Tai - noras melstis neprašant ir neatgailaujant.
Tai - Čaikovskio Spragtukas žvakių šviesoje.
Tai - jaukumas, sugebantis prasiveržti netgi pro raudonų šventinių maišų, holivudinių Senių Šalčių ir šleikščiai saldžių Jungle Bells barikadas.
Tai - į vaikystę, į svajones ir net į tai, ko neturėjai, grąžinantis spygliukų kvapas.
Tai - eglutės žaisliukas elgetos skrybėlėje.
Tai - nubudimas nuo besileidžiančių snaigių melodijos.
Tai - vaikas, graužiantis varveklį.
Tai - baltutėlė sniego marška, užklojanti randus ir nuodėmes.
Tai - pernykštis saldainis eglutės puošmenų dėžėje.
Tai - Čiurlionio karaliai, mūvintys kumštines pirštines.
Tai - sniegas, girgždantis po tylos kojomis.
Tai - išsiblaškęs angelas, priėjęs arčiau nei jam leista.
Tai - vien žvilgsniu ištartas myliu.
Tai - vieno žmogaus veidui pernelyg didelė šypsena.
Tai - žinojimas, jog tau atleista.
Tai - kreipinys broli kalbant su nepažįstamuoju.
Tai - dūmai iš iki pažastų snieguosna įklimpusios trobelės kamino.
Tai - nemiga, kuri nevargina.
Tai - duonos kąsnis, po kurio norisi ištarti amen.
Tai - katės letenėlių pėdsakai tavo sieloje.
Tai - šienas po staltiese.
Tai - močiutės megztos vilnonės kojinės.
Tai - ramybės pirštai, ropinėjantys po tavo plaukus.
Tai - kylančios varnos nupurtytas šerkšnas nuo medžio šakelės.
Tai - garas iš besilabinančiojo burnos.
Tai - noras tiesiog jus visus apkabinti, mielieji, ir iki skausmo suspausti.
P.S.mintys nukopintos
