QUOTE(Juraciukee @ 2011 11 03, 21:14)
Aciu, mergytes. Stengiuosi buti stipri, bet ateina kita diena ir vel liudesys apima. O ir protas vis atmetineja ta fakta, kad nebera jo, kad nebesupsiu jo jau niekada. Vis atrodo kad sugris jis, kad cia laikina... Matyt kazkos savisaugos mechanizmas veikia, kad uzgniauzti ta beviltiskumo jausma, gal geriau sau meluoti, negu is tikro pasiduoti tam skausmui kuris taip sirdi drasko...
pasiduosi ar ne,skausmas nedings...begs dienos , menesiai jis sumazes...o dabar tik isgyvent viska turi etapais...kitaip nebus...
paskui prasvieses, nukris bent akmuo nuo sirdies...man nukrito po metu kazkur, kai pasistate paminkliukas, susitvarke kapelis, ir kazkaip tokia ramuma uzpludo...tik va kapuos vis ta uzrasa skaitydama susigraudinu...ir ziuredama koki filma apie skriaudziamus vaikus-verkiu...
Nesakykim, kad gyvenimas-tai zebras. Geriau tikėkim, kad pianinas: jame juodų klavišų mažiau...