QUOTE(elenuxus @ 2011 12 10, 10:22)
Prasom placiau
gimė mažoji gruodžio 1, dieną prieš tai nuvažiavau susitikt su gydytoja ir susitart, kada jau čia man tą 4 cezarį darys, tikėjausi dar 2 savaites ramiai atvaikščiot... užrašė vaiko tonus ir uups, tonai blogi, vaikas labai juda, pradėjo įtart tachikardiją, bandė žiūrėt, ar virkštelė neapsisukus. žodžiu liepė susikraut daiktus ir staigiai sugrįžt į ligoninę
vakarop viskas lyg ir apsiramino, bet kitą rytą užfiksavo sarėmius, tai nutarė nieko nelaukt ir pjaut. tai čia buvo pirmas ekstra šokas...
antrasis - po paros mažajai sutriko kvėpavimas, atsirado stiprus ūžesys širdelėj. išsikvietė mane, sako jau sutarėm su santariškėm, jei padėtis blogėja iš kart išvežam. jūs liekat čia
atsibliovau už visus metus matyt. laimė padėtis nepablogėjo, buvo stabiliai prasta, tai pirmadienį jau mus kartu paguldė į Santariškes. Ten gyvenimas prašviesėjo, nes galų gale buvau šalia mažosios ir galėjau bent ant rankų paimt. O mažoji irgi pradėjo taisytis
po paros leido ir pačiai maitint. Taip ten prabuvom savaitę ir vakar jau paleido namo
Dabar aišku man visi vaikų sušniurkščiojimai kelia baimę, kad tik neprikibtų koks virusas, bet labai tikiuosi, kad viskas bus gerai
Vyrui pasakiau, daugiau jokių vaikų, man šitas vaikas per daug nervų kainavo ir šiaip galvoju gal 4 jau laaaabai gražus skaičius