Ilgiausia neštumo, gimdymo ir augimo istorija. - Puslapis 4 - Gimdymo istorijos

Sveika perskaičiua tavo istorija ir likau suzavėta nes ir pati auginu dvynukes. Tad nutariau parašyti sąvają. Tai va su savo vyru susipažinau per puseserės gimtadienį prieš beveik penkerius metus . Tada gyvenau Jurbarke o jis Vilniuje gimtadienį šventėm Kaune žodžiu per viduriuką.Tada buvau ištekėjusi už kito , kaip ir tu ištekėjau labai jauna aštuoniolikos. Beveik dvidešimties pagimdžiau pirma dukrytę dabar jai jau trylika, labai užsispyrusi ginčijasi su manimi, sakyk jai ką nori vistiek padarys atbulai, na bet tai ne bėda gajų gale randam bendrą kalbą. Tikiuosi visa tai praeis juk pauglystė. Tais metais mano ex buvo išvykęs y komandiruotę (ir ačių dievui nes iki šiol gyvenčiau pragare),paskambino puseserė ir pakvietė y savo dvidešimtpenkmetį. Savo dukrytę palikau močiutei ir išlėkiau.Ten ir susipažinau su dabartiniu savo vyrioku.Persikėliau gyvenyi pas jį į Vilių po metų susituokėm po mėnesio pastojau tik tada mano nėštumas baigėsi tragiškai, buvo gal pusantro mėnesio kai mažylis nustojo augti ir žuvo, aišku ašarų tada upeliai tekėjo, abu žliumbėm.Praėjo daugiau kaip metai,nesulaukiu savo dienų ,susinervinau,sakau vėl koks uždegimas. Maniškis liepė nesinervint o nusipirkti testą,aš taip ir padariau. Kitą rytą brangenybė išėjo y darbą o aš aišku puoliau tikrinti ir ką, rezultas teigiamas! Aš taip susijaudinau iš pradžių verkiau iš džiaugsmo po to juokiausi, kai nusiraminau paskambinau vyrui. Maniškis irgi apsidžiaugė nes jau seniai apie mažą lialką svajojom. Praėjo gal pora dienų nuėjau pas gydytoją įsitikinti ar tikrai turėsime mažių. Po to kai tada nepasisekė labai bijojau kad vėl taip neatsitiktų ir nebereilo nes po savaitės ir prasidėjo mano kelionės po ligonines. Vieną vakarą darbe pradėjo skaudėti pilvą toks jausmas kad kas būtų suspaudęs ir nepaleistų, šeip taip prakentėjau iki ryto, o ryte jau pas gydytoją,ta pasakė su manim nežais ir iškarto siuntimą y ligoninę.Šeip taip laikaiusi neverkusi iki namų bet namuose tai jau sriūbavau.Susikroviau terbą,paskambinau brangenybei ir išvažiavau.Paguldė y patologinį antakalnio klinikose, vaistų tai visai ant juoko tik magnio tabletės vitaminai ir lovos rėžimas. Kitą rytą nusiuntė y echoskopą ,sėdžiu prie kabineto žiūriu y apvalas mamytes o širdis iš baimės y kulnis nusiritusi, pagaliau mane pakvietė,atsiguliau ir meldžiau dievą kad tik ko blogo nepasakytų.Ta gydytoja žiūri taip ilgai tyrinėja ir sako kitai , gal jum reikia tokio vaizdelio nuotraukos?, oman net bloga pasidarė ,nu galvoju viskas kažkas negerai. Kita gydytoja prieina ,pažiūri :ne, tokią jau turim. Tada jau mano kantrybė trūko, kas yra sakykit pagaliau kas blogai? Ta iš manes juoktis pradėjo, viskas gerai, sveikinam mamyte, du turėsit tai ir aš kaip tu vos nenualpau, kaip gryžau y palatą neprisimenu,kažkur dingo iš atminties.Pirmiausiai paskambinau mamai pranešiau naujieną. Mama kad pradėjo juoktis ,sako palauk tėvui pasakysiu tai laimės bus, mat mano prosenelė turėjo tris poras dvynukų tai pas mus čia kaip ir dinastija nors is visų puserių ir pusbrolių tai kol kas tik aš ir turiu. Tikiuosi bus daugiau. Smagu būtų. Taigi paskambinau savo zuikeliui, sakau, jei stovi tai prisėsk o jei vairuoji sustok. Gerai kad tuo metu ofise sėdėjo. Tai va tu būsi du kart tėvelis.Tas tik ,,jooo,, galėjo pasakyti,girdžiu kolegos jau klausinėja, kas yra ,ko vaikštai kaip durnas po visą ofią , kas sakyk na. Maniškis ir pasakė ,dvynukai bus. Tie kad pradėjo šūkauti švilpti ir sveikinti, teko net ragelį nuo ausies patraukti.Vakare atvažiavo aplankyt ,nesusikalbu aš su juo, sakau, važiuok tu namo nusipirk butelaity ir eik pas kaimynus, vistiek nieko iš taves naudos, matau kad šokas vyrukui, šypsosi ir viskas. Tai tas taip padarėgryžo nuėjo pas kaimynus ir tiems šoką yvarė,skambina man kaimynas ir klausia ar tikrai ar mes čia pjuokaut nusprendėm. Sakau, tikrai ,ką nesimato ant maniškio? Na kitą dieną jau geriau buvo matyt žmogus truputi atsipeikėjo nors su šypsena ilgai dar y mane spoksodavo.Ligoninėj pragulėjau tada savaitę,ir taip visą nėštumą, dvi savaites namuose savaitę ligoninėj , kankino visos bėdos turbūt kokios tik būna nėščiom. Svoris augo ne dienom o valando, darėsi vis sunkiau ne tik vaikščioti, bet ir sėdėti ir gulėti. Nuo penkto mėnesio dar ir tinti pradėjau, batai buvo didžiausia problema, negalėjau apsiauti nei vienų, tai visą nėštumą su tapkėm pravaikščiojau. Gerai kad vasara buvo ir ruduo dar šiltas pasitaikė. O jau spardėsi tai nemoku net pasakyti, kai tik atsiguldavau taip ir prasidėdavo kas greičiau, daugiau, stipriau . Čia kaip drąsūs, stiprūs, vikrūs. O miegas buvo mano baisiausias košmaras ,kažkur užspaudė nervą tai, būdavo atsigulu ir pradeda tirpti rankos,kokių tik būdų nešbandžiau, kad tik nors kiek galėčiau pamiegot ,visas nakteles prasėdėdavau irverkdavau ir pykdavau,labiausiai tai ant saviškio, jis tai miega o man neina. Kai jau buvo apie trisdešimta savaitė maniau viskas daugiau nebegaliu, važiuoju y ligoninę yegul skatina gimdymą, nes buvau tokia pavargusi, maniua tegul inkubatoriuje dar paugytų, bet gerai, kad taip niekas nedaro tikrai būčiau pasigailėjusi.Negana man buvo sisų bėdų ,tai dar per gytojos pas kurią tą kartą gulėjau,kaltę dar turėjau bėdos, perdozavo magnio. Vieną rytą prabundu ko tai man vaizdai ne tokie, visi daigtai be kontūrų liejasi. Galvoju ką tik padusi nu dar neprasičiuchinau praeis, bet žiūriu nesikeičia vaidelis ir po valandos ir po dviejų,galvoju kažkas ne taip. Ateina gydytoja vizituot aš ir sakau,gytyja man kažkas negerai vaizdai liejasi einu kaip girta. Ta kaip išsigando ,tik tu gulk ir užsimerk ar sukasi galva, nu sukasi truputi, sakau nestipriai.Vaje kad tik insultas nebūtų , aš pradėjau juoktis ,baikit gydytoja iš kur man insultas aš gi dar jauna, ot ta pabalusi visa, gulk ir gulėk išlėkė kažkur. Tadien visi specialistai buvo sukviesti pas mane nustatė ,kad magnio perdaug, žinoma kur nebus jei tris dienas lašalines statė o po to dar tabletėm paskyrė po devynias pre dieną.Mat nusprendė kad kaip su dvynukais per daug nebus. Tai ir ligoninėj tada užsigulėjau ,dar tris dienas laikė kol ysitikino kad viskas atsistaė y savo vėžias, buvo net mažūjų judesiukai prislopinti, širdelių tonusus rašydavo tris kartus per dieną ir gliukozę lašino kad pašalintų magnio perteklių organizme,na bet ačių dievui viskas baigėsi gerai.Pagaliau etėjo diena kai turėjau gimdyti, o tada ir prasidėjo mano ,,ilga kelionė per kopas,,.Visos procedūkos su bukais peiliukais ir klizmom fe bjaurus reikalas, bet niekur nedingsi.Jau belaukiant kol perkels y gimdyklą prasidėjo sąrėmiai, mat man tai ne pirmas gimdymas tai aš jau supratu kas vyksta. Dar maniškis sugalvojo mane nufotografuoti prisiminimui kokia buvau prieš gimstant mūsų džiaugsmukėms.Atėjo sesutė ,sako einam palydėsiu y gimdyklą kartu ir vyras gali eiti jei nebijo. Maniškis nusijuokė ,ko bijoti vistiek kitaip nebus aišku eisiu noriu pamatyti kaip ypasaulį ateina mano kūriniai.Mane iškart paguldė apraišiojo visais tais sekimo aparatis o vyrui apvilko tokį permatomą vienkartinį chalatą.Ai kaip buvo sunku skausmai beprotiški jau prašiau vaistų, kaip gera kai jų suleidžia ,jautieai kaip šampano prisigėrusi miegas tik ima na,bet po to užtai būna dar blogiau.Žodžiu vargau ilgai nuo ryto septynių iki vakaro šešių kol gemė pirmoji antra dar po nepilnai valandos.Pasirodo pirmoji buvo viskas tvarkoj kaip ir turėjo būti galvyte žemyn, oantroji gulėjo skersai teko apsukinėti, tai daktarų prilėkė keturi ir akušerės trys ir visi zuja aplink.Vienas gydytojas mat nusprendė kad man reikia truputi atsigauti tai užmetė ant veido šlapią skudurą net varvantį siaubas kokį šoką patyriau maniau y plaučius vandens pritraukiau. kaip griebiau nuo veido ir y jį patį tėškiau, kaip užrėkiau jūs ką padusint mane nusprendėt, o tas juokiasi ,ne bet pažiūrėk kaip atsigavai ,maniškiu irgi pasirodė juokinga bet šeip šaunuolis buvo laikėsi tikrai šauniai.Aš labai džiaugiuosi kad tuo metu buvo šalia.Prisimenu kai pirmąją gimdžiau nieko šalia nebuvo jaučaiusi atskirta nuo visų gydytojai paliko likimo valiai pasirodydavo kas pora valandų akušerės irgi kažkur blūdijo o skausmai tesėsi tris paras ,tais laikais dar nebuvo tos mados tuoj pat daryti operciją ,klaiku kai pagalvoju ką tada teko iškentėti,po gimdymo mėnesį laiko nepakilau iš lovos gerai kad mama buvo šalia kitaip nežinau kaip man būtų pasibaigę buvau tokia silpna kad kai pabandžiau iki tuliko dašliaušti tai tėtis rado ant grindų ,bet su tėvukų palba aš vėl atsistojau ant kojų.Truputi nuklydau y senus prisiminimus.Taigi pasaulį išvydo ir antroji svoriai buvo ne tokie jau ir maži.Pirmoji 2410 ir 48cm antroji 2610 ir 49 cm. Gydytojai sakė būna ir didesnių dvynukų. per visą nėštumą priaugau apie trisdešimt kg jaučiausi kai begemotas.Vyras puolė visiems žinutes pyškinti ir girtis kad abi y jį panašios nors skirtingos.Ir dabar jos skiriasi viskuo ir išvaizda ir charakterias.Vakare apie devynias jau buvau savo palatoje mažos naujagimių kambarį, tai pirmą kartą po tiek gaug laiko galėjau normaliai išsimiegoti, buvau lengva ,bent jau man tada taip atrodė. Po paros atnešė mano mažyles .Kita dieną vėl teko atsisveikinti,nes pasirodo sirgo fizeologine gelta, išnešė abi po lempa švitinti ,dieve kaip aš tada verkiau gydytoja ramino,sakė nieko čia baisaus pasveiks kartais taip būna geriau dabar negu vėliau,nuėjau aplankyti vargšiukės tik su kepurytėm, pampersiukais ir koijnytėm mano pačios megztom, ant akyčių uždėti raščiai kad neapšvitintų.Ten prabuvo tri dienas kasdien darė tyrimus stebėjo, trečią dieną dar ir lašalinės buvo pajungtos nes pradėjo netekti skysčių,bet gydytoja mane nuramino pasakė kad jau rytoj atneš pas mane, visą naktį negalėjau ramiai miegoti prasibusdavau ir y laikrody kiek valandų, kada rytas, kada atšneš.Po to mus perkėlė y vienuke kur aš buva viena su savo mažylėm buvo ramu bent jau.Dar savaitę pragulėjom ,priaugom svorio po tris šimtus gramų ir gydytoja pasakė taip ilgai lauktą žinią kad jeigu ryt tyrimai geri apžiūrės okustas ir jei viskas gerai tada poryt namo. viskas buvo tiesiog puiku,tai kitą rytą jau negalėjau sulaukti vizitacijos kada paleis,bet pagaliau sulaukėm ,maniškis irgi jau nekantrvo namo mus vežtis vis ėjom kavos iš aparato pagert. Pagaliau pasirodė gydytoja apžiūrėjo ir namo.Dabar mūsų Neringutei irBrigitėlei jau metai ir beveik septyni mėnesiai. Tikros beždžionėlės lipa visur kur tik ymanoma užlipti. Smalsumas neišpasakytas su valgymu ir miegeliu jei ir būna bėdelių bet tai laikinos ir visai mažos. tokia štai mūsų istrija.

,

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis