Sveikos,
truputį pasiguosti atriedėjau.
Mano mama labai laukė anūko gimimo. Galvojau, gims, mama padės, nes turi patirties, o aš gyvenime sauskelnių iki tol nesu keitusi. Bet kaip aš klydau, po paraliais, kaip aš klydau...
Mama prie sauskelnių neprisilieičia ("nemoku"), nenuneša vaikelio užpakaliuko nuplauti ("bijau"); kelis kartus trumpam esu jai palikusi vaiką, iš pradžių buvo gerai, nes jis miegojo, o paskutinį kartą pabudęs pradėjo verkti, mama skambina, kad namo grįžčiau. Tekina parbildėjau namo - mama verkia graudžiau už sūnų ir vaitoja:"tai kažkoks košmaras...". Daugiau vaiko jai nepalieku. Bet viršūnė buvo, kai suruošiau mažąjį pasivaikščioti, bet jis praviko, sakau, kad jo dabar laukan nevešiu, iš pradžių nuraminsiu. O mama čiupo vežimą ir pro duris. Stoviu apšalus su tapkėm laiptinėje ir nežinau, kaip tai vadinasi, kai su mano sūnų išveža bala žino kur be mano leidimo. Nesvarbu, kad močiutė ir nesvarbu, kad iš didelės meilės.
Anyta visai kitokia. Domisi, klausinėja, kaip sekasi, bet jei neprašau pagalbos, jos ir nekiša ar patarimais nesižarsto. Ji turi pedagoginį išsilavinimą, dirbo darželyje, todėl gal labiau už mano mamą supranta, kaip taktiškiau elgtis su ką tik iškepta mamyte ir jos vaikeliu.
O gyvenimo drama su mano mama, spėju, dar tik įsibėgėja...