QUOTE(Avocetė @ 2011 10 20, 21:23)
tu neįsivaizduoji kaip tai sunku, bet mamai ir tėvui
aš su tėvu nerandu bendros kalbos nuo tada kai jis mus paliko - man buvo trys metai. Išėjo pas kitą su 3 vaikais
įsivaizduoji kokią nuoskaudą jaučiu
Vis paskambina per pusmetį kartą, bet neturiu jokių saitų jokių ryšių su juo net nežinau apie ką su juo kalbėt
o dėl mamos jaučiu nuoskaudą dėl meilės trūkumo. Nepamenu kai maža buvau kad ji būtų buvus namuose. Visada būdavau viena, o ji tik dirbdavo
aišku sunkūs buvo laikai... bet vaikui turbūt tai nesvarbu
Dabar kartais man moralizuoja kad elgiuosi ar kalbu ne taip. O kai pasakau kad kas mane taip išmokė atšauna kad jos irgi nieks nemokė ir nežinojo neva kaip elgtis
ai.. susinervinau
ne viena tu tokia ,daug tokiu isdraskytu seimu. Mano tevas tris kart vedes, nei su viena boba laimes nerado.Mamai alimentu nemokejo .
Mama mus uzaugino viena ,irgi pasakysiu kad savo meiles mums su broliu nerode .Nes pati meiles is savo mamos negavo , as atsimenu budama kokiu 20 metu mamai priekaistavau sakydama ,kad neatsimenu kada tu mane apkabinus buvai .Atsake ,maza tave ir buciavau ,ir gailejau
Tevas dabar budamas senas,ligu apsestas uzuojautos iesko,prasosi musu vaiku priimamas,nelabai jis dabar boboms ir reikalingas....kaip supranti toks be potencijos
Su mama dabar mano santykiai puikus,myliu savo mama.Tevo gaila,nu bet jis ir kaip zmogus sunkus, nervuotas. Kai su juo pabendrauju,ilgam jis mane is veziu ismusa. Jau gal pora menesiu su juo nekalbejau ....nu bet reikia.Juk jis mano tevas.susikaupsiu ir paskambinsiu jam sita savaitgali
Tevams atleisti reikia,nes kitu tai neturim,reikia juos priimti tokius kokie jie ir yra. Melstis reikia uz savo tevus , prasyt dvasines ramybes