QUOTE(kazlė @ 2011 11 24, 11:22)
O del atsilyginimo tai ir as jau susibalamutijau, nes as masciau duoti gydytojui 300, o anesteziologui 100, bet cia man darbe visos sako, kad gydytojui reikia bent 400 duoti
QUOTE(mpliusr @ 2011 11 24, 11:49)
Na aš gydytojui daviau 500, o anesteziologei 100 lt. Gydytojui gal kiek ir perdaug, bet tikrai nesigailiu - tikrai profesionalus ir puikus gydytojas...tiesa, jo humoro jausmas savotiškas, bet manęs nešokiravo
Dėl sukuosenos - visko šalinti tikrai nereikia, užtenka tik papilvėj susitvarkyti
kiba milijonus gaunat kad tokiom sumom gydytojams pakišas duodat
merginos.. nu nebūkit naivios - geriau neišoperuos, blogiau irgi. Operacijoje reikalinga tiesiog elementari sėkmė, jei ji nelydės ir atsiras nesklandumų - jokie pinigai nepagelbės
galvojat duosit pinigus, tai jus išoperuos geriau, negu tą kuris nedavė pinigų? o tai ką, jei mergina kuri nedavė nei kapeikos - tai jau neišoperuota pasiliks? o kaip tada su tom merginom, kurios gydytojams 'atsidėkoja' po operacijos.. juk operacija jau padaryta - vadinasi, jei nedavei pinigų prieš operaciją, tai tave blogiau išoperavo.. nė velnio. gydytojas ant stalo tavęs nemarina specialiai, padaro tikrai viską taip kaip ir turi būti.
kazlė, jei jau nori nusipirkti ramybę, tai siūlau gydytojui duoti 200 lt, anesteziologui 50 lt. Netgi gydytojui gali duoti ir 100-150 Lt, tikrai neišoperuos geriau nei už 500 lt
pati esu 2 kartus 'pirkusi' per operacijas ramybę, bet kai antrosios operacijos metu ne viską pašalino, ką reikėjo supratau - nė velnio tu žmogau nieko nenusiperki. TAu per operaciją tereikia tik sėkmės ir profesionalo gydytojo. Sekančios dvi operacijos jau buvo be pinigų. Nu ir nieko - sveika, gyva.. gal gydytojas paskutinį kart mažiau šypsojosi.. bet man ir nereikėjo jo šypsenos ar tūpčiojimo aplink. Į mano klausimus jis pilnai atsakė, o man daugiau niekas kitas ir nerūpėjo.
QUOTE(kazlė @ 2011 11 24, 15:50)
Sedziu darbe ir jau apie nieka daugiau negalvoju tik kaip as rytoj prisiversiu atsigulti ant to stalo, jei jau siandien nervinis saltis purto, o rankos slapios nuo jaudulio. Bendradarbiai, vyras ir mama visaip palaiko, mano nekalbus vyras net kalbeti sia savaite daugiau pradejo, visaip vis juokauja, bet as vistiek kaip nesava.
Nu nejaugi cia as viena tokia baile?
Jus cia paskaicius matosi, kad visos kazkiek bijojot, bet kokia buvo ta jusu pagrindine mintis, kuri paskatino prisiversti atsigulti ant stalo?
Parasykit kokia stebuklinga minti, kuri padrasintu, prasau...
Saves raminimas, kad "viskas bus gerai", kad "viskas vardan vaikiuko", kad "cistos gali trukti, o tai pavojinga net gyvybei ir jas butina isorepuoti" jau nebepadeda
Įkvėpiam, iškvepiam, įkvėpiam, iškvepiam.. giliai pakvėpuojam ir nusiraminam.. jei nori langą atsidaryk ir iškišk galvą laukan. Šviežus oras padeda blaiviai mąstyti ir nusiraminti. Įvardink konkrečiai savo baimę garsiai? ko gi bijai? visiškai baimės ir nerimo neatsikratysi, bet ją pamažinti tikrai gali.
Jei bijai pačios narkozės, kaip apturėjusi jų net 6 per pastaruosius 1,5 metų galiu nuraminti - jos tiek ištobulėjusios, kad net ne visos merginos sunkiai atsigauna po nakrozės. Man būdavo, kai po operacijos net snaust nesinorėdavo, nei pykino, nei bloga buvo labai.. tiek kad tiesiog ta operacija nėra šiaip pasivaikščiojimas po parką. Bet iš tiesų būna gerokai baisesnių operacijų, ir gerokai sunkiau po jų atsigaunama nei po LP.
Mano variklis buvo: jei dabar neatsigulsiu ant operacinio stalo - nebeturiu išeities: planavimus galiu pamiršti, o tada jau viskas nebetenka prasmės.. ką daryti, jei negali eiti priekin? reikia šalinti tai kas trukdo eiti.. taigi sukandi dantis, giliai kvėpuoji ir suvoki - jei nepašalinsiu dabar, tai vėliau vistiek teks.. tai geriau jau dabar.
Jei pagelbės - po krūvos operacijų ir savo tikslo siekimo, pagaliau esu įpusėjusi kelią link savo mažojo nuostabaus tikslo
Linkiu nenuleisti rankų, kol nepsieksi tai ko sieki
Ten, kur protas padeda tašką, viltis visada padeda dar du.[FONT=Times]