Šiandien mus operavo, miegojom per naktį, buvom 3 pagal eilę, tai paėėmė kažkur apie 11 val. Prieš operaciją davė tą linksminančią tabletytę, tai po kokių 15-20 min. dukrytė pradėjo juoktis, vartaliotis lovoj, šnekėti visokius bajerius:) Mūsų prašymu operavo Samienę, maloni, švelni gydytoja, pakišos nedaviau, nes kelios mamytės sakė, kad ji neiima, tik po operacijos atsidėkojau saldainių dežute. Daviau anteziologei, bet ji neėmė prieš operaciją.
Šiep dukrytė nelabai suprato, kas įvyko, išvežė be ašarų, tik akytes išpėtus žiūrėjo kas vyksta. Po operacijos labai verkė, bet sesutė sakė, kad neskauda, verkia, nes akyse dvejinasi, nelabai mato, tai liepė kalbint vaiką, dainuot ar sekt pasaką kol užmigs, tai aš dainavau kol užmigo, pamiegojo gal valandą, nes priklėlė gydytoja. sakė, kad adenoidai milžiniški, pulių net trakėjoj. Pažadėjo, kad bus geriau, ir kad operacija tikrai buvo reikalinga tokiam vaikui. Atsikėlus truputį atsigėrė, jau stresas buvo praėjęs, sako, mane išvežė ten, kur buvo daug gydytojų su kaukėm ant burnų ir paskui užmigau. Kaii pamatė kateterį, tada pagalvojo, kad ten tie gydytojai dėjo jai kateterį, sako, kaip gerai, kad užmigau, nes nejutau nieko (mums jau kateterį prieš tai statė kokius 3-4 kartus, ji labai bijo jo, čia dėl kitų ligų). Vėliau pasiprašė valgyt, tai nuėjau i kavinukę nupirkau lietinių blynelių su varške, 1 suvalgė, kito pasiprašė dar po kokios valandos, na, tada ir išleido į namučius.
Na, žinoma, operacija nėra sudėtinga, bet man nerimo ir streso užteko, kol laukiau kada parveš iš operacinės, beveik visą laiką praverkiau. Matot, aš labai jautri, ir mano vaikas gana sergantis, ją dažnai bado, tai man gaila begalo savo zuikulio...
Sėkmės kitoms mamytės ir stiprybės