Mamos ir anytos:padeda ar trukdo?III

Neprotinu ir net nesiruošiu, tiesiog nebegirdžiu Beje, visais klausimais aiškintis palieku vyrui, jis pas mus greičiau baigia 'nepatogias' temas.


o jei rimtai, anyta - vaikų gydytoja ir žino visus naujausius reikalavimus?

kur jau ten, jai dar laaabai toli iki gydytojos

Man asmeniskai tiek mama tiek anyta trukdo. Labai erzina kai lenda,kisa rankas kai pati vaikui pampersa keiciu... Tai nuvyju Nera reikalo lysti kai mama tvarko

Mane anyta ėmė varyt iš proto, kai gimė vaikas... Nervina, kai bendraudama su vaiku (dar kūdikis) laido tokias frazes "kai užaugsi, pameluosim tėvams ir eisim...." arba keičiant pampersą lenda "nu duok pabučiuot kojytę"... Nesuprantu kam vaiką mokyt meluot? Arba dirbtinai prie manęs vaizduot meilią ir taip nenuoširdžiai lįst bučiuot? Pati labai save laiko idealią mamą - "š***nus užpakalius bučiuodavau", "va kaimynė sakė, kad būsiu išprotėjus močiutė, nes buvau mama, kuri dėl vaikų pametus galvą"... Dar labai sunervina, kai tik ką parūkius ateina vaiko panešiot... Neduodu, tai pasako "Nebijok, rankas nusiploviau"... Bet ant rūbų ir burnoj kvapas lieka tai ilgam kažkaip dažnai nepagalvoja elementarių dalykų ir save išstato į pirmą vietą... Jau matau, kad anūko neišdrįsiu su ja palikt

Man ir su mama, ir su anyta sunku, abi labai valdingos, mėgsta viską reguliuot. Bet su mama kažkaip vis tiek lengviau išeina susitvarkyti. Kol kas vaikų dar neturim, bet jau , tai jau ir taip užtenka anytos bajerių - blogai valgai, pamatysi, visi dantys iškris, ko neini pas tą gydytoją, kurią tau sakiau? ir t.t. Jau turbūt tuoj ir vaikui bus darželis užsakytas, suplanuota į kokią mokyklą eis ir šiaip visas gyvenimas sudėliotas Šiaip kiek įmanoma stengiuosi nekreipti į ją dėmesio, bet jau prisibijau laikotarpio, kai bus bus vaikas, nes tikrai dar suintensyvės kišimasis ir reguliavimas.

Po paskutinio išsišokimo, kai lankėmės pas ją svečiuose (prikalbėjo, kiek daug jai kainuoja pirkt maistą mums, kaip pavargo jį ruošt), tai vyrui sakiau, kad nebevažiuosiu pas ją, jei jau čia tokias problemas sukeliam. Kam čia reikia tų neigiamų emocijų klausytis...

Anytos deja nebeturiu. O mama tik padeda. Aišku stebis, kaip dabar vaikus reik maitint, augint ir tiek.

Nei mama, nei anyta nepadeda, nes gyvenam kitam pasaulio krašte, vaikus nuo gimimo auginu pati, auklių irgi neturiu. Mama su anyta tik džiaugiasi mano auginimo ir auklėjimo rezultatais
Bet jei gyventume Lietuvoje, tai nemanau, kad irgi labai kištųsi, nebent padėtų pažiūrėt, reikalui esant.

o mums nei trukdo nei padeda, kazka bande sakyti,kaip jos augino, bet ju auginimas labia skyriasi nuo siu dienu...
padet ir gi nesiverze, pati su vyru auginu,jai reikia kur iseiti tai sesers paprasau,bet ir paciai kazkaip nesinori eiti, per 2 metus tik 3 kartus esam iseja visur kitur su vaiku, gal cia tik as taip galvoju,bet vaiko auginimas yra tik tevu reikalas ir kaip yra vaikas visokie baliai sumazeja

Padeda tiek, kiek leidžiu, o trukdyt visai neleidžiu

Per anksti pasigyriau, dėja su anyta nepasisekė ik galo. Susipykom. Užkniso kad lindo dar neprabudus, o padėti nieko nepadėjo, dar ir ją apšokinėt reikėjo. Kai tai pasakiau, įsižeidė ir jau pusmetį neirašo neiskambina. Nusiuntėm kalėdom atviruką, nuotraukas. Pati ožka, tai tegul mato,ko netenka
o mano mama kažkaip su tėte jie labai puikūs, pasitaisė į gerą pusę, abu myli, atsiklausia, dalinasi. Aš juos vis nušviečiu kaip auklėjam, taijie jau žino,, kas galima, o kas ne. Tik svarbu iš anksto perspėti. Aš jiems be piktumų galiu paaiškinti ir diskutuoti ir niekas neįsižei.
norėjimu susitarti ir kalbėjimu galima išspręsti bėdas

Sveikos
Mes susituokę 20-imti metai. Anyta mūsų nelankydavo, nors ir aš pas ją retokai apsilankydavau. Tačiau, kaip gimė sūnelis, labai aktyviai lanko. Tik nervina pamokymai, čiulptuko kišimas kūdikiui. Na ne mama, nors tu ką

Visada sakydavau , kad niekaka niekada niekada po vedybu negyvensiu nei su savo tevais nei su anyta po vienu stogu..... bet likimas kitaip buvo suplanaves
Taigi gyvenu sau su anyta po vienu stogu. Ji sauni, siuolaikiska idomi, ir tikrai gerais norais trykstanti moteris, bet po vaiko gimimo nu kaip ir isprotejo
Na gal tai visai pateisinama visgi pirmas anukas, bet as jauciausi tarsi isprausta i kampa. kai tik namo parsivezeme jau pirma nakti nelabai turejau ramybes. Vaikui labai pilveli skaudedavo, vos tik jis suniurzgedavo ji jau ir atbega jo paimti, jei nespedavau sunaus pirma nustverti ji ji nesiodavo ir niekam neduodavo. Kai reikedavo maitinti ji sakydavo '' tu pasiruosk, patogiai isitaisyk o as ji palaikysiu" nu ka juk cia gretai, o ji pasiimdavo vaika ir intensyviai linguodavo tol kol jis uzmiega , neduodavo. Nesu konfliktiskas zmogus taciau tas privazios redvės neturejimas net nakti mane ismete is veziu buvau dirgli,pikta is prigimties esu piktas zmogus, bet pastoviai viduje jausdavau verdanti pykti, tad daznai klausdavau saves kas man darosi... pasislepdavau kamputi kur niekas nematydavo ir verkdavau. Po tokio nereguliaraus maitinimo smarkiai sumazejo pienas tad teko duoti misinukus,
Mociute neleisdavo vaiko ant lovos paguldyt jos nuomone vaika pastoviai reikia nesiot ant ranku. Vos tik vaika paguldydavau i lovele ji pamato ,paima ir nesioja linguodama, tad tekdavo ir naktimis miegoti su vaiku ant ranku, kad jis nepradetu verkti ir neprisistatytu mociute. Kai vaika reikedavo maudyt, oi cia tu netaip darai isgazdinsi vaika ir t.t noredavos grust ja lauk, bet juk cia ne mano namai ir maniau kad tai turi padaryti mano vyras, bet ...na tiek to apsislifavom praejo vienas etapas .
Kita iskilusi problema - visi vaikai turi ciulptukus o maniskis toks neramus ir auga be ciulptuko... i taise ciulptuka, kuri mes po pusmecio vaziuodami ilgesniam laikui i svecius (trim savaitem) palikome namuose, tikrai netycia. kai pamaciau kad jo nepasiememe tikrai buvau nusiteikusi bemiegei nakciai, bet mano nuostabai ismiegojo mano vaikis kuo ramiausiai. Kai grizom nasmo isklausiau ilga tirada kaip taip galėjau pasielgti su vaiku, kokia as motina jeigu atemiauis vaiko ciulptuka. bande vel ji igrust vaikui i burna bet tas ji isspjove.
Kai predejau duoti koseles pats blogiausias dalykas buvo kad niekur nededu nei cukraus nei druskos slapcia ragaudavo tyres kurias virdavau vaikui ir stebedavos kaip jis gali jas valgyt. Didžiausias siaubas buvo, kad duodama vaikui gerti arbata nesadinu. Ir stebedavosi , kaip jis tokia bjaurasti gali gerti. dar vienas konfliktas kilo kai vaika pradejau mokinti gerti is stiklines ir paprasiau jam virinta piena duoti ne is buteliuko su ciulptuku o is stiklines, vel buvau netikusi motina atimanti is vaiko malonumus. Mano tevai i anuko atsiradima reagavo gan santuriai, ir man ne karta yra sake kad is sono mociutes meile atrodo keistai per didele.
Dabar mano berniukui 3 metai mes pradejome eiti i darzeli. ir vel kilo rimtas barnis kaip as sitaip elgiusi su savo vaiku, juk jis gali augti ir namuose, prades sirgti ir panasiai, o as manau, kad vaikui butina pabut su kitais vaikais, kad augant su suaugusiais, kur isskirtinai pildomas kiekvienas jo noras nesivystys jo paprasti vaikiski socialinai igudžiai, o tai pirmiausia ir islindo i pavirsiu kai pradejome lankyti darzeli. Pirma diena vaikui einant i darzeli ji nepalinkejo jam sekmes, o pradejo verkti kad vagsa vaikeli pridraske is pat ryto ir isveza is namu. bet ir tai praejo. Tiesiog po paskutinio konflikto susideliojau desningumus, kai tik vaiko gyvenime atsiranda svarbiu pokyciu ji jauciasi blogai ir issilieja. Esu jiai tikrai dekinga , kad nuvargusiai leisdavo diena numigti arba kaireikia kur isvaziuoti turime kur palikti savo maziu.... bet tikrai nuosirdžiai pavydžiu tiems kurie gyvena atskirai. Kazkodel jauciu, kad ir vaikas kitosk butu, ir musu su vyru santykiai kitaip lostytusi... bet jam gerai pas mama.