Nuolat jauciuosi isitempus tiek budama viena, tiek salia zmoniu. Neturiu del ko bijoti ar nerimauti, bet vistiek gyvenu itampoje. Nebezinau ka daryti. Visaip save raminu, kad man viskas bus gerai, niekas nenuskriaus, kad esu saugi. Anksciau apimdavo panika bunant salia zmoniu, bet pavyko atsikratyti jos. Liko tik itampa. Nebezinau ka daryti, bandau ieskoti priezasciu, bet nerandu ju. Tikrai labai nemalonu kai net bunant su zmogum kuriuo besaligiskai pasitikiu, negaliu atsipalaiduoti. Gal kokie vaistai padetu?
Sveika!
Iš to, ką parašei, atpažinau save vienu savo gyvenimo periodu. Spaudė mokslai, tėvų lūkesčiai, niūrus lietuviškas ruduo, o vėliau ir žiema. Nors iki to laiko laikiau save super-racionalia, šaltakrauje ir nepasiduodančia emocijoms (ypatingai neigiamoms), pamažu pradėjau jausti įtampą, nerimą ir net pradėjau patirti panikos priepuolius. Nerimavau dėl visko: dėl nykstančių gyvūnų rūšių, dėl besikeičiančio klimato, dėl visų iš eilės ligų, kuriomis tariamai sirgau aš, arba mano artimieji. Pasaulis atrodė niūrus, pavojingas, ir riedantis į bedugnę. Vėliau, žinok, pradėjau tai justi net fiziškai - svaigo galva, akis aptraukė rūkas, susikaupti buvo neįmanoma, nebent skaitant atsitiktinius straipsnius rastus internete apie tas pačias nelaimes, ar ligas
Be to visiškai sugedo skrandis, krito svoris, o gerklėj fiziškai jaučiau esant nerimo gumulą. Galvojau, kad pradedu išprotėti, ir labai bijojau apie tai kam nors papasakoti. Dar ir dabar nežinau kaip, gal skaitydama šituos pačius forumus, bet supratau, kad situacijos nebevaldau, o nuolatinėje baimėje gyventi - nenormalu. Nuėjau į polikliniką, pas savo daktarę, kad išrašytų man vaistų ir viskas susitvarkytų. Beje, net ir to jai papasakoti nepavyko - apsiverkiau kaip penkiametė, ir pasikūkčiodama šiaip ne taip išlemenau, kad "jaučiuosi blogai". Dar dabar dėkoju savo puikiai daktarei, kad nepažiūrėjo į viską pro pirštus, o nusiuntė mane pas psichologą (ne kažkokį privatų ir brangų, o toje pačioje poliklinikoje). Nesakau, kad valios pas jį nueiti nereikėjo. Nebenorėjau gyventi su ta baime, bet mintis nueiti pas nepažįstamą specialistą, o dar ir pasakoti jam tokius "kvailus" dalykus buvo dar baisesnė. Užtai dabar tai prisimenu, kaip vieną svarbiausių ir teisingiausių sprendimų savo gyvenime. Užteko poros mėnesių, gal 8 užsiėmimų, kad nuslinktų ta migla nuo akių ir pasižiūrėčiau į pasaulį be neracionalios baimės ir nuolatinio nerimo. Nesuprantu ir negalėčiau tiksliai pasakyti, kas man būtent padėjo, bet dabar žinau, kad pasikalbėti apie tokias baimes ir įtampas su apie tai nusimanančiu žmogumi yra gera idėja. Tai tikrai neprivalo kainuoti, išskyrus šiek tiek valios. Bet patikėk verta, nes tokios nepagrįstos fobijos trukdo pastebėti ir mėgautis gyvenimo malonumais, o kartais pradeda trukdyti ir atlikti kasdienines užduotis. Be viso to, psichologes patarimu profilaktiškai nuolat geriu magnio b6 papildus, ir kaip ten bebūtų, bet jau gal 7 metus neturėjau nieko panašaus. Linkiu ir tau susitvarkyti su savo įkyriomis baimėmis, nes panika ir paranoja - tikrai ne normalaus gyvenimo palydovai. Jeigu ką, nebijok man brūkštelt ir AŽ, mielai tau atsakysiu
Iš to, ką parašei, atpažinau save vienu savo gyvenimo periodu. Spaudė mokslai, tėvų lūkesčiai, niūrus lietuviškas ruduo, o vėliau ir žiema. Nors iki to laiko laikiau save super-racionalia, šaltakrauje ir nepasiduodančia emocijoms (ypatingai neigiamoms), pamažu pradėjau jausti įtampą, nerimą ir net pradėjau patirti panikos priepuolius. Nerimavau dėl visko: dėl nykstančių gyvūnų rūšių, dėl besikeičiančio klimato, dėl visų iš eilės ligų, kuriomis tariamai sirgau aš, arba mano artimieji. Pasaulis atrodė niūrus, pavojingas, ir riedantis į bedugnę. Vėliau, žinok, pradėjau tai justi net fiziškai - svaigo galva, akis aptraukė rūkas, susikaupti buvo neįmanoma, nebent skaitant atsitiktinius straipsnius rastus internete apie tas pačias nelaimes, ar ligas
Be to visiškai sugedo skrandis, krito svoris, o gerklėj fiziškai jaučiau esant nerimo gumulą. Galvojau, kad pradedu išprotėti, ir labai bijojau apie tai kam nors papasakoti. Dar ir dabar nežinau kaip, gal skaitydama šituos pačius forumus, bet supratau, kad situacijos nebevaldau, o nuolatinėje baimėje gyventi - nenormalu. Nuėjau į polikliniką, pas savo daktarę, kad išrašytų man vaistų ir viskas susitvarkytų. Beje, net ir to jai papasakoti nepavyko - apsiverkiau kaip penkiametė, ir pasikūkčiodama šiaip ne taip išlemenau, kad "jaučiuosi blogai". Dar dabar dėkoju savo puikiai daktarei, kad nepažiūrėjo į viską pro pirštus, o nusiuntė mane pas psichologą (ne kažkokį privatų ir brangų, o toje pačioje poliklinikoje). Nesakau, kad valios pas jį nueiti nereikėjo. Nebenorėjau gyventi su ta baime, bet mintis nueiti pas nepažįstamą specialistą, o dar ir pasakoti jam tokius "kvailus" dalykus buvo dar baisesnė. Užtai dabar tai prisimenu, kaip vieną svarbiausių ir teisingiausių sprendimų savo gyvenime. Užteko poros mėnesių, gal 8 užsiėmimų, kad nuslinktų ta migla nuo akių ir pasižiūrėčiau į pasaulį be neracionalios baimės ir nuolatinio nerimo. Nesuprantu ir negalėčiau tiksliai pasakyti, kas man būtent padėjo, bet dabar žinau, kad pasikalbėti apie tokias baimes ir įtampas su apie tai nusimanančiu žmogumi yra gera idėja. Tai tikrai neprivalo kainuoti, išskyrus šiek tiek valios. Bet patikėk verta, nes tokios nepagrįstos fobijos trukdo pastebėti ir mėgautis gyvenimo malonumais, o kartais pradeda trukdyti ir atlikti kasdienines užduotis. Be viso to, psichologes patarimu profilaktiškai nuolat geriu magnio b6 papildus, ir kaip ten bebūtų, bet jau gal 7 metus neturėjau nieko panašaus. Linkiu ir tau susitvarkyti su savo įkyriomis baimėmis, nes panika ir paranoja - tikrai ne normalaus gyvenimo palydovai. Jeigu ką, nebijok man brūkštelt ir AŽ, mielai tau atsakysiu
Jaučiu panašiu simptomus, tik dar blogiau būna. Kai kuriose situacijose ištinka panikos priepuoliai. Darbe taip nesiseka, nes dirbu siuvime ir reikia susikaupimo. Nuėjau pas direktorę parašyti pareiškimo išeiti iš darbo tai taip apsižliumbiau prie visos administracijos, kad dabar jau kankinuosi iš gėdos sėdėdama namuose. 
O namuose sėdžiu todėl, kad direktorė pasiūlė porą savaičių atostogų. Tai sausio antrą užsiregistravau pas psichiatrę. Ir dabar jau vėl kankinuosi ar gerai darau. Akivaizdžiai nesveika mano psichika, padarau tada nervuojuosi ir amžinai visko bijau. Ir man vis atrodo, kad viena tokia nenormali esu.
Kaip manot ar psichiatras gali duoti nedarbingumo lapelį? Nes jaučiu, kad man tų kelių dienų atostogų tikrai neužteks.
Nuoširdžiai džiaugiuosi už visas tas, kurioms pavyko susidoroti su tokiomis problemomis.
O namuose sėdžiu todėl, kad direktorė pasiūlė porą savaičių atostogų. Tai sausio antrą užsiregistravau pas psichiatrę. Ir dabar jau vėl kankinuosi ar gerai darau. Akivaizdžiai nesveika mano psichika, padarau tada nervuojuosi ir amžinai visko bijau. Ir man vis atrodo, kad viena tokia nenormali esu. Kaip manot ar psichiatras gali duoti nedarbingumo lapelį? Nes jaučiu, kad man tų kelių dienų atostogų tikrai neužteks.
Nuoširdžiai džiaugiuosi už visas tas, kurioms pavyko susidoroti su tokiomis problemomis.
QUOTE(alyton @ 2011 12 29, 18:00)
Jaučiu panašiu simptomus, tik dar blogiau būna. Kai kuriose situacijose ištinka panikos priepuoliai. Darbe taip nesiseka, nes dirbu siuvime ir reikia susikaupimo. Nuėjau pas direktorę parašyti pareiškimo išeiti iš darbo tai taip apsižliumbiau prie visos administracijos, kad dabar jau kankinuosi iš gėdos sėdėdama namuose. O namuose sėdžiu todėl, kad direktorė pasiūlė porą savaičių atostogų. Tai sausio antrą užsiregistravau pas psichiatrę. Ir dabar jau vėl kankinuosi ar gerai darau. Akivaizdžiai nesveika mano psichika, padarau tada nervuojuosi ir amžinai visko bijau. Ir man vis atrodo, kad viena tokia nenormali esu.
Kaip manot ar psichiatras gali duoti nedarbingumo lapelį? Nes jaučiu, kad man tų kelių dienų atostogų tikrai neužteks.
Nuoširdžiai džiaugiuosi už visas tas, kurioms pavyko susidoroti su tokiomis problemomis.
O namuose sėdžiu todėl, kad direktorė pasiūlė porą savaičių atostogų. Tai sausio antrą užsiregistravau pas psichiatrę. Ir dabar jau vėl kankinuosi ar gerai darau. Akivaizdžiai nesveika mano psichika, padarau tada nervuojuosi ir amžinai visko bijau. Ir man vis atrodo, kad viena tokia nenormali esu. Kaip manot ar psichiatras gali duoti nedarbingumo lapelį? Nes jaučiu, kad man tų kelių dienų atostogų tikrai neužteks.
Nuoširdžiai džiaugiuosi už visas tas, kurioms pavyko susidoroti su tokiomis problemomis.
Sveiki, jusu busena labai pazistama
Pasiskambinkit i Vilniaus m. psichikos sveikatos centra,Vasaros g. 5, Vilnius, tel.: (5) 2625569. Del biuletenio sunku ka pasakyti, bet ten veikia dienos stacionaras (uzsiemimai, kurie vyksta nuo 8 iki 14val, kuriu metu teikiama ivairi pagalba - relaksacija, meno terapija, paskaitos psichologinemis temomis ir kt.)kuri skiria psichiatras, ir uzsiemimai truksta 6 savaites, kurioms duodamas biuletenis, tik aisku, dalyvavimas butinas.Pabandykit, tai tikrai rimta, nemokama pagalba
Jei kils kokiu klausimu, rasykit i AZ.QUOTE(alyton @ 2011 12 29, 18:00)
Jaučiu panašiu simptomus, tik dar blogiau būna. Kai kuriose situacijose ištinka panikos priepuoliai. Darbe taip nesiseka, nes dirbu siuvime ir reikia susikaupimo. Nuėjau pas direktorę parašyti pareiškimo išeiti iš darbo tai taip apsižliumbiau prie visos administracijos, kad dabar jau kankinuosi iš gėdos sėdėdama namuose. O namuose sėdžiu todėl, kad direktorė pasiūlė porą savaičių atostogų. Tai sausio antrą užsiregistravau pas psichiatrę. Ir dabar jau vėl kankinuosi ar gerai darau. Akivaizdžiai nesveika mano psichika, padarau tada nervuojuosi ir amžinai visko bijau. Ir man vis atrodo, kad viena tokia nenormali esu.
Kaip manot ar psichiatras gali duoti nedarbingumo lapelį? Nes jaučiu, kad man tų kelių dienų atostogų tikrai neužteks.
Nuoširdžiai džiaugiuosi už visas tas, kurioms pavyko susidoroti su tokiomis problemomis.
O namuose sėdžiu todėl, kad direktorė pasiūlė porą savaičių atostogų. Tai sausio antrą užsiregistravau pas psichiatrę. Ir dabar jau vėl kankinuosi ar gerai darau. Akivaizdžiai nesveika mano psichika, padarau tada nervuojuosi ir amžinai visko bijau. Ir man vis atrodo, kad viena tokia nenormali esu. Kaip manot ar psichiatras gali duoti nedarbingumo lapelį? Nes jaučiu, kad man tų kelių dienų atostogų tikrai neužteks.
Nuoširdžiai džiaugiuosi už visas tas, kurioms pavyko susidoroti su tokiomis problemomis.
Man labai patiko tavo administracijos poziuris i tave ir tavo darba. Vadinasi tu esi reikalinga ir naudinga, kad tau buvo skirtos atostogos, o ne pasirasytas pareiskimas iseiti is darbo.
Paluztame mes visi, vieni issiverkiame i pagalve, kiti pasikalbame su ismintinga drauge ar mama, vyru galu gale. O jei tu leidai sau issikrauti valdzios akivaizdoje ir man patiko jos reakcija i tavo busena, vadinasi tai taip pat kazka sako.
Issikalbame, susitiprejame ir vel kabinames, stengiames iki kito karto, kol vel pratruksime. As nezinau, bet mano manymu iskrova yra butina.
Kodel zmogus nesusikaupia. Va nuo ko tau reiketu pradeti. Tu turi rasti priezasti, del ko jauti itampa. Ir tik suradus ja tu galesi jaustis ramesne. nes tu tai galesi valdyti ar bent jau ieskoti sprendimu ja salinti. Tai tau turetu padeti psichologas. Ar bent jau gera drauge, jei nesiryzti eiti pas specialista.
Viena pazystama man labai aiskiai isdeste issiblaskymo priezasti. Zmogus yra susikoncentraves ties vienu tikslu, jam jis nesiseka, apie ji labai galvoja ir jam viskas krenta is ranku.
Kokios gali buti priezastys?
1. Itampa del pinigu stokos
2 Itampa del santykiu su vyru
3 Itampa del vaiku
4 Itampa darbe, nes nesijauti ivertinta, o gal ir konkurencija.
5 Galu gale, kai yra du pasirinkimai ir nezinai ka rinktis
6 O gal po ilgo ir ramaus gyvenimo kazkas pradejo tave girti ir sakyti, kad verta daugiau.
Ir pan. Tu turi rasti ta priezasti. Man rodos, tu ja stumi nuo saves ir kiek tu nuo saves ja besleptum, vis tiek jos neatsikratysi, tave kankins ji tol, kol bent jau nepradesi ja po truputi mazinti.
Tu jos neivardini sau? Tada nusipirk 2 butelius sampano ir pasikviesk koki artima zmogu. Pabendrauk su juo, paprasyk ivardinti. Mes kazkodel matome ir sprendziame labai lengvai svetimas problemas, o savu nenorime matyti, tai mus ir kankina.
As va pvizdziui labai pradejau bijoti prarasti jaunyste, nes man jau 40. dar jauciuosi jauna moterim, bet zinau, kad jau atsiranda rauksles, leteja medziagu apykaita, prasteja sveikata. Tai labai sunkus laikotarpis, bet as kovoju su tuo. Pradejau pasidazyti, daugiau puostis, ieskau saves is naujo, labai tingiu, bet tikrai pradesiu sportuoti *jau dabar sokinejus su sokdyne*, kas seniau buvo neaktualu, pasitikrinu ar esu patraukli vyriskajai pusei ir pan.
Nejausk gedos uz tai ka jau padarei. Tu jau bent buvai nuosirdi. Jei darbe jausi apkalbas, pagalvok apie tai, kad viskas praeina, praeis ir tai. Palos bobos ir nurims. Tik reikia islaukti ir tuo laikotarpiu saugoti save.
QUOTE(aukseklaipeda @ 2011 12 30, 15:44)
Tu jos neivardini sau? Tada nusipirk 2 butelius sampano ir pasikviesk koki artima zmogu. Pabendrauk su juo, paprasyk ivardinti. Mes kazkodel matome ir sprendziame labai lengvai svetimas problemas, o savu nenorime matyti, tai mus ir kankina.
As va pvizdziui labai pradejau bijoti prarasti jaunyste, nes man jau 40. dar jauciuosi jauna moterim, bet zinau, kad jau atsiranda rauksles, leteja medziagu apykaita, prasteja sveikata. Tai labai sunkus laikotarpis, bet as kovoju su tuo. Pradejau pasidazyti, daugiau puostis, ieskau saves is naujo, labai tingiu, bet tikrai pradesiu sportuoti *jau dabar sokinejus su sokdyne*, kas seniau buvo neaktualu, pasitikrinu ar esu patraukli vyriskajai pusei ir pan.
Nejausk gedos uz tai ka jau padarei. Tu jau bent buvai nuosirdi. Jei darbe jausi apkalbas, pagalvok apie tai, kad viskas praeina, praeis ir tai. Palos bobos ir nurims. Tik reikia islaukti ir tuo laikotarpiu saugoti save.
As va pvizdziui labai pradejau bijoti prarasti jaunyste, nes man jau 40. dar jauciuosi jauna moterim, bet zinau, kad jau atsiranda rauksles, leteja medziagu apykaita, prasteja sveikata. Tai labai sunkus laikotarpis, bet as kovoju su tuo. Pradejau pasidazyti, daugiau puostis, ieskau saves is naujo, labai tingiu, bet tikrai pradesiu sportuoti *jau dabar sokinejus su sokdyne*, kas seniau buvo neaktualu, pasitikrinu ar esu patraukli vyriskajai pusei ir pan.
Nejausk gedos uz tai ka jau padarei. Tu jau bent buvai nuosirdi. Jei darbe jausi apkalbas, pagalvok apie tai, kad viskas praeina, praeis ir tai. Palos bobos ir nurims. Tik reikia islaukti ir tuo laikotarpiu saugoti save.
Tu dar nori puoštis, o aš deja jau net ir puoštis nenoriu. Nors anksčiau visada buvau pasitempusi, susitvarkiusi. Dabar kas papuola po ranka tą ir imu. Net dažytis nenoriu.
Dėl apkalbų
. Svarbiausia būti sąžiningai pačiai sau.
Dėl apkalbų jau aš ir pati šiek tiek apsiraminau. Na žinoma aš dabar namuose ir jų nejaučiu, išeisiu į darbą tada gal bus kitaip. Priežastį savo būsenos aš žinau, ji tokia juokinga, kad net sakyti. Aš bijau pačios savo baimės. Bijau kokios nors situacijos dėl to, kad tuo metu to bijosiu. Argi nejuokinga? Ir teisingai aukseklaipeda pasakė, jog taip susikoncentruoju ties tuo, jog kaip sakiau prasideda panikos priepuoliai. Rytoj einu pas psichologę ir tiesiog net nežinau nuo ko pradėti kalbėti. Tik vieną dalyką žinau, jog man reikia pagalbos. Dar vieną keistą bruožą turiu. Taip nepasitikiu savimi, jog gali mane girti kiek kas nori vis tiek aš tuo netikiu, nuo tik dar labiau savęs nevertinu. Dieve, kaip lengva taip rašyti, bet kaip tai pasakyti garsiai 
Bijau rytdienos 
sakyti. Aš bijau pačios savo baimės. Bijau kokios nors situacijos dėl to, kad tuo metu to bijosiu. Argi nejuokinga? Ir teisingai aukseklaipeda pasakė, jog taip susikoncentruoju ties tuo, jog kaip sakiau prasideda panikos priepuoliai. Rytoj einu pas psichologę ir tiesiog net nežinau nuo ko pradėti kalbėti. Tik vieną dalyką žinau, jog man reikia pagalbos. Dar vieną keistą bruožą turiu. Taip nepasitikiu savimi, jog gali mane girti kiek kas nori vis tiek aš tuo netikiu, nuo tik dar labiau savęs nevertinu. Dieve, kaip lengva taip rašyti, bet kaip tai pasakyti garsiai Bijau rytdienos
QUOTE(alyton @ 2012 01 02, 22:23)
Dėl apkalbų jau aš ir pati šiek tiek apsiraminau. Na žinoma aš dabar namuose ir jų nejaučiu, išeisiu į darbą tada gal bus kitaip. Priežastį savo būsenos aš žinau, ji tokia juokinga, kad net sakyti. Aš bijau pačios savo baimės. Bijau kokios nors situacijos dėl to, kad tuo metu to bijosiu. Argi nejuokinga? Ir teisingai aukseklaipeda pasakė, jog taip susikoncentruoju ties tuo, jog kaip sakiau prasideda panikos priepuoliai. Rytoj einu pas psichologę ir tiesiog net nežinau nuo ko pradėti kalbėti. Tik vieną dalyką žinau, jog man reikia pagalbos. Dar vieną keistą bruožą turiu. Taip nepasitikiu savimi, jog gali mane girti kiek kas nori vis tiek aš tuo netikiu, nuo tik dar labiau savęs nevertinu. Dieve, kaip lengva taip rašyti, bet kaip tai pasakyti garsiai Bijau rytdienos
sakyti. Aš bijau pačios savo baimės. Bijau kokios nors situacijos dėl to, kad tuo metu to bijosiu. Argi nejuokinga? Ir teisingai aukseklaipeda pasakė, jog taip susikoncentruoju ties tuo, jog kaip sakiau prasideda panikos priepuoliai. Rytoj einu pas psichologę ir tiesiog net nežinau nuo ko pradėti kalbėti. Tik vieną dalyką žinau, jog man reikia pagalbos. Dar vieną keistą bruožą turiu. Taip nepasitikiu savimi, jog gali mane girti kiek kas nori vis tiek aš tuo netikiu, nuo tik dar labiau savęs nevertinu. Dieve, kaip lengva taip rašyti, bet kaip tai pasakyti garsiai Bijau rytdienos nei tu pirma, nei paskutine
.relax
, pamatysi viskas bus ok, geriau pasirupink kad tavo gydytoijas butu geras specialistas, o sakyt gali ir nieko nesakyt, jie zino kaip ir ka klaust, kad pati imtum kalbet. nebus taip, kad jis sedes ir tyles o tu nedrisi zodi traukt. Paklaus kuo skundiesi ir tada psichologe pati palaikys dialoga, tu tuo nesirupink .Sekmes
QUOTE(laFraise @ 2011 12 18, 23:20)
Sveika!
Iš to, ką parašei, atpažinau save vienu savo gyvenimo periodu. Spaudė mokslai, tėvų lūkesčiai, niūrus lietuviškas ruduo, o vėliau ir žiema. Nors iki to laiko laikiau save super-racionalia, šaltakrauje ir nepasiduodančia emocijoms (ypatingai neigiamoms), pamažu pradėjau jausti įtampą, nerimą ir net pradėjau patirti panikos priepuolius. Nerimavau dėl visko: dėl nykstančių gyvūnų rūšių, dėl besikeičiančio klimato, dėl visų iš eilės ligų, kuriomis tariamai sirgau aš, arba mano artimieji. Pasaulis atrodė niūrus, pavojingas, ir riedantis į bedugnę. Vėliau, žinok, pradėjau tai justi net fiziškai - svaigo galva, akis aptraukė rūkas, susikaupti buvo neįmanoma, nebent skaitant atsitiktinius straipsnius rastus internete apie tas pačias nelaimes, ar ligas Be to visiškai sugedo skrandis, krito svoris, o gerklėj fiziškai jaučiau esant nerimo gumulą. Galvojau, kad pradedu išprotėti, ir labai bijojau apie tai kam nors papasakoti. Dar ir dabar nežinau kaip, gal skaitydama šituos pačius forumus, bet supratau, kad situacijos nebevaldau, o nuolatinėje baimėje gyventi - nenormalu. Nuėjau į polikliniką, pas savo daktarę, kad išrašytų man vaistų ir viskas susitvarkytų. Beje, net ir to jai papasakoti nepavyko - apsiverkiau kaip penkiametė, ir pasikūkčiodama šiaip ne taip išlemenau, kad "jaučiuosi blogai". Dar dabar dėkoju savo puikiai daktarei, kad nepažiūrėjo į viską pro pirštus, o nusiuntė mane pas psichologą (ne kažkokį privatų ir brangų, o toje pačioje poliklinikoje). Nesakau, kad valios pas jį nueiti nereikėjo. Nebenorėjau gyventi su ta baime, bet mintis nueiti pas nepažįstamą specialistą, o dar ir pasakoti jam tokius "kvailus" dalykus buvo dar baisesnė. Užtai dabar tai prisimenu, kaip vieną svarbiausių ir teisingiausių sprendimų savo gyvenime. Užteko poros mėnesių, gal 8 užsiėmimų, kad nuslinktų ta migla nuo akių ir pasižiūrėčiau į pasaulį be neracionalios baimės ir nuolatinio nerimo. Nesuprantu ir negalėčiau tiksliai pasakyti, kas man būtent padėjo, bet dabar žinau, kad pasikalbėti apie tokias baimes ir įtampas su apie tai nusimanančiu žmogumi yra gera idėja. Tai tikrai neprivalo kainuoti, išskyrus šiek tiek valios. Bet patikėk verta, nes tokios nepagrįstos fobijos trukdo pastebėti ir mėgautis gyvenimo malonumais, o kartais pradeda trukdyti ir atlikti kasdienines užduotis. Be viso to, psichologes patarimu profilaktiškai nuolat geriu magnio b6 papildus, ir kaip ten bebūtų, bet jau gal 7 metus neturėjau nieko panašaus. Linkiu ir tau susitvarkyti su savo įkyriomis baimėmis, nes panika ir paranoja - tikrai ne normalaus gyvenimo palydovai. Jeigu ką, nebijok man brūkštelt ir AŽ, mielai tau atsakysiu
Iš to, ką parašei, atpažinau save vienu savo gyvenimo periodu. Spaudė mokslai, tėvų lūkesčiai, niūrus lietuviškas ruduo, o vėliau ir žiema. Nors iki to laiko laikiau save super-racionalia, šaltakrauje ir nepasiduodančia emocijoms (ypatingai neigiamoms), pamažu pradėjau jausti įtampą, nerimą ir net pradėjau patirti panikos priepuolius. Nerimavau dėl visko: dėl nykstančių gyvūnų rūšių, dėl besikeičiančio klimato, dėl visų iš eilės ligų, kuriomis tariamai sirgau aš, arba mano artimieji. Pasaulis atrodė niūrus, pavojingas, ir riedantis į bedugnę. Vėliau, žinok, pradėjau tai justi net fiziškai - svaigo galva, akis aptraukė rūkas, susikaupti buvo neįmanoma, nebent skaitant atsitiktinius straipsnius rastus internete apie tas pačias nelaimes, ar ligas
Be to visiškai sugedo skrandis, krito svoris, o gerklėj fiziškai jaučiau esant nerimo gumulą. Galvojau, kad pradedu išprotėti, ir labai bijojau apie tai kam nors papasakoti. Dar ir dabar nežinau kaip, gal skaitydama šituos pačius forumus, bet supratau, kad situacijos nebevaldau, o nuolatinėje baimėje gyventi - nenormalu. Nuėjau į polikliniką, pas savo daktarę, kad išrašytų man vaistų ir viskas susitvarkytų. Beje, net ir to jai papasakoti nepavyko - apsiverkiau kaip penkiametė, ir pasikūkčiodama šiaip ne taip išlemenau, kad "jaučiuosi blogai". Dar dabar dėkoju savo puikiai daktarei, kad nepažiūrėjo į viską pro pirštus, o nusiuntė mane pas psichologą (ne kažkokį privatų ir brangų, o toje pačioje poliklinikoje). Nesakau, kad valios pas jį nueiti nereikėjo. Nebenorėjau gyventi su ta baime, bet mintis nueiti pas nepažįstamą specialistą, o dar ir pasakoti jam tokius "kvailus" dalykus buvo dar baisesnė. Užtai dabar tai prisimenu, kaip vieną svarbiausių ir teisingiausių sprendimų savo gyvenime. Užteko poros mėnesių, gal 8 užsiėmimų, kad nuslinktų ta migla nuo akių ir pasižiūrėčiau į pasaulį be neracionalios baimės ir nuolatinio nerimo. Nesuprantu ir negalėčiau tiksliai pasakyti, kas man būtent padėjo, bet dabar žinau, kad pasikalbėti apie tokias baimes ir įtampas su apie tai nusimanančiu žmogumi yra gera idėja. Tai tikrai neprivalo kainuoti, išskyrus šiek tiek valios. Bet patikėk verta, nes tokios nepagrįstos fobijos trukdo pastebėti ir mėgautis gyvenimo malonumais, o kartais pradeda trukdyti ir atlikti kasdienines užduotis. Be viso to, psichologes patarimu profilaktiškai nuolat geriu magnio b6 papildus, ir kaip ten bebūtų, bet jau gal 7 metus neturėjau nieko panašaus. Linkiu ir tau susitvarkyti su savo įkyriomis baimėmis, nes panika ir paranoja - tikrai ne normalaus gyvenimo palydovai. Jeigu ką, nebijok man brūkštelt ir AŽ, mielai tau atsakysiu labukas,tikriausiai tu cia mane aprasei,siuo momentu,net keista,bet man viskas lygiai tas pats.paskutinem dienom taip bloga...o pas psichologa tik po savaites papulsiu,nezinau kaip iskesti,bet nuraminai,kad tai pagydoma...
Papildyta:
QUOTE(alyton @ 2011 12 29, 16:00)
Jaučiu panašiu simptomus, tik dar blogiau būna. Kai kuriose situacijose ištinka panikos priepuoliai. Darbe taip nesiseka, nes dirbu siuvime ir reikia susikaupimo. Nuėjau pas direktorę parašyti pareiškimo išeiti iš darbo tai taip apsižliumbiau prie visos administracijos, kad dabar jau kankinuosi iš gėdos sėdėdama namuose. O namuose sėdžiu todėl, kad direktorė pasiūlė porą savaičių atostogų. Tai sausio antrą užsiregistravau pas psichiatrę. Ir dabar jau vėl kankinuosi ar gerai darau. Akivaizdžiai nesveika mano psichika, padarau tada nervuojuosi ir amžinai visko bijau. Ir man vis atrodo, kad viena tokia nenormali esu.
Kaip manot ar psichiatras gali duoti nedarbingumo lapelį? Nes jaučiu, kad man tų kelių dienų atostogų tikrai neužteks.
Nuoširdžiai džiaugiuosi už visas tas, kurioms pavyko susidoroti su tokiomis problemomis.
O namuose sėdžiu todėl, kad direktorė pasiūlė porą savaičių atostogų. Tai sausio antrą užsiregistravau pas psichiatrę. Ir dabar jau vėl kankinuosi ar gerai darau. Akivaizdžiai nesveika mano psichika, padarau tada nervuojuosi ir amžinai visko bijau. Ir man vis atrodo, kad viena tokia nenormali esu. Kaip manot ar psichiatras gali duoti nedarbingumo lapelį? Nes jaučiu, kad man tų kelių dienų atostogų tikrai neužteks.
Nuoširdžiai džiaugiuosi už visas tas, kurioms pavyko susidoroti su tokiomis problemomis.
laikykis pupa ir guoskis ,kad bent jau dviese tokios nenormalios esam,man pas psichologa pirmas kartas bus sausio 13,tai laukiu is taves ziniu,kaip ir kas,nes nezinau ar pavyks papasakot jai kas ir kaip,neisraudojus kokia valanda.
Ginte! Atrašiau tau ir į AŽ, bet negaliu išsiųsti, nes tavo dėžutė pilna! Pagydyti tikrai pagydoma, iš pradžių leisk psichologui sudėlioti viską į priklausančias vietas, o vėliau išmoksi ir pati susitvarkyti. Visas nerimas ir paranojos mūsų pačių galvoje - man tai padėjo susiprasti situacijoje ir paimti ją į savo rankas:-) Sėkmės!
[quote=ginte***,2012 01 06, 23:22]
labukas,tikriausiai tu cia mane aprasei,siuo momentu,net keista,bet man viskas lygiai tas pats.paskutinem dienom taip bloga...o pas psichologa tik po savaites papulsiu,nezinau kaip iskesti,bet nuraminai,kad tai pagydoma...
Papildyta:
Pagydyti tikrai pagydoma, iš pradžių leisk psichologui sudėlioti viską į priklausančias vietas, o vėliau išmoksi ir pati susitvarkyti. Visas nerimas ir paranojos mūsų pačių galvoje - man tai padėjo susiprasti situacijoje ir paimti ją į savo rankas:-) Sėkmės![quote=ginte***,2012 01 06, 23:22]
labukas,tikriausiai tu cia mane aprasei,siuo momentu,net keista,bet man viskas lygiai tas pats.paskutinem dienom taip bloga...o pas psichologa tik po savaites papulsiu,nezinau kaip iskesti,bet nuraminai,kad tai pagydoma...
Papildyta:
[quote=laFraise,2012 01 07, 02:00]
Ginte! Atrašiau tau ir į AŽ, bet negaliu išsiųsti, nes tavo dėžutė pilna! Pagydyti tikrai pagydoma, iš pradžių leisk psichologui sudėlioti viską į priklausančias vietas, o vėliau išmoksi ir pati susitvarkyti. Visas nerimas ir paranojos mūsų pačių galvoje - man tai padėjo susiprasti situacijoje ir paimti ją į savo rankas:-) Sėkmės!
[quote=ginte***,2012 01 06, 23:22]
labukas,tikriausiai tu cia mane aprasei,siuo momentu,net keista,bet man viskas lygiai tas pats.paskutinem dienom taip bloga...o pas psichologa tik po savaites papulsiu,nezinau kaip iskesti,bet nuraminai,kad tai pagydoma...
Papildyta:
[/quote]
pasto dezute istustinta...labai laukiu az smagu,kad atsiranda tokiu maloniu mergyciu
Ginte! Atrašiau tau ir į AŽ, bet negaliu išsiųsti, nes tavo dėžutė pilna!
Pagydyti tikrai pagydoma, iš pradžių leisk psichologui sudėlioti viską į priklausančias vietas, o vėliau išmoksi ir pati susitvarkyti. Visas nerimas ir paranojos mūsų pačių galvoje - man tai padėjo susiprasti situacijoje ir paimti ją į savo rankas:-) Sėkmės![quote=ginte***,2012 01 06, 23:22]
labukas,tikriausiai tu cia mane aprasei,siuo momentu,net keista,bet man viskas lygiai tas pats.paskutinem dienom taip bloga...o pas psichologa tik po savaites papulsiu,nezinau kaip iskesti,bet nuraminai,kad tai pagydoma...
Papildyta:
[/quote]
pasto dezute istustinta...labai laukiu az
smagu,kad atsiranda tokiu maloniu mergyciu
QUOTE(laFraise @ 2011 12 18, 23:20)
Nuėjau į polikliniką, pas savo daktarę, kad išrašytų man vaistų ir viskas susitvarkytų. Beje, net ir to jai papasakoti nepavyko - apsiverkiau kaip penkiametė, ir pasikūkčiodama šiaip ne taip išlemenau, kad "jaučiuosi blogai". Dar dabar dėkoju savo puikiai daktarei, kad nepažiūrėjo į viską pro pirštus, o nusiuntė mane pas psichologą (ne kažkokį privatų ir brangų, o toje pačioje poliklinikoje).
Buvau ir aš šiandien pas šeimos daktarę. Ir irgi prapliupau verkti. Prirašė krūvą vaistų, nusipirkau ir lauksiu pagerėjimo. Bet manau, kad vitiek teks kreiptis pas psichoterapeutą, nes COXSILIS labai jau brangus. O jei kreipsiuos pas specialistą, tai gal kompensuos?
