QUOTE(TiesiogKitokia @ 2013 11 23, 21:34)
Sveiki, esu čia naujokė, visai netikėtai užklydau į šią temą.. Man reikia patarimo. Maždaug prieš metus mano mama išėjo iš namų pas kitą vyrą... Man buvo šokas, nebutinai dėl to, kad mama tai padarė, o dar dėl to, kad viską sužinojau iš svetimų žmonių. Tai mane sukretė. Nuo to įvykio prasidėjo mano visos problemos. Iš pradžių pastebėjau, jog jaučiu nuolatinį nerimą ir įtampą. Einu į paskaitas-kankina didžiausias nerimas; einu apsipirkti- nervinuosi, atrodo visi mane stebi.. Pradėjau save nuvertinti, menkinti.. Bijojau išeiti į viešumą, jaučiaus kažkokia nepilnavertė. Galvojau, kad viskas pasitaisys, kad tai tik laikina. Tačiau toliau darėsi blogiau. Nuo nuolatinio nerimo prasidėjo problemos su skrandžiu.. Viskas daeidavo net iki vėmimo. Tada kreipiausi pagalbos į šeimos gydytoją. Ji man išrašė Xanax mėnesiui ir patarė kreiptis į Kolegijos psichologą (mokausi slaugą) buvau tiesą sakant apšalusi. Visą gyvenimą pas šią gydytoją lankausi, o ji dalina tokius patarimus Žodžiu pavartojau vaistukų mėnesį ir atrodė, kad viskas susitvarkė. Su skranduku bėdų nebeliko (nebent tik tada, kai būdavo rimtų priežasčių nerimui). Tačiau dabar visiškai nepasitikiu savimi.. Atsiriboju nuo naujovių, naujų pažinčių...Bandau išvengti bet kokio kontakto su kitais... Tais pačiais metais mano geriausė draugė išvyko gyventi į užsienį.. Su ja susisiekiu, pasiguodžiu.. Lietuvoje turiu draugių, bet nenorių jų trukdyti, o jos pačios manęs neprisimena... Turiu sužadėtinį, jis mane paguodžia, palaiko, yra mano geriausias draugas, tačiau ir su juo buna pykčių, o susipykus kyla suicidinių minčių... Bijau savęs.. Taipogi bijau kreiptis į psichologą.. Gėda...Noriu betkokios nuomonės, padrąsinimo, patarimo... Dėkui..