Nuolatine itampa ir nerimas

Dėl vaistukų, tai nežinau, pačiai neteko receptinių gert, bet psichologo konsultacijas palaikau visom keturiom!

sveikos,merginos papasakosiu savo istorija,gal kam panasiai yra..viskas prasidejo pries 4metus.istiko panikos priepolis(tada to nesupratau) ir ant kitos dienos zeme isslydo is po koju..nieko nebesuvokiau kas vyksta su manim,kas aplink mane,egzistenciniai klausimai pradejo kamuot,gyvenimo prasmes ieskojimas ir be abejo visur ir visada nerimas su baime,taip pat jausmas,kad arba tuoj isprotesiu arba jau isprotejua,tai nieko nelaukus,po savaites pati uzsirasiau pas psichiatra,issikalbejau,iskart pasake kad tikrai neisprotesiu ir man nustate vidutini nerima,israse AD,geriau apie metus,bet jau pagerejimas pirma menesi jautesi.paskui viskas kaip ir susitvarke,nors dar uzeidavo mintys apie gyvenima(kad jo nesuprantu),bet jau nekele nerimo tai.paskui netiketai ir lb negeru laiku pastojau(bet viskas paskui susitvarke,zinoma),buvo daug visokiu nesusipratimu,nervu ir kai dukrytei buvo apie 6men,as vel issimusiau is veziu ir taip va iki dabar yra..geriu xanax nuo nerimo jau beveik metus,bet matau,kad reik man vel psichiatro matomai,nes vel minciu belekiek,''nesupratimai''(nors viska logiskia suvokiu)tiesiog mintys yra lb ikyrios ir siuo metu gyvenu jomis,o tai yra blogai..noriu gyvent su paprastom zemiskom problemom,jausti normalu nerima,kai to reik,o ne kaip db labai net daznai,o tada seka netikrumo jausmas,kad atrodo lyg viskas kas aplink mane,iskaitant ir save,yra netikra,arba kaip sapnas koks,kuri sapnuoju.dar baugina mintys del gyvenimo suvokimo,mintys lenda ,kad as ''nebesuprantu'' jo,kas is vis tas gyvenimas ir pan.Prie visa to,dar nepaminejau,kad be galo bijau del savo sveikatos,amzinu ligu issigalvojimo ir pan,taip pat mirties baime turiu.tas labai vargina ir ismusa is veziu mane,nes biski kas suskausta,ypatingai jei galva susvaigsta tai man kazkas baisaus!..taip pat rutina,kasdienybe...atrodo kad tesiasi viena ilga diena,nes viskas vyksta taip pat-kelies,tvarkais,gamini valgyt,uzsiimi su vaiku,eini i darba,vakare vel tas pats ir gult,o ryte vel viskas tas pats.tai dar tas kazkaip sugebejo isgasdint mane,kad viskas tas pats,kad as nesikeiciu ir pan.zodziu mano galvoje siaucia minciu karas jauciuosi tokia viena kvaila,net kartais apima jausmas kaip ne zmogus buciua,nes kiti gyvena gerai,dziaugias gyvenimu,atrodo jiems nera jokiu nesamoningu minciu kaip man,kad as tokia cia viena..tiesa,dar apima jausmas,kad man cia ne vieta,o kur tureciau but,pati nezinau:) zodziu...tikiuosi nepaglavosit kad jau rimtai man ''kva kva'' tiesa,treciadieni uzsirasius esu pas psichiatra,tai laukiu nesulaukiu vizito pas ji..
seip jauciuos gan gerai ir nuotaika yra,ir su vyru sutariam(aisku norisi daugiau bendravimo ir pan,bet yra kaip yra),ir sveika esu(tfutfutfu!) ir dukryte mylima,nu is tiesu nera reikalo man nerimauti ir eit is proto,bet mano pasamone jau issidirbineja is manes ir kas blogiausia,kad as nemoku suvaldyt to ir pasiduodu tam..suvokiu,kad tai TIK mintys,bet dievazi,kaip jos paveike mane!
tai va,merginos,gal kuri suprasit mane ir parasysit man
beje,su TIKRAIS NAUJAISIAIS METAIS!!!JIE PRASIDEDA SIANDIEN!

Gal kam duos naudos sis straipsnis apie reframing`a:
http://www.ve.lt/nau...otiku-3-636702/

Labai pažįstamas jausmas. Su stresu ir nerimu kovoju kiekvieną dieną, ankščiau sunkiau sekėsi su juo tvarkytis. Kiekvieną darbo dieną pradėdavau su nerimu, darbe jausdavau silpnumą, pradėdavo linkti kojos, atsirasdavo nepaaiškinamas virpulys krūtinėje, kartais dusimas. Mano gydytoja nusiuntė pasidaryti širdies kardiogramą, ir kai tyrimai nieko blogo neparodė nusiuntė pas psichologą, kuris išrašė antidepresantus, kurių niekada nepirkau. Vien nuo minties, kad reiks juos gert dar labiau supanikavau. Per kažkokį skelbimą radau tokius maisto papildus Laminine, kai pradėjau vartot juos po mėnesio pajutau pagerėjimą, tapau daug labiau atsipalaidavus, nebekamuoja nepaaiškinamas nerimas, atsirado daugiau pasitikėjimo savo jėgom. Dabar daug mažiau stresuoju ir visi mano ligos simptomai išnyko.
Daug informacijos apie Laminine yra:
http://buylaminine.co.uk/Lietuva/

oi kaip pazistama man sita busena. man jau nuo visko blogai.jei suskamba tel tai atrodo, kad kazkas atsitiko, ne staip ir yra buve, jei vakare kas prikelia vel man kazkas atsitiko.nuolat visur matau viska blogm spalvom, kad kazkas atsitiks.vis bandau save susimti, bet paciai nesigauna.yra kazkokia baime, nerimas, itampa.negalliu atsipalaiduoti.oi vargelis..............

Sveiki,

žodžiu visi mokytojai sako, kad mano vaikas yra labai blogas vaikas, nes nuolatos juda, šokinėja, negali nusėdėti vietoje, pastoviai ką nors veikia, kad šneka be sustojimo. Biologijos mokytoja net sako visai klasei iškur ji turi tiek energijos. Visi sako, kad niekada nesusikaupia. Visos mokytojos, ypač anglų pyksta, vos tik sukrutina kojas pradeda rėkti, kad nors vieną minutę pasedėtų ramiai, ir galvoja, kad taip ji daro specialiai. Nes sakė, kad dabar per kiekvieną mokytojų susirinkimą tik ir šneka apie mano mergaitę, kokia bloga yra ir t.t. Ką man daryti? Kas jai yra? Padėkit!!!

Panašu į aktyvumo ir dėmesio sutrikimą. Būtų gerai nueiti kartu su dukra pas psichiatrę, kad galėtų patikslinti ir pasiūlyti kaip padėti jūsų dukrai.

sveiki, uzklydau i si puslapiuka ir nusprendziau pasidalinti savo mintimis. manau, kad man yra nerimo sutrikimas. jis jau prasidejo gan seniai, bet dabar ypatingai trukdo gyventi... nuo pat paauglystes vengiu artimu santykiu su vyrais, o siuo metu susipazinau su tikrai sauniu vaikinu ir noreciau testi santykius, bet nerimas labai kisa koja... pries pasimatymus labai jaudinuosi, mes pazistami jau dvi savaites, tai kokia viena savaite beveik negaliu valgyti, nera apetito, nuolat galvoju apie busima pasimatyma, apie vaikino prisilietimus ir bucinius, kurie vercia dar labiau jaudintis. sunku susikaupti, blaiviai mastyti, pastarasias dienas jauciuos kaip apsvaigusi pasimatymuose negaliu nieko valgyti, net ziureti i maista... o labiausiai bijau, kad ilgiau bendraujant turesim susitikti mano ar jo namuose ir turbut vel bijosiu prisilietimu ir buciniu manau, man yra siokia tokia sociofobija, nes bendraujant su draugais ar draugem irgi dingsta apetitas, net pykina gyvenu viena ir negaliu net pagalvot jei kas nors pasisiulytu pas mane pernakvoti kelis kartus buvau priemusi draugus, bet tas naktis vemdavau is nervu manau, reiketu kreiptis i psichologa. o gal iseitu kaip nors paciai sau padeti, bandau dabar po truputi gerti raminamuosius. jei kas galetu ka patarti, buciau labai dekinga.

Sveiki, siuo atveju matosi, kad problema pakalnkamai pazengusi, nes yra atsirade kuno simptomai (vemimas). Tai vadinama psichosomatika. Pats organizmas duoda signala, kad bendravimo sferoje yra gilumine problema. Del ko ji ir kur jos saknys, pati neissiaiskinsite, reikalinga profesionali pagalba. Pati jokiu budu negydykite saves, nevartokite savo nuoziura raminamuju. Be to, raminamieji neisspres Jusu problemos. Jei noresite issamesnes info, galite man parasyti i az.

Sveiki, sutinku su Jorky - simptomai rimti ir profesionali pagalba - būtina. Vaistai leidžia šiek tiek atsipalaiduoti, bet jie nepašalina problemos priežasties. Ar norite ilgai, o gal ir visą gyvenimą vartoti raminamuosius? Patarčiau pasikonsultuoti tiek su psichiatru dėl vaistų vartojimo, tiek užsiregistruoti psichologo konsultacijoms (šiais laikais pasirinkimas didelis, yra ir nemokamai; mokamai rasite ir skype konsultacijas, jei nedrąsu eiti). Panšu, kad bijote kreiptis į specialistus. Pabandykite atsakyti sau, ko iš tiesų bijote? Kas atsitiks, jei nueisite? O dėl pagalbos sau - tai yra esminis dalykas Jos reikės net ir lankantis pas specialistus...
Sėkmės!

reikia įdomių užsiėmimų, tada ir nerimo bus mažiau. o dar - gero psichoterapeuto ir tinkamų medikamentų

Sveiki, esu čia naujokė, visai netikėtai užklydau į šią temą.. Man reikia patarimo. Maždaug prieš metus mano mama išėjo iš namų pas kitą vyrą... Man buvo šokas, nebutinai dėl to, kad mama tai padarė, o dar dėl to, kad viską sužinojau iš svetimų žmonių. Tai mane sukretė. Nuo to įvykio prasidėjo mano visos problemos. Iš pradžių pastebėjau, jog jaučiu nuolatinį nerimą ir įtampą. Einu į paskaitas-kankina didžiausias nerimas; einu apsipirkti- nervinuosi, atrodo visi mane stebi.. Pradėjau save nuvertinti, menkinti.. Bijojau išeiti į viešumą, jaučiaus kažkokia nepilnavertė. Galvojau, kad viskas pasitaisys, kad tai tik laikina. Tačiau toliau darėsi blogiau. Nuo nuolatinio nerimo prasidėjo problemos su skrandžiu.. Viskas daeidavo net iki vėmimo. Tada kreipiausi pagalbos į šeimos gydytoją. Ji man išrašė Xanax mėnesiui ir patarė kreiptis į Kolegijos psichologą (mokausi slaugą) buvau tiesą sakant apšalusi. Visą gyvenimą pas šią gydytoją lankausi, o ji dalina tokius patarimus Žodžiu pavartojau vaistukų mėnesį ir atrodė, kad viskas susitvarkė. Su skranduku bėdų nebeliko (nebent tik tada, kai būdavo rimtų priežasčių nerimui). Tačiau dabar visiškai nepasitikiu savimi.. Atsiriboju nuo naujovių, naujų pažinčių...Bandau išvengti bet kokio kontakto su kitais... Tais pačiais metais mano geriausė draugė išvyko gyventi į užsienį.. Su ja susisiekiu, pasiguodžiu.. Lietuvoje turiu draugių, bet nenorių jų trukdyti, o jos pačios manęs neprisimena... Turiu sužadėtinį, jis mane paguodžia, palaiko, yra mano geriausias draugas, tačiau ir su juo buna pykčių, o susipykus kyla suicidinių minčių... Bijau savęs.. Taipogi bijau kreiptis į psichologą.. Gėda...Noriu betkokios nuomonės, padrąsinimo, patarimo... Dėkui..