu tokia. Grįžo vyrelis... Sese su mano drauge jį pasitiko... Sako na tu dabar eik į kambarį, sėsk ir ruoškis. Tik tai atsisėsk, nes žmona nepagaus... Atsisėdo sako, na greičiau sakyk, aš valgyt noriu labai. Sakau, dvynukus turėsim. Jo veido spalvos keitėsi gal 1000 kartų per porą sekundžių... Nepatikėjo.. Parodžiau gydytojos užpyldytą lapą.. Daugiavaisis neštumas. 2 vaisiai... ir t.t.
Jo žodžiai buvo tokie, cituoju: „Da... Dotrahalsia“ Po kokių 10 minučių jis vėl galėjo kalbėt.  Net pamačiau džiaugsmą akyse.
Gyvenimas tesėsi... Kovo mėnesį pilvas buvo jau didelis, bet visi sakydavo kad iš nugaros išvis nesimato kad neščia. Pasimylėjom.. Ir pradėjo man kraujas bėgt.. Aš išsigandau labai, sakau važiuojam ižį ligoninę. Atvažiavom apie 12 valandą nakties. Ten visos priekaištavo kad tipo kai neščia išvis negalima jokių santykių, vos ne taip kad meilužę tegul susiranda.. Nu ačiū galvoju. Paguldė mane. Kur tavo neštumo kortelę? Sakau nėra pas mane tokios. Tai ten skandalas buvo duok Dievė... Dar bandžiau paklaus ar vaikų lyties nesimato.. Aprėkė. Sako tau dabar ne tas galvoje turi būti.. 
Apžiūrėjo – sako truputėlį maišelis atsiplėšė. Pragulėjau apie 10 dienų, visas velykas. Kas dieną po č kartus tikrindavo kaip širdelės plaka ir t.t. Atrodo viskas tvarkoi, paleido namo. Sako reikia gulėt, ramybės, ir tik geros emocijos.. O aš kaip labai judri.. aha .. gulėsiu aš... O kas tvarkys? Kas gamins? Kas į parduotuvę eis? Negaliu namie sedėt ir viskas.. O jei ir galiu tai kaip meteoras... tai tą padarai, tai šitą. Prirašė man tablėčių visokių...  Gėriau sąžiningai...
Šiaip kovo pabaiga tai buvo ar net balandžio pradžia. Pagal mano skaičiavimus aš pastojau maždaug Rugsėjo 15.. Tai jau turėjo buti maždaug 28-29 savaitės. Pagal juos tai išvis 25... Net parašė kažka tipo Pirmas vaisius: išsivystymas 25 sav. Ir 3 dienos, Antras vaisius 24 sav. Ir 6dienos.  Jau abu jie apsivertė ir gulėjo galvytėmis į apačią.
Grįžau namo... Toliau laukė darbai ir t.t. Vyras vis klausė kada pagymdysi.. Noriu pamatyt vaikučius. Vis ten kažka norėjo pajausti pilvelyje..
Sakiau jam ar jauti kaip jie spardosi? Sakė kad aha.. taip... bet žinojau kad nieko jis nejaučia. Tik sako taip. Vieną vakarą, aš žiūrėjau teliką, o jis ranką ant pilvo padėjo (aš vakarais to prašiau, nes tik taip padukeliai užmigdavo. Visą dieną kaip kamuolis buvau. Spardė iš visų pusių. Nusiramindavo tik tada kai išgirsdavo nepažistamą balsą ar jei kas kitas ranką pridėdavo.) ir po kelių minučių kažkam ten nepatogu pasidarė. Pradėjo mažius vartytis, vyras net pašoko. Žiūri kaip ten vartosi ir sako man: ar jautei??? Ar matei? Akys jo dega... Aš sakau tai jau seniai tau tą sakiau.. Matėsi net kaip galva kieno nors išsikišdavo ar kelias.. Aš jaučiau kad turėsių berniuką ir mergytę. Net jaučiau kur kas guli. Šiaip buti neščiai yra tikrai nuostabus dalykas. Jausti savo vyduje savo atžalėlę... Aš ir dabar norėčiau buti neščia ir visą laiką bučiau.. Tik kad vaikus reikia ant koju statyt o ne gimdyt kas met...
Gimdimo data buvo nustatytą birželio 10.. Galvojau dar kad ir horoskopo ženklas bus dvyniai...Jau Po grįžimo iš ligoninės jaučiau kaip maudžia pilvą. Galvojau kad jis tempiasi taip. Nes aš tai maža o vaikai 2 ten. Balandžio 15 visą dieną pragulejau, nes vaikščiot jau nebegalėjau. Sunku buvo. Valgyt ar gert irgi, nes atrodė sprogsiu. Gal nuo Balandžio 13 vis stiprėjo tas maudimas. Skaičiau apie tai. Rašė kad tai tikrai pilvas taip tempiasi. Tai va, 15 dienos vakaras.. Vėlus... Jau buvau beužmieganti.. Tik staiga iš manęs kaip iš krano vandenukas pradėjo bėgti. Permatomas toks.. Nubėgau į tuliką.. Skambinu mamai. Sakau ar čia vandenys? Sako taip. Man šokas. Kviečiu vyrą , jis jau stovi su mano tašę apsirengęs.  Mama atvažiavo ir mes nuvažiavom į ligoninę. Nežinojau ar džiaugtis kad greit pagimdysiu ar ką? Prieš tai negirdėjau kad yra neišnešioti vaikai, kad yra neonatologija ir t.t. Atvažiavom vel į AntakalnioKlinikas. Šį kartą tik vieną migėra pasitaikė... Aš matai ją pažadinau.... Įkišo ji man ranką, čiupinėja kažką.. Klausia kiek vandens nubėgo? O ką aš žinau kiek. Aš gulėjau ir išbėgo kažkiek.. poto dar po biški kiejosi.. Kaip pradėjo rėkt... Sako ar gali normaliai pasakyt? Litras, du, 200 Ml?? Sakau litras kad tiktai ji greičiau nutiltu. Sako echoskopija darom, žiurim vandenų normą. Kiek savaičių klausia? Sakau 32 kažkur. Aš net tiesą sakant neprisimenų nei kada menesinės paskutinės buvo, nei ką.. Tik tas pirmas daktaras pagal išsivystyma kai paskaičiavo, taip ir sužinojau. Pažiurėjo. Gera labai gydytoja mane tada žiūrėjo. Sako labai mažučiai dar. 29 savaitės sako, svoris apie 1 kg.  Mama paskambino gydytojui pas kurį turėjau gimdyti. Atvažiavi jis. Paguldė mane į priešgimdyvynę palatą. Pajungė prie aparatų. Sako Ar tu sąrėmių nejauti? Aš net to jausmo nežinojau, sakau ne. O ten jau kaip is 10 balu 7,5...
Man neskauda nieko... Gimdą atsiverus 4 cm. Į gimdyklą staigiai vežam ...Sako negalima gimdyti juokių būdu dabar. Stabdom. Lašalinės... Magnis... Kuris per 4-6 valandas turi lašėti įlašimo per 5 minutes. Aš verkiau, galvojau kad mirsių. Jaučiau kiekviena kraujagyslę savyje, nes atrodė kad jis toks karštas kad galvojau viskas, neišgyvensiu. Vyras nulėkė namo daiktus atvežt. Mama pasiliko. Laikau aš ja, tas m,agnis laša. Verkių.. Žiūriu mama irgi... Akys galvojau išsprogs... Plaučių brandinimo injekcija iškarto po to magnio  į raumenis. Dar 3 lašalinės... Sustabdė.. Keltis negalima iš lovos. Mama nakvojo su manim. Valgyt negalima tik truputi gert. Mama man ir tą puodą atneša ir viską paduoda (ačiū jai už tai). Iš ryto atėjo patikrint manęs. Saremiai nedingo tik sumažejo. Aš jaučių jau jas silpnai. Kai paaiškino kad tas maudimas ir buvo sąremiai. Sakė kiekvieną sekundė dabar svarbi. Kuo daugiau tuo geriau. Gydytojas sako vis kad silpni mažiai, neduoda garantijų kad išgyvens. Visi tą patį sako. Man net nelindo tos mintys. Ko galvoju jiems neišgyventi. Ką jie čia mane durnina? Pati sau sakau kad greičiau gimtu ir namučio važiuoti.
Balandžio 16 d. Vakare viskas tvarkoje. Širdutės plaka. Vandenukų dar liko. Vėl visos lašalinės, plaučių brandinimo injekcijos... Perkėlė iš gimdyklos į priešgimdyvinę palatą. Vaikščiot negalima, valgyt irgi.. Atvažiavo vyras.. Nuėjom į koridoriaus galą. Sėdim, kalbam, išgeriau kavos... nes be jos negaliu gyventi. Jau grižtų i palatą pagauna gyditoja. Aprėkė, kad tipo aš esu neatsakinga kiaulė ir t.t. Kad sakė gulėt, o aš čia sau slankausi. Sakau į tuliką ejau. Nes niekas negalėjo paduoti puoduko Apsiramino...
Taip pragulėjau iki 18.
Birželio 18. Vakaras.. Jaučiu vėl sarėmius. Pažiūrėjo kad jau vėl jie stiprūs, gimda atsivėrė 4-5 cm. Atėjo gydytojas pasakė kad po kokios paros gimdysiu. Viskas lėtai bus.
Skambinu mamai. Sako aš ryte atvažiuosiu. Aš verkiu kad čia vieną guliu. Vyras Komandiruotei, grižti nėra kaip, ir nieks neišleis iš darbo. Tarėmės kad jis gimdyme ne dalyvaus, nes nenorejau to nei aš nei jis. Visą naktį nemiegojau. Kankino sąremiai, neskaudėjo bet vis užeidavo ir negalėjau miegoti ramiai. Verkiau. Tai viena seselė ateina guosti pradeda, o man dar labiau verkt norisi, tai kita. Visos sako, tau dabar tik gero emocijos reikalingos. Aha.. Iš kur jų gauti kai taip blogai... Dar telefonas išsikrovė. Iki razetės toli... Naktį pora mamyčių pagymdė.. O kaip jos rėkė... Kaip keikėsi... Galvojau nu vsio hana.... Jei taip skauda aš neiškentėsiu...
Šiaip nekaip atėjo rytas.. Kokią 6 valandą jau pajutau stipriasnius sąrėmius. Bet vėl skausmo nebuvo, tik kad nemalonus jausmas tas.. Pažiūrėjo 7 cm atsiverė.Sako na jau tuoi, dar gulėkit. 8 Valandą atvažiavo mama. Apsiraminau truputi.Atėjo mano gydytojas. Sako gymdysim. Nuvežkit klizmutę padaryt ir depeliacija. Kam klizmutė ta tai aš nežinau... 4 dienas nevalgius.. Ne bus ten nieko... Padarė. Sako eik i tualetą. Jaučiu kad noriu as kaku... sradėjau stumt.... neišeina.. Išėjau. Sakau mamai, noriu bet neeina. Sako davai eik kad nudepiliuotu.. Čia buvo tikras siaubas.. Pasirodo kad gimdą tuo metų jau pilnai atsivėrusi buvo ir jau tas stumimo procesas buvo prasidėjęs. Depeliavo taip: Paemė sušlapino tualetinio popieriaus lapą, sumuilino, patepe ant tos vietos, ir su tokią Sovietinę britvą geležinę kur iš abėjų pusių tie peiliukai.. buki buki, net neskuta... Jaučiu vėl į tuliką noriu.. Nueinu, apie 15 min pasedžių stumiu stumiu... nu neeina... o norisi.. Galvoju viskas.. Reikia eiti.Visa šlapia, karšta pačiai, o tulike taip gerai, šalta... Sako mama einam. Tegul žiūri tave. Jau saremiai kas minutę. Gal ir dažniau. Paguldė mane. Sako kur tu buvai, jau galėjai pagymdyt seniai...Sakau, bandžiau pakakoti kaip liepė... Tą daktarė vos neapalpo.. Ir aš dabar galvoju.. ot vaikas i tuliką gimtu....
Tada buvo gal 11.15. Sako tuoi gydytojas ateina ir gimdom. Nubėgo gydytoją pakviest. Priėjo akušerė. Nu jau tokia gera. Net man gera pasidarė. Paaiškino kaip kvepuoti, kaip stumti. Labai aiškiai. Mama žiūriu sėdi jau visa dreba. Ašaros rėda. Sakau ko verki, man gi ne skauda. Rimtai skausmo nebuvo jokio. Buvo baimė: kas gi bus toliau? Kaip skaudės? Jeigu plyš? Ką daryt? Man jau žiūriu silpna pasidarė... Nemiegojus, nevalgius....
Atėjo gydytojas, pajungė man visus aparatus, echoskopą atvežė. Pažiūrėjo jau eina vaikiukas. Na sako pasiruošei? Sakau atrodo kad taip. Mama davė ranką, sakau ne, geriau ar tą lovą laužysiu. Įsikibau į lovą, mama virš galvos šokinėja, vandeniu lūpas tepia, sakau nereikia.. netrukdyk.. Padėjo rankšluosti ant kaktos.. Ir štai čia aš vos nenuleidau rankų.... Įeiną į gimdyklą 30 studentų. Jiems aprodo aparatūrą. Ir tik girdžiu: pasitaikė puiki proga pažiūrėti gimdyma.. O.. dar dvynukai? Ir dar neišnešioti?... Puiku...
Neisivaizduojat kaip buvo negera... Čia man ir taip bloga, mažai oro.. 6 gydytojai šokinėja aplink... Tai tas visas konsiliumas aplink mano kojų sustojo. Ot malonu... Gėda net pasidarė. Taigi išgirdau gydytojos balsą. Davai, stumk. Stumiu... Sako dar... stumiu.. Matom galvyte, dar kartelį, bet stipriai.. Man jau galva sukasi.. Matau ir suprantu viską kaip pro miglą. Kaip filmę, sulėtintą.. Sukaupiau visas jėgas paskutinias.. Ir kaip stumiau tik pajutau kad kažkas išsprūdo.. Maldauju.. tik kad berniukas... Tik išgirdau verksma...  Ir žodi berniukas... Galvoju ačiu Dievui. Jį įvyniojo į rankšluostį, kaldrą, ir man iš tolo parodė. Mačiau tik kaldrą. Pažiūrėjau į mamą.. Jį visą apstulbusi.. Sako jis va toks.. Parodė kad jis kaip delnas... Galvoju na ir gerai..  Dabar po minučiu 10 sako 2 gimdysim.
Pažiūrėjo, sako apsivertė. Guli taip kad lys šonu. Bandė apverst. Nepavyko. Sako cezarį darom.. Pasirašykit. Pasirašiau. Nuveža i operacinę. Bando uždėti kaukę.. O iš ten tokia smarvė, tik įkvėpi ir atrodo kad nėra kuo kvepuot, aš ją nuraunu.  Tai dviese laikė ę uždėjo.. Atsijungiau....
Pramerkai akis... girdžiu kaip mamą kiša akušerei pinigus.. nusišypsojau.. vėl atsijungiau.. atsimerkiau.. Kas gimė antras klausiu? Mergytė... vėl atsijungiau.. pabudau.. Klausiu: ar vyrui pasakei? Sako taip, visiems jau pranešiau... Klausiu kaip mažiukai? Gerai sako. Intensivios terapijos skyriuje. Nes gimė labai labai maži... Pagimdžiau 11.26 pirmą berniuką. Svoris 1120 g. Ūgis 37 cm. 11.43 išoperavo mergytę. Svoris 1160 g. Ūgis 38 cm. Išstumė ji broliuką o pati dar galėjo ten augti, kad vietos būtų 
Visą dieną gulėjau po narkozės. Miegojau.... Kitą dieną pervežė į normalią palatą. Galvoju kada vaikus man atneš? Po pietų atėjo mama. Sako nuo vaikučių linkėjimai. Buvau pas juos. Aš sakau aš irgi noriu pamatyti. Pabandžiau atsikelti... Kur ten.. be pagalbos nekaip. Per pusę valando kaip nekaip daėjau iš vieno koridoriaus galo į kitą. Parodė man vaikučius. Tokie mažučiai, delnas. Guli abu po lempa. Su kojinytėm, kepurytėm ir pampersiukais. Miega, rankytėmis judina. Atėjo pamaitinti juos. Įkišo zonduką. Nepatinka, verkt pradėjo. Bet be aparatų guli. Tik tas kvepavimo jutiklis pajungtas. Rankytės kaip mano nagas. Kojytės irgi. Galvoju kaip taip gali būti? Tokie maži žmogeliukai. Jie gyveno manyje, ir pagaliau jie gimė. Net nereikėjo klausti kas iš jų kas. Mažiukas nu tikra tėvo kopija. Veidas toks pat. O mažytė tai į manę, nors daugiau į mano tėvą panaši. Pabuvau, pažiūrėjau, silpna pasidarė nuėjau į palatą. Vakare atvažiavo vyras su mano ūgio rožėmis. Nuėjom su juo. Galvojau kad jam bus negera kai pamatys tokius mažus. Pamatė sako: Tai mano sunelis.. kaip į manę panašus...
Taip mes ten prabuvom 10 dienų. Pirmas 3 dienas buvo ant tiek man bloga kad  ir vėmiau, ir nevalgiau.. Visi prineša visko.. aiškina kar reikia riešutus valgyti kad pieno būtų.Aš ir prisivalgiau.. 2 diena po narkozės, gyvenime negulėjus ligoninėje, neturėjus jokių narkozių.. tai ir dar 2 dienas vėmiau...
Poto pamažu viskas susitvarkė. Paeit galėjau nors. Bet iš lovos atsikelt prireikdavo apie 20 minučių. Pieno nebuvo. Tačiau krūtys buvo kaip akmuo. Atėjo mama. Parodė kaip pieną melžt reikia, Kaip masažą daryt. Visą palata stebėjo  Mūsų į ten buvo. Gydytojai leido maitinti. Kai neturėjau pakankamai savo pieno skolinausi iš panų. Vieną vakarą nešiau pieną į vaikų skyrių ir pamatė vieną moteris kurį vaistukus dalino. Tai sako kad mano pieno negalima griežtai, nes aš gėriau kažkokius vaistus labai blogus.
Teko skolintis. Pieno buvo mažai. Per kiekvieną maitinimą apie 100ml.
10 dieną nuėmė siūlas, pamačiau savo randą... tikrai galvojau kad bus didesnis ir bjauriasnis.. Bet ne.. mažiukas ir tvarkingas. Pasisvėriau – 46 kg... (Jei kas nori suplonėti- gimdykit ) Neštumo metu svėriau 58. Apžiūrėjo manę, viskas tvarkoi. Nu sako išrašom.. Vaikučiai patys kvepuoja. Maistą gerai toleruoja. Svorio priaugo biški. Apsidžiaugiau kad namo važiuojam.. Kur gi ne... Į Santariškių ligoninę – Neišnešiotų naujagymių skyrių... Na galvoju ten dar pagulėsim (nors sakė kad gal tik vaikus guldys) ir namučiu.. Atvažiavom su greitąją. Pirmą kartą laikiau ant rankų savo lialią. Atvažiavom.. apgyvendino mus 2 vietų palatoje. 2 lovos (kaip vaikų darželyje- vos tilpdavau), 2 tumbočkės, 2 inkubatoriai ir Vystymo stalas. Palatoje karšta, tvanku. Visos palatos permatomos kaip akvariume gyvenom. Kai atvažiavom gulėjo mūsų palatoje panelė. Susipažinom, sakau kur tavo vaikas? Reanimacijoje sako.. Nu galvoju varšelė.. Paakiai mėlynai juodi.. visą tokia bejėgė... Sakau o kas yra? Tai sako gimė 900 gr. Tai kol kas ten ir gyvena. Kvepuot pats nemoka...Aišku gaila jos ir mažiuko. Klausiu kiek jau guli? Mėnesį... Man net silpną pasidarė. Atėjo seselė vaikus pamaitint. Ir paaiškinti mano teises . Mano pirmasis klausimas buvo kiek reikės mums gulėti? Sako mažiausiai 2-3 menesiai... Vos sulaikiau ašaras. Klausiu o namo ar galima kartais nuvažiuot? Sako nepageidautina. Vos išprašiau tą pirmą dieną nuvažiuot daiktus paimt, išsimaudyt normaliai.. Atvažiavo tėvas pasiimt manęs. Klausinėjo apie tą apie šitą... Kalbėjau vos vos. Tik iš mašinos išlipau kaip pradėjau žliumbt... ir galvoju kad tik kaimynus nesutikt kad nematytų.. Visą apsiverkusi einu, ašaros kaip lietus... Ir štai kaimynė tą mano kur su dvynukais irgi.. Sako labas, kaip tu? Pagimdei.. Aš vėl į ašaras, kalbėt negaliu.. Sako kas yra? Sakau 3 menesius sulėsiu ligoninėje.. Paguodė ji, o man kas iš to?? Geriau nebus.. Ateinu namo.. Sese atidaro.. pilvas išpradžių išeina o poto tik ji... Apsidžiaugė, apkabino.. Aš vėl verkių jau kalbėt išvis negalių... Nuėjau, išsimaudžiau, vos apsiraminau... Atsisėdau pavalgyt, nelenda... kavos gal 4 puodelius išgėriau..  surukiau 15 cigarėčių. Vistiek pieno nėra... Paaiškinau kuo žliumbių pro ašaras, kad jau mėnėsį atgulėjus ligoninėje, ištvėrus tiek visko, dar turėsiu 3 mėnėsius gulėti akvariume, kur neišleidžianamo... O aš jau taip pasiilgau namų, vyro.. to užmigimo kartų apsikabinus.... Ji sako nepergyvenk... Viskas bus gerai.... Atvažiavo vyras, sako nu ką padarysi.. reikia tai reikia... Nuvežė mane atgal. Užėjo mažius pažiurėt... Išvažiavo.
Pamačiau kad paguldė ir mano draugę iš Kliniku, kurį irgi pagimdė 30 sav, tik jos vaikas 1600 svėrė. Tai taip mes su ją mėnėsį ir draugavom.. Išeidavom pasivaikščiot...Bet Mažiau nei po mėnėsio ji išvažiavo. Vaikas gerai augo.
Antrą dieną pasikeitė pamainą. Atėjo kitos seselės.. Fainos visos. Pasakė kad jie dabar parodys man kaip reikia pervystyti vaiką ir pati tą darysiu. Parodė, gal iš kokio ę karto pavyko. Pieno kaip ir buvo po 100 ml. Gydytoja išvis nežinau ar tokių būna... Nėra žodžių.. Ir maloni, ir supratinga, ir viską paaiškins.... Pasikalbėjau su ją. Sakau ar galima nors kartą į 2 savaites nuvažiuot namo porai valandų.. Sako kad čia be problėmų. Net galima ir dienai, ir nakčiai... Tik sako pienuką palikt reikia. Jau man lengviau pasidarė, apsipratau biški. Susipažinau so kitom mamytėm. Na mano vaikai atrodo patys didžiausi gimė ir geros sveikatos būklės.. Pagal Apgar buvo apie 5-6 Vaikinas 6-7 mažoji.
Kas dien kažkie tyrimai.. Paaiškėjo kad yra toks dalykas kaip retinopatija... Ačiū Dievui, pas mus viskas su tuo buvo gerai. Visi viską mato...
Tai slinko mūsų dienos.. Tai tas atvažiuos paplepėt, tai tas... Tai savaite, dvi niekas neatvažiuoja. Kai mums buvo mėnuo paprašiau pabandyti iš buteliukų maitinti.. Sako anksti jiems dar... bet jei nori... Viskas kuo puikiausiai pavyko. Valgėm puikiai. Galima buvo tik 30 ml per maitinimą duot, maniškiai po 50 suvalgydavo. Garfildais vadindavo. Lavai susidraugavom su kaimyne. Ji padėdavo vaikus žiūrėti, poto maniškius perguldė i šildomas lovytes, atvežė jos mažiuką... Maniškiai jau dideli – po 1500-1600 g sveria, o jos vos 1 kg.. Maisto nenori.. netoleruoja... Operacijos kelios darytos.. Pirma – apgamos išoperavimas, antra – lazerinė, (retinopatija), 2 kartus kraujo perliejimas...
Kur tau valgys... Bet kai tik į palatą pervežė geriau augt pradėjo.
Mums irgi darė kraujo perpilimą. Tai buvo vienintelė „operacija“. O šiaip visko buvo... ir baimių ir laimių... Kartą pamačiau kad vaikas mėlynas... Nubegau pas seseles, dar pargriuvau nes slidu buvo, ka tik išplovė grindis.. Pamiršo mano zujkis įkvėpti ... 10 Min ir vėl viskas gerai... Daugiau nepamiršdavo. Po biški apsipratau ligoninėje. Pasidarėm savo tvarką. Nors kai vedėja pamatė ilgai klausėm moralių.. Bet veltui ji kalbėjo. Niekas nepasikeitė 
Sustumėm abi tumbočkes, ant jų pastatėm teliką, magnetofoną, ten ir virdulys buvo.
Tai linksmiau ja jautemės. Nuotaika nors buvo. Buvo pas mus skalbimo dienos. Reikėjo gi skalbti mažilių drabužius.. Budavo kai nėra ką veikt, mes  Tvarkėme savo „būtą“, nors ir taip kas dien valytojos viska ten plovė. Žinojom kiekvienos iš jų gyvenimo istorijas, pas mus jos ateidavo paplepėt, ir gydytojos, ir seselės.. Ir beje tik pas mus. Budavo Kad iki vėlumos šukuosenas darydavom, arba dažėmės. Tai mūsų klausdavo – į diskoteką einat ar stogą rauna?? 
Vaikučiai augo.. Kas vakarą juos svėrėm, maniškiai jei priaugdavo 20 g.aš sokinėjau iš laimės, tai buvo labai daug. Vieną dieną buvau išvažiavusi pilnai dienai. Kai grįžau aš jų neatpažinau. Tik pagal antraštes... Vakare pasvėriau vienas 90 g kitas 100 priaugo.. O ten kiekvienas gramas svarbus... Supratau kad čia ant mišinukų taip... Kitą diena pasakiau kad man dingo pienas. Išpradžiu maitinau savo pienų ir tik naktį mišinukais, po truputi perėjom į mišinukus. Augom greitai. Viskai buvo gerai. Visi tyrimai geri. Štai artėjo ta diena kai mes pagaliau važiuosim namo.
Labai norėjosi kad ji būtų kuo greičiau, bet vis sakė nu dar pagulėkit savitėle,,, Vėliau jau net persinorėjo namo. Čia tave maitina, tvarko...patalinę keičia.. O namie jau pats.. Vaikučiai jau ne miega visą dieną, jau žiurinėja.. plepa... Visiškai skirtingi..ir nepanašus. Nors visi klausinėja iki šiol kaip mes juos skyriame..
Ir štai liepos vidury mes grįžom namo... Ir prasidėjo naujas gyvenimas.
Bet kaip greitai bėga laikas... Atrodo tai buvo katik.. o mums jau 2 metukai ant nosies..
Viską daryti pradėjome lėciau.. sedėjom 7,5 menėsio, ropojom nuo 9, stovejom nuo 11,
už rankyčių ejom nuo 11,5, pirmus žingsnius žengėm savarankiškai 13 menesių. Nuo metų ir į mėnesių vaikštom į darželį. Labai patinka. Kalbėt dar nekalbam, bet žodžius tariam, buna ir 2-3 žodžių skinuką kokį savo kalba pasakys. (pvz. Mama bu dai – mama duok buteliuką, arba papa di tapy – tėti uždėk batus). Vienas kitą supranta puikiausiai. Vaikučiai tikrai kaip ir daugelis neišnešiotų hyperaktyvūs, lenda visur.. Vos spėji pagaut. Darželyje valgo viską ir daug, po dvigubą porciją, namie, nevalgom išvis, jei tik saldainius arba kitus skanėstus ir vaisius. Aišku dar nepasivyjo bendraamžių bet tik nes smulkučiai yra.
Štai tokia mano istorija. Visi man sako kad aš esu kaip Mama Teresė, visais spėju rupintis, viską spėju, ir į darbą, ir susitvarkyt, ir valgyt padaryt, ir visais pasirūpinti, Šiaip aš turiu ne du o septynis vaikus: dvynukai, vyras, šuo (kuris sveria 50 kg), papuga, ir du kiškelius. Visi patenkinti.. Gyvenam laimingai. Nieko netrūksta, nes turim vienas kitą. Su kiekvieną dieną vaikučiai daugiau supranta, tampa įdomesni, kartoja paskui tave, jei pamato ką nors juokingą iškart bando irgi taip pat padaryt. Bendrauja su teliku, Mėgstamiausia reklama „Zoo draugai“ Jau išmoko atmintinai, ir rodo kas ir kaip. Šoka, dainuoja. Aišku ir mušasi ir kandžiojasi... Ir reikia žaisti abiem tik su vienu žaislu net jei yra toks pat... Labai faina turėti dvynukus ir nesunku beje, nes aš pirmus metus viena jas auginau, tą prasmę niekas nepadėjo. Vyras grižęs iš darbo jau rasdavo juos miegančius, o kai išeidavo jie dar miegojo. Už tai savaitgaliais aš ilsėjausi. Dabar kai paaugo daug žaidžia tarpusavy. Tėvais pasidalino. Mergytė- tik su mama, Berniukas – tik su tėvu. Net kai naktį blogai jaučiasi, tai tik eina pas tą kurį labiau myli 
Mūsų vardai yra Deimantas ir Džesika. ( Vis pamiršdavau parašyti)
Visoms Mamytėms linkiu stiprybes, ištvermės ir meilės.

Sveikos esamos ir busimos Mamytės!!! Labai džiaugiuosi kad prie jūsų prisijungiau.
Šiansien visą dieną skaičiau jūsų istorijas. Labai užjaučiu tas, kurioms tai baigėsi liūdnai. Sakau užjaučiu, o ne suprantu, nes tik tą kuri patyrė tą skausmą gali suprast viena kitą. Norėčiau palinkėti ištvermės ir tikrai napraraskit tikėjimo. Tai tikrai padeda.
Nuo mažens svajojau turėti dvynukus. Bet žinojau kad tai tik svajonė kuri yra neįmanoma, nes mano giminėje nebuvo dvynių. Kai mes su draugu nusprendėm susituokti maniškiai buvo labai nepatenkinti. Sakė esi labai jauna, kam tau tas šeimyninis gyvenimas? Reikia išsilakstyti...Gal rasi sau geresnį vyrą – kokį bankininką ....Aš pagalvojau kad čia yra mano gyvenimas ir kad aš žinau kad išteku už mylimo vyro ir kad net jeigu jis nieko neturi ir aš nieko neturiu, viską galima turėti jeigu pasistengti. Tada man buvo 18 metų  ir iki to laiko tėvai manęs niekur neleisdavo, vis saugojo, tai man ir nereikėjo to „klubinio ir diskotekinio“ gyvenimo. Dar prieš vestuves  mes pradėjome gyventi kartu. Bandėm nuomotis butą, buvo sunku, nes aš dar buvau mokykloje, dirbti negalėjau, nes reikėjo mokytis. Tada nusprendėm kad galim gyventi mano tėvų bute. Jie nebuvo prieš. Kaip tik mes susituokėm (vestuvių kaseteje yra mano replika kad noriu dvynukų), tėvai nebepadėdavo. Nei pinigais, nei kuo. Visko teko išmokti pačiai. Tada prasidėjo šeimyninis gyvenimas. Man buvo gera, nes aš gaminau, tvarkiausi, kai vyras griždavo iš darbo stengėmės praleist laiką kartu. Vėliau prasidėjo problemos darbe. Pasikeitė direktorius, kuris nenorėjo mokėti algos, reikėdavo kas savaitę skambinėti ir vos nemaldauti pinigų. Prasidėjo komandiruotės į Klaipėdą kurios tęsėsi iki 2 savaičių. Buvo sunku..Vis juodos mintys.. O jei jis ten turi kitą paną.. o gal dar kas nors... Nuo vestuvių praėjo 3 menesiai... Vyrą matydavau 2 savaitgalius per mėnėsį. Lapkričio mėnėsį nesulaikiau „raudonosios revoliucijos“. Galvojau kad tai nuo nervų ar dar kas nors.. Vyras sakė tu neščia.. Mane juokas imdavo. Sakiau kad kur aš busiu neščia? Pati dar vaikas  .. Abu labai norėjom vaikelio, nesisaugodavom apie ė menesius, galvojom jei Dievas duos, reiškia taip reikia, bet žinojom kad bus sunku dabar, nes vos patys išgyvenam. Dar už mokslus mokėjau. Vieną vakarą pasidarė man negera, pradėjo kraujas iš nosies begt. Pykino... Kitą dieną paskambinau savo tetai, kurį visą laiką buvo man geriausią patarėja. Paprašiau nuvažiuoti su manim pas ginekologą. Nuvažiavom į Raudonąjį Kryžių. Kai mūsų paklausė ko mes norim, ji atsakė kad patikrinti ar esu neščia. Visi kreivai žiurėjo (mano ūgis 1,59, svoris buvo 48 kg – atrodžiau ne vyresnė kaip ąį metų). Bet vienas daktaras priėmė. Padarė echoskopiją. Sako neštumas yra. 7 savaitės... Ir dar nuotraukyte tokia davė. Aš labai apsidžiaugiau, galvoju, pagaliau turėsiu sunelį. Aš labai norėjau sunaus, o vyras dukrytės. Visų pirmą apskambinau savo drauges, pranešiau kad greit jos bus tetos. Poto vakare atėjo motina. Sese preš porą dienų pasidarė testa ir jis irgi buvo teigiamas. Ji pasakė mamai kad ir aš esu neščia. Ji pradėjo bartis... Tipo darykis abortą, kam tau dabar vaikas, paliksi sako poto.. Šiaip aš tikrai tokių replikų nesitikėjau. Sesė vartojo narkotikus, jei tą patį sakė, kam tau vaikas invalidas? Ji nustojo vartoti, ir mes abi nusprendėm kad mūsų gyvenimai ir išauginsim kaip nors. Pražliumbiau visą vakarą. Vyras gryžęs paklausė kas yra. Sakau neščia... Sako: aš tau sakiau... Parodžiau jam tą nuotraukytę .Pasidžaiugėm truputi ir nuėjom miegot. Kitą dieną žiurėjau į tą fotkę, atėjo draugė, sakau, matai čia du taškiukai. Jinai sako : Aha aš tai 7 matau... O man ištiesu taip pasirodė. Ir vyrui poto sakiau. Jis sako nematau išvis nieko...
Gal po mėnesio man prasidejo tą paranoją... Man vis atrodydavo kad jis manęs nebemyli, kad paliks ir t.t. Visą laiką rėkiau ant jo, pykau, dabar galvoju kad tikrai stogas nuvažiaves turbūt buvo
Na ką, reikia ruoštis gimimui.. Pinigėlių išvis nėra, mamytė- pasakė kad pagalbos nebus iš jos pusės, nes aš tokia durna esu ir pati verstis turėsių. Tėvas – tas pats. (Tuo metų jie išsiskyrė. Be to abu gaudavo apie 3000 Lt kiekvienas.) Jei eisiu dirbt, tai  daug nepridirbsiu nes kam reikalinga neščia??? Daviau skelbimą kad verčiu tekstus. Pradėjo skambint. Dirbau dieną – naktį. Vyras irgi. Štai mamytė pasiūlė labai „pelningą“ darba. Ji dirbo masažiste, ir turėjo daug rankšluoščiu ir patalynės kurią reikėjo lyginti. Sako už kiekvieną gausi po 70 Ct. Nu ką daryt??? Pusę dienos stovi prie stalo su karštu lygintuvu, kad net bloga darosi.. Pilvas jau irgi matosi ir tikrai sunku... Išlygini... Ateina mama sumoka tau už 12 išlygintų rankšluoščiu 8 Lt, padedi juos ir eini išsiverkt ..
5 Neštumo mėnuo.. Sesei gal 3,5. Sako aš einu echoskopijos padaryt, sako einam kartu, pasitikrinsi. O prieš tai aš tim buvau kartą pas gydytoją nuėjusi, ir pasakiau kad neščia esu. Tyrimus ę kartus darė, vis tai kraujo mažai, tai ten aparatas sugedo, tai išpylė.. Galvoju eikit jus.. be tyrimų išgyvensių.
Nuėjom. Atsiguliau, daktarė buvo labai fainą, aš kažką ten pajuokavau jinai pasijuokė. Na guliu aš ji žiūri ten kažką... Sako na gerai vystosi vaikas. Sako kad mažiukas tiktai, bet sako ir tu smulki. Pradėjo skaičiuoti pirštelius. Paklausiau ar nesimato kas, pažiūrėjo, sako nerodo.  Sako palauk kažkas jam blogai.. Mane prakaitas išmušė... Sako apsiversk biški. Poto taip.... O... Dvyniai.. Sakau: Pagaut norėjot? Neišeis.. Sako aš nejuokauju. Sese žiūri i tą teliką sako rimtai matau 2. Aš vos samonės nepraradau.. Iš džiaugsmo ar iš baimės, kai atsitokėjau pirmas klausimas buvo – ar jie nesuauge? Sako ne jie skirtinguose maišeliuose. Nu man tada viskas buvo.. Laimės pilnos kelnės. As ir galvoju kad kai pradėjo jau judėti jie kažkaip iš visų pusių gaudavau Paskaičiavo ji, sako kad vienas vaikas 4 dienom vyresnis... Reiškia ir taip gali buti... Pagal išsivystyma sako atrodo ne 5 o 4 menesių, bet dvynukai nebuna dideli. Atskridau namo... Apskambinau visus.. Sakau busit dvigubai tetos ir dėdės.. Visi aišku nepatikėjo...  Mama net gal ir apsidžiaugė.
Galvojau kaip vyrui pasakyti kai griš. O svarbiausia kad mano aukšte priešais bute irgi dvynukai, kurie yra tik metai vyresni. Aišku visi ėmė juokauti kad aš čia su kaimynų susidėjau, bet visi žinojo, kad tikrai aš nesu tokia. Grįžo vyrelis... Sese su mano drauge jį pasitiko... Sako na tu dabar eik į kambarį, sėsk ir ruoškis. Tik tai atsisėsk, nes žmona nepagaus... Atsisėdo sako, na greičiau sakyk, aš valgyt noriu labai. Sakau, dvynukus turėsim. Jo veido spalvos keitėsi gal 1000 kartų per porą sekundžių... Nepatikėjo.. Parodžiau gydytojos užpyldytą lapą.. Daugiavaisis neštumas. 2 vaisiai... ir t.t.
Jo žodžiai buvo tokie, cituoju: „Da... Dotrahalsia“ Po kokių 10 minučių jis vėl galėjo kalbėt.  Net pamačiau džiaugsmą akyse.
Gyvenimas tesėsi... Kovo mėnesį pilvas buvo jau didelis, bet visi sakydavo kad iš nugaros išvis nesimato kad neščia. Pasimylėjom.. Ir pradėjo man kraujas bėgt.. Aš išsigandau labai, sakau važiuojam ižį ligoninę. Atvažiavom apie 12 valandą nakties. Ten visos priekaištavo kad tipo kai neščia išvis negalima jokių santykių, vos ne taip kad meilužę tegul susiranda.. Nu ačiū galvoju. Paguldė mane. Kur tavo neštumo kortelę? Sakau nėra pas mane tokios. Tai ten skandalas buvo duok Dievė... Dar bandžiau paklaus ar vaikų lyties nesimato.. Aprėkė. Sako tau dabar ne tas galvoje turi būti.. 
Apžiūrėjo – sako truputėlį maišelis atsiplėšė. Pragulėjau apie 10 dienų, visas velykas. Kas dieną po č kartus tikrindavo kaip širdelės plaka ir t.t. Atrodo viskas tvarkoi, paleido namo. Sako reikia gulėt, ramybės, ir tik geros emocijos.. O aš kaip labai judri.. aha .. gulėsiu aš... O kas tvarkys? Kas gamins? Kas į parduotuvę eis? Negaliu namie sedėt ir viskas.. O jei ir galiu tai kaip meteoras... tai tą padarai, tai šitą. Prirašė man tablėčių visokių...  Gėriau sąžiningai...
Šiaip kovo pabaiga tai buvo ar net balandžio pradžia. Pagal mano skaičiavimus aš pastojau maždaug Rugsėjo 15.. Tai jau turėjo buti maždaug 28-29 savaitės. Pagal juos tai išvis 25... Net parašė kažka tipo Pirmas vaisius: išsivystymas 25 sav. Ir 3 dienos, Antras vaisius 24 sav. Ir 6dienos.  Jau abu jie apsivertė ir gulėjo galvytėmis į apačią.
Grįžau namo... Toliau laukė darbai ir t.t. Vyras vis klausė kada pagymdysi.. Noriu pamatyt vaikučius. Vis ten kažka norėjo pajausti pilvelyje..
Sakiau jam ar jauti kaip jie spardosi? Sakė kad aha.. taip... bet žinojau kad nieko jis nejaučia. Tik sako taip. Vieną vakarą, aš žiūrėjau teliką, o jis ranką ant pilvo padėjo (aš vakarais to prašiau, nes tik taip padukeliai užmigdavo. Visą dieną kaip kamuolis buvau. Spardė iš visų pusių. Nusiramindavo tik tada kai išgirsdavo nepažistamą balsą ar jei kas kitas ranką pridėdavo.) ir po kelių minučių kažkam ten nepatogu pasidarė. Pradėjo mažius vartytis, vyras net pašoko. Žiūri kaip ten vartosi ir sako man: ar jautei??? Ar matei? Akys jo dega... Aš sakau tai jau seniai tau tą sakiau.. Matėsi net kaip galva kieno nors išsikišdavo ar kelias.. Aš jaučiau kad turėsių berniuką ir mergytę. Net jaučiau kur kas guli. Šiaip buti neščiai yra tikrai nuostabus dalykas. Jausti savo vyduje savo atžalėlę... Aš ir dabar norėčiau buti neščia ir visą laiką bučiau.. Tik kad vaikus reikia ant koju statyt o ne gimdyt kas met...
Gimdimo data buvo nustatytą birželio 10.. Galvojau dar kad ir horoskopo ženklas bus dvyniai...Jau Po grįžimo iš ligoninės jaučiau kaip maudžia pilvą. Galvojau kad jis tempiasi taip. Nes aš tai maža o vaikai 2 ten. Balandžio 15 visą dieną pragulejau, nes vaikščiot jau nebegalėjau. Sunku buvo. Valgyt ar gert irgi, nes atrodė sprogsiu. Gal nuo Balandžio 13 vis stiprėjo tas maudimas. Skaičiau apie tai. Rašė kad tai tikrai pilvas taip tempiasi. Tai va, 15 dienos vakaras.. Vėlus... Jau buvau beužmieganti.. Tik staiga iš manęs kaip iš krano vandenukas pradėjo bėgti. Permatomas toks.. Nubėgau į tuliką.. Skambinu mamai. Sakau ar čia vandenys? Sako taip. Man šokas. Kviečiu vyrą , jis jau stovi su mano tašę apsirengęs.  Mama atvažiavo ir mes nuvažiavom į ligoninę. Nežinojau ar džiaugtis kad greit pagimdysiu ar ką? Prieš tai negirdėjau kad yra neišnešioti vaikai, kad yra neonatologija ir t.t. Atvažiavom vel į AntakalnioKlinikas. Šį kartą tik vieną migėra pasitaikė... Aš matai ją pažadinau.... Įkišo ji man ranką, čiupinėja kažką.. Klausia kiek vandens nubėgo? O ką aš žinau kiek. Aš gulėjau ir išbėgo kažkiek.. poto dar po biški kiejosi.. Kaip pradėjo rėkt... Sako ar gali normaliai pasakyt? Litras, du, 200 Ml?? Sakau litras kad tiktai ji greičiau nutiltu. Sako echoskopija darom, žiurim vandenų normą. Kiek savaičių klausia? Sakau 32 kažkur. Aš net tiesą sakant neprisimenų nei kada menesinės paskutinės buvo, nei ką.. Tik tas pirmas daktaras pagal išsivystyma kai paskaičiavo, taip ir sužinojau. Pažiurėjo. Gera labai gydytoja mane tada žiūrėjo. Sako labai mažučiai dar. 29 savaitės sako, svoris apie 1 kg.  Mama paskambino gydytojui pas kurį turėjau gimdyti. Atvažiavi jis. Paguldė mane į priešgimdyvynę palatą. Pajungė prie aparatų. Sako Ar tu sąrėmių nejauti? Aš net to jausmo nežinojau, sakau ne. O ten jau kaip is 10 balu 7,5...
Man neskauda nieko... Gimdą atsiverus 4 cm. Į gimdyklą staigiai vežam ...Sako negalima gimdyti juokių būdu dabar. Stabdom. Lašalinės... Magnis... Kuris per 4-6 valandas turi lašėti įlašimo per 5 minutes. Aš verkiau, galvojau kad mirsių. Jaučiau kiekviena kraujagyslę savyje, nes atrodė kad jis toks karštas kad galvojau viskas, neišgyvensiu. Vyras nulėkė namo daiktus atvežt. Mama pasiliko. Laikau aš ja, tas m,agnis laša. Verkių.. Žiūriu mama irgi... Akys galvojau išsprogs... Plaučių brandinimo injekcija iškarto po to magnio  į raumenis. Dar 3 lašalinės... Sustabdė.. Keltis negalima iš lovos. Mama nakvojo su manim. Valgyt negalima tik truputi gert. Mama man ir tą puodą atneša ir viską paduoda (ačiū jai už tai). Iš ryto atėjo patikrint manęs. Saremiai nedingo tik sumažejo. Aš jaučių jau jas silpnai. Kai paaiškino kad tas maudimas ir buvo sąremiai. Sakė kiekvieną sekundė dabar svarbi. Kuo daugiau tuo geriau. Gydytojas sako vis kad silpni mažiai, neduoda garantijų kad išgyvens. Visi tą patį sako. Man net nelindo tos mintys. Ko galvoju jiems neišgyventi. Ką jie čia mane durnina? Pati sau sakau kad greičiau gimtu ir namučio važiuoti.
Balandžio 16 d. Vakare viskas tvarkoje. Širdutės plaka. Vandenukų dar liko. Vėl visos lašalinės, plaučių brandinimo injekcijos... Perkėlė iš gimdyklos į priešgimdyvinę palatą. Vaikščiot negalima, valgyt irgi.. Atvažiavo vyras.. Nuėjom į koridoriaus galą. Sėdim, kalbam, išgeriau kavos... nes be jos negaliu gyventi. Jau grižtų i palatą pagauna gyditoja. Aprėkė, kad tipo aš esu neatsakinga kiaulė ir t.t. Kad sakė gulėt, o aš čia sau slankausi. Sakau į tuliką ejau. Nes niekas negalėjo paduoti puoduko Apsiramino...
Taip pragulėjau iki 18.
Birželio 18. Vakaras.. Jaučiu vėl sarėmius. Pažiūrėjo kad jau vėl jie stiprūs, gimda atsivėrė 4-5 cm. Atėjo gydytojas pasakė kad po kokios paros gimdysiu. Viskas lėtai bus.
Skambinu mamai. Sako aš ryte atvažiuosiu. Aš verkiu kad čia vieną guliu. Vyras Komandiruotei, grižti nėra kaip, ir nieks neišleis iš darbo. Tarėmės kad jis gimdyme ne dalyvaus, nes nenorejau to nei aš nei jis. Visą naktį nemiegojau. Kankino sąremiai, neskaudėjo bet vis užeidavo ir negalėjau miegoti ramiai. Verkiau. Tai viena seselė ateina guosti pradeda, o man dar labiau verkt norisi, tai kita. Visos sako, tau dabar tik gero emocijos reikalingos. Aha.. Iš kur jų gauti kai taip blogai... Dar telefonas išsikrovė. Iki razetės toli... Naktį pora mamyčių pagymdė.. O kaip jos rėkė... Kaip keikėsi... Galvojau nu vsio hana.... Jei taip skauda aš neiškentėsiu...
Šiaip nekaip atėjo rytas.. Kokią 6 valandą jau pajutau stipriasnius sąrėmius. Bet vėl skausmo nebuvo, tik kad nemalonus jausmas tas.. Pažiūrėjo 7 cm atsiverė.Sako na jau tuoi, dar gulėkit. 8 Valandą atvažiavo mama. Apsiraminau truputi.Atėjo mano gydytojas. Sako gymdysim. Nuvežkit klizmutę padaryt ir depeliacija. Kam klizmutė ta tai aš nežinau... 4 dienas nevalgius.. Ne bus ten nieko... Padarė. Sako eik i tualetą. Jaučiu kad noriu as kaku... sradėjau stumt.... neišeina.. Išėjau. Sakau mamai, noriu bet neeina. Sako davai eik kad nudepiliuotu.. Čia buvo tikras siaubas.. Pasirodo kad gimdą tuo metų jau pilnai atsivėrusi buvo ir jau tas stumimo procesas buvo prasidėjęs. Depeliavo taip: Paemė sušlapino tualetinio popieriaus lapą, sumuilino, patepe ant tos vietos, ir su tokią Sovietinę britvą geležinę kur iš abėjų pusių tie peiliukai.. buki buki, net neskuta... Jaučiu vėl į tuliką noriu.. Nueinu, apie 15 min pasedžių stumiu stumiu... nu neeina... o norisi.. Galvoju viskas.. Reikia eiti.Visa šlapia, karšta pačiai, o tulike taip gerai, šalta... Sako mama einam. Tegul žiūri tave. Jau saremiai kas minutę. Gal ir dažniau. Paguldė mane. Sako kur tu buvai, jau galėjai pagymdyt seniai...Sakau, bandžiau pakakoti kaip liepė... Tą daktarė vos neapalpo.. Ir aš dabar galvoju.. ot vaikas i tuliką gimtu....
Tada buvo gal 11.15. Sako tuoi gydytojas ateina ir gimdom. Nubėgo gydytoją pakviest. Priėjo akušerė. Nu jau tokia gera. Net man gera pasidarė. Paaiškino kaip kvepuoti, kaip stumti. Labai aiškiai. Mama žiūriu sėdi jau visa dreba. Ašaros rėda. Sakau ko verki, man gi ne skauda. Rimtai skausmo nebuvo jokio. Buvo baimė: kas gi bus toliau? Kaip skaudės? Jeigu plyš? Ką daryt? Man jau žiūriu silpna pasidarė... Nemiegojus, nevalgius....
Atėjo gydytojas, pajungė man visus aparatus, echoskopą atvežė. Pažiūrėjo jau eina vaikiukas. Na sako pasiruošei? Sakau atrodo kad taip. Mama davė ranką, sakau ne, geriau ar tą lovą laužysiu. Įsikibau į lovą, mama virš galvos šokinėja, vandeniu lūpas tepia, sakau nereikia.. netrukdyk.. Padėjo rankšluosti ant kaktos.. Ir štai čia aš vos nenuleidau rankų.... Įeiną į gimdyklą 30 studentų. Jiems aprodo aparatūrą. Ir tik girdžiu: pasitaikė puiki proga pažiūrėti gimdyma.. O.. dar dvynukai? Ir dar neišnešioti?... Puiku...
Neisivaizduojat kaip buvo negera... Čia man ir taip bloga, mažai oro.. 6 gydytojai šokinėja aplink... Tai tas visas konsiliumas aplink mano kojų sustojo. Ot malonu... Gėda net pasidarė. Taigi išgirdau gydytojos balsą. Davai, stumk. Stumiu... Sako dar... stumiu.. Matom galvyte, dar kartelį, bet stipriai.. Man jau galva sukasi.. Matau ir suprantu viską kaip pro miglą. Kaip filmę, sulėtintą.. Sukaupiau visas jėgas paskutinias.. Ir kaip stumiau tik pajutau kad kažkas išsprūdo.. Maldauju.. tik kad berniukas... Tik išgirdau verksma...  Ir žodi berniukas... Galvoju ačiu Dievui. Jį įvyniojo į rankšluostį, kaldrą, ir man iš tolo parodė. Mačiau tik kaldrą. Pažiūrėjau į mamą.. Jį visą apstulbusi.. Sako jis va toks.. Parodė kad jis kaip delnas... Galvoju na ir gerai..  Dabar po minučiu 10 sako 2 gimdysim.
Pažiūrėjo, sako apsivertė. Guli taip kad lys šonu. Bandė apverst. Nepavyko. Sako cezarį darom.. Pasirašykit. Pasirašiau. Nuveža i operacinę. Bando uždėti kaukę.. O iš ten tokia smarvė, tik įkvėpi ir atrodo kad nėra kuo kvepuot, aš ją nuraunu.  Tai dviese laikė ę uždėjo.. Atsijungiau....
Pramerkai akis... girdžiu kaip mamą kiša akušerei pinigus.. nusišypsojau.. vėl atsijungiau.. atsimerkiau.. Kas gimė antras klausiu? Mergytė... vėl atsijungiau.. pabudau.. Klausiu: ar vyrui pasakei? Sako taip, visiems jau pranešiau... Klausiu kaip mažiukai? Gerai sako. Intensivios terapijos skyriuje. Nes gimė labai labai maži... Pagimdžiau 11.26 pirmą berniuką. Svoris 1120 g. Ūgis 37 cm. 11.43 išoperavo mergytę. Svoris 1160 g. Ūgis 38 cm. Išstumė ji broliuką o pati dar galėjo ten augti, kad vietos būtų 
Visą dieną gulėjau po narkozės. Miegojau.... Kitą dieną pervežė į normalią palatą. Galvoju kada vaikus man atneš? Po pietų atėjo mama. Sako nuo vaikučių linkėjimai. Buvau pas juos. Aš sakau aš irgi noriu pamatyti. Pabandžiau atsikelti... Kur ten.. be pagalbos nekaip. Per pusę valando kaip nekaip daėjau iš vieno koridoriaus galo į kitą. Parodė man vaikučius. Tokie mažučiai, delnas. Guli abu po lempa. Su kojinytėm, kepurytėm ir pampersiukais. Miega, rankytėmis judina. Atėjo pamaitinti juos. Įkišo zonduką. Nepatinka, verkt pradėjo. Bet be aparatų guli. Tik tas kvepavimo jutiklis pajungtas. Rankytės kaip mano nagas. Kojytės irgi. Galvoju kaip taip gali būti? Tokie maži žmogeliukai. Jie gyveno manyje, ir pagaliau jie gimė. Net nereikėjo klausti kas iš jų kas. Mažiukas nu tikra tėvo kopija. Veidas toks pat. O mažytė tai į manę, nors daugiau į mano tėvą panaši. Pabuvau, pažiūrėjau, silpna pasidarė nuėjau į palatą. Vakare atvažiavo vyras su mano ūgio rožėmis. Nuėjom su juo. Galvojau kad jam bus negera kai pamatys tokius mažus. Pamatė sako: Tai mano sunelis.. kaip į manę panašus...
Taip mes ten prabuvom 10 dienų. Pirmas 3 dienas buvo ant tiek man bloga kad  ir vėmiau, ir nevalgiau.. Visi prineša visko.. aiškina kar reikia riešutus valgyti kad pieno būtų.Aš ir prisivalgiau.. 2 diena po narkozės, gyvenime negulėjus ligoninėje, neturėjus jokių narkozių.. tai ir dar 2 dienas vėmiau...
Poto pamažu viskas susitvarkė. Paeit galėjau nors. Bet iš lovos atsikelt prireikdavo apie 20 minučių. Pieno nebuvo. Tačiau krūtys buvo kaip akmuo. Atėjo mama. Parodė kaip pieną melžt reikia, Kaip masažą daryt. Visą palata stebėjo  Mūsų į ten buvo. Gydytojai leido maitinti. Kai neturėjau pakankamai savo pieno skolinausi iš panų. Vieną vakarą nešiau pieną į vaikų skyrių ir pamatė vieną moteris kurį vaistukus dalino. Tai sako kad mano pieno negalima griežtai, nes aš gėriau kažkokius vaistus labai blogus.
Teko skolintis. Pieno buvo mažai. Per kiekvieną maitinimą apie 100ml.
10 dieną nuėmė siūlas, pamačiau savo randą... tikrai galvojau kad bus didesnis ir bjauriasnis.. Bet ne.. mažiukas ir tvarkingas. Pasisvėriau – 46 kg... (Jei kas nori suplonėti- gimdykit ) Neštumo metu svėriau 58. Apžiūrėjo manę, viskas tvarkoi. Nu sako išrašom.. Vaikučiai patys kvepuoja. Maistą gerai toleruoja. Svorio priaugo biški. Apsidžiaugiau kad namo važiuojam.. Kur gi ne... Į Santariškių ligoninę – Neišnešiotų naujagymių skyrių... Na galvoju ten dar pagulėsim (nors sakė kad gal tik vaikus guldys) ir namučiu.. Atvažiavom su greitąją. Pirmą kartą laikiau ant rankų savo lialią. Atvažiavom.. apgyvendino mus 2 vietų palatoje. 2 lovos (kaip vaikų darželyje- vos tilpdavau), 2 tumbočkės, 2 inkubatoriai ir Vystymo stalas. Palatoje karšta, tvanku. Visos palatos permatomos kaip akvariume gyvenom. Kai atvažiavom gulėjo mūsų palatoje panelė. Susipažinom, sakau kur tavo vaikas? Reanimacijoje sako.. Nu galvoju varšelė.. Paakiai mėlynai juodi.. visą tokia bejėgė... Sakau o kas yra? Tai sako gimė 900 gr. Tai kol kas ten ir gyvena. Kvepuot pats nemoka...Aišku gaila jos ir mažiuko. Klausiu kiek jau guli? Mėnesį... Man net silpną pasidarė. Atėjo seselė vaikus pamaitint. Ir paaiškinti mano teises . Mano pirmasis klausimas buvo kiek reikės mums gulėti? Sako mažiausiai 2-3 menesiai... Vos sulaikiau ašaras. Klausiu o namo ar galima kartais nuvažiuot? Sako nepageidautina. Vos išprašiau tą pirmą dieną nuvažiuot daiktus paimt, išsimaudyt normaliai.. Atvažiavo tėvas pasiimt manęs. Klausinėjo apie tą apie šitą... Kalbėjau vos vos. Tik iš mašinos išlipau kaip pradėjau žliumbt... ir galvoju kad tik kaimynus nesutikt kad nematytų.. Visą apsiverkusi einu, ašaros kaip lietus... Ir štai kaimynė tą mano kur su dvynukais irgi.. Sako labas, kaip tu? Pagimdei.. Aš vėl į ašaras, kalbėt negaliu.. Sako kas yra? Sakau 3 menesius sulėsiu ligoninėje.. Paguodė ji, o man kas iš to?? Geriau nebus.. Ateinu namo.. Sese atidaro.. pilvas išpradžių išeina o poto tik ji... Apsidžiaugė, apkabino.. Aš vėl verkių jau kalbėt išvis negalių... Nuėjau, išsimaudžiau, vos apsiraminau... Atsisėdau pavalgyt, nelenda... kavos gal 4 puodelius išgėriau..  surukiau 15 cigarėčių. Vistiek pieno nėra... Paaiškinau kuo žliumbių pro ašaras, kad jau mėnėsį atgulėjus ligoninėje, ištvėrus tiek visko, dar turėsiu 3 mėnėsius gulėti akvariume, kur neišleidžianamo... O aš jau taip pasiilgau namų, vyro.. to užmigimo kartų apsikabinus.... Ji sako nepergyvenk... Viskas bus gerai.... Atvažiavo vyras, sako nu ką padarysi.. reikia tai reikia... Nuvežė mane atgal. Užėjo mažius pažiurėt... Išvažiavo.
Pamačiau kad paguldė ir mano draugę iš Kliniku, kurį irgi pagimdė 30 sav, tik jos vaikas 1600 svėrė. Tai taip mes su ją mėnėsį ir draugavom.. Išeidavom pasivaikščiot...Bet Mažiau nei po mėnėsio ji išvažiavo. Vaikas gerai augo.
Antrą dieną pasikeitė pamainą. Atėjo kitos seselės.. Fainos visos. Pasakė kad jie dabar parodys man kaip reikia pervystyti vaiką ir pati tą darysiu. Parodė, gal iš kokio ę karto pavyko. Pieno kaip ir buvo po 100 ml. Gydytoja išvis nežinau ar tokių būna... Nėra žodžių.. Ir maloni, ir supratinga, ir viską paaiškins.... Pasikalbėjau su ją. Sakau ar galima nors kartą į 2 savaites nuvažiuot namo porai valandų.. Sako kad čia be problėmų. Net galima ir dienai, ir nakčiai... Tik sako pienuką palikt reikia. Jau man lengviau pasidarė, apsipratau biški. Susipažinau so kitom mamytėm. Na mano vaikai atrodo patys didžiausi gimė ir geros sveikatos būklės.. Pagal Apgar buvo apie 5-6 Vaikinas 6-7 mažoji.
Kas dien kažkie tyrimai.. Paaiškėjo kad yra toks dalykas kaip retinopatija... Ačiū Dievui, pas mus viskas su tuo buvo gerai. Visi viską mato...
Tai slinko mūsų dienos.. Tai tas atvažiuos paplepėt, tai tas... Tai savaite, dvi niekas neatvažiuoja. Kai mums buvo mėnuo paprašiau pabandyti iš buteliukų maitinti.. Sako anksti jiems dar... bet jei nori... Viskas kuo puikiausiai pavyko. Valgėm puikiai. Galima buvo tik 30 ml per maitinimą duot, maniškiai po 50 suvalgydavo. Garfildais vadindavo. Lavai susidraugavom su kaimyne. Ji padėdavo vaikus žiūrėti, poto maniškius perguldė i šildomas lovytes, atvežė jos mažiuką... Maniškiai jau dideli – po 1500-1600 g sveria, o jos vos 1 kg.. Maisto nenori.. netoleruoja... Operacijos kelios darytos.. Pirma – apgamos išoperavimas, antra – lazerinė, (retinopatija), 2 kartus kraujo perliejimas...
Kur tau valgys... Bet kai tik į palatą pervežė geriau augt pradėjo.
Mums irgi darė kraujo perpilimą. Tai buvo vienintelė „operacija“. O šiaip visko buvo... ir baimių ir laimių... Kartą pamačiau kad vaikas mėlynas... Nubegau pas seseles, dar pargriuvau nes slidu buvo, ka tik išplovė grindis.. Pamiršo mano zujkis įkvėpti ... 10 Min ir vėl viskas gerai... Daugiau nepamiršdavo. Po biški apsipratau ligoninėje. Pasidarėm savo tvarką. Nors kai vedėja pamatė ilgai klausėm moralių.. Bet veltui ji kalbėjo. Niekas nepasikeitė 
Sustumėm abi tumbočkes, ant jų pastatėm teliką, magnetofoną, ten ir virdulys buvo.
Tai linksmiau ja jautemės. Nuotaika nors buvo. Buvo pas mus skalbimo dienos. Reikėjo gi skalbti mažilių drabužius.. Budavo kai nėra ką veikt, mes  Tvarkėme savo „būtą“, nors ir taip kas dien valytojos viska ten plovė. Žinojom kiekvienos iš jų gyvenimo istorijas, pas mus jos ateidavo paplepėt, ir gydytojos, ir seselės.. Ir beje tik pas mus. Budavo Kad iki vėlumos šukuosenas darydavom, arba dažėmės. Tai mūsų klausdavo – į diskoteką einat ar stogą rauna?? 
Vaikučiai augo.. Kas vakarą juos svėrėm, maniškiai jei priaugdavo 20 g.aš sokinėjau iš laimės, tai buvo labai daug. Vieną dieną buvau išvažiavusi pilnai dienai. Kai grįžau aš jų neatpažinau. Tik pagal antraštes... Vakare pasvėriau vienas 90 g kitas 100 priaugo.. O ten kiekvienas gramas svarbus... Supratau kad čia ant mišinukų taip... Kitą diena pasakiau kad man dingo pienas. Išpradžiu maitinau savo pienų ir tik naktį mišinukais, po truputi perėjom į mišinukus. Augom greitai. Viskai buvo gerai. Visi tyrimai geri. Štai artėjo ta diena kai mes pagaliau važiuosim namo.
Labai norėjosi kad ji būtų kuo greičiau, bet vis sakė nu dar pagulėkit savitėle,,, Vėliau jau net persinorėjo namo. Čia tave maitina, tvarko...patalinę keičia.. O namie jau pats.. Vaikučiai jau ne miega visą dieną, jau žiurinėja.. plepa... Visiškai skirtingi..ir nepanašus. Nors visi klausinėja iki šiol kaip mes juos skyriame..
Ir štai liepos vidury mes grįžom namo... Ir prasidėjo naujas gyvenimas.
Bet kaip greitai bėga laikas... Atrodo tai buvo katik.. o mums jau 2 metukai ant nosies..
Viską daryti pradėjome lėciau.. sedėjom 7,5 menėsio, ropojom nuo 9, stovejom nuo 11,
už rankyčių ejom nuo 11,5, pirmus žingsnius žengėm savarankiškai 13 menesių. Nuo metų ir į mėnesių vaikštom į darželį. Labai patinka. Kalbėt dar nekalbam, bet žodžius tariam, buna ir 2-3 žodžių skinuką kokį savo kalba pasakys. (pvz. Mama bu dai – mama duok buteliuką, arba papa di tapy – tėti uždėk batus). Vienas kitą supranta puikiausiai. Vaikučiai tikrai kaip ir daugelis neišnešiotų hyperaktyvūs, lenda visur.. Vos spėji pagaut. Darželyje valgo viską ir daug, po dvigubą porciją, namie, nevalgom išvis, jei tik saldainius arba kitus skanėstus ir vaisius. Aišku dar nepasivyjo bendraamžių bet tik nes smulkučiai yra.
Štai tokia mano istorija. Visi man sako kad aš esu kaip Mama Teresė, visais spėju rupintis, viską spėju, ir į darbą, ir susitvarkyt, ir valgyt padaryt, ir visais pasirūpinti, Šiaip aš turiu ne du o septynis vaikus: dvynukai, vyras, šuo (kuris sveria 50 kg), papuga, ir du kiškelius. Visi patenkinti.. Gyvenam laimingai. Nieko netrūksta, nes turim vienas kitą. Su kiekvieną dieną vaikučiai daugiau supranta, tampa įdomesni, kartoja paskui tave, jei pamato ką nors juokingą iškart bando irgi taip pat padaryt. Bendrauja su teliku, Mėgstamiausia reklama „Zoo draugai“ Jau išmoko atmintinai, ir rodo kas ir kaip. Šoka, dainuoja. Aišku ir mušasi ir kandžiojasi... Ir reikia žaisti abiem tik su vienu žaislu net jei yra toks pat... Labai faina turėti dvynukus ir nesunku beje, nes aš pirmus metus viena jas auginau, tą prasmę niekas nepadėjo. Vyras grižęs iš darbo jau rasdavo juos miegančius, o kai išeidavo jie dar miegojo. Už tai savaitgaliais aš ilsėjausi. Dabar kai paaugo daug žaidžia tarpusavy. Tėvais pasidalino. Mergytė- tik su mama, Berniukas – tik su tėvu. Net kai naktį blogai jaučiasi, tai tik eina pas tą kurį labiau myli 
Mūsų vardai yra Deimantas ir Džesika. ( Vis pamiršdavau parašyti)
Visoms Mamytėms linkiu stiprybes, ištvermės ir meilės.

Aš gal pasakysiu nelabai maloniai. Bet manau, tavo mama buvo teisi. Šeimai ir vaikams reikia subręsti. Sveikinu ir linkiu didelės stiprybės ir toliau. Tau jos prireiks.