Laparoskopija

as irgi vis tikejau, na gal sisyk, gal cia nieko tokio, gal reikia daugiau laiko, bet visgi sia vasara susiemiau ir perejau visu tyrimu maratona ir spali laparaskopija... ir vis dar stengiuosi izvelgti gerasias puses - ciklas reguliarus, ovuliacija vyksta... bet pati moraliai ruosiuosi IVF, pirmadieni keliausiu pas vaisingumo specialista, ziuresiu, ka patars...

o ką rado per lap.? Pas ką dareisi?

Oi, man tai is tikro tokia sunki tema, kaip ir mums visoms manau. As del IVF turiu savo pozicija, man sis budas tiesiog labai brutualus ir tie visi zuvantys embrionai ju saldymai atrankos...Br... Man tai siaubo filmas.
Del IUI... Mano vyras jam pritaria ir kiek zinau jei paaiskes kad negalim naturaliai, teks eiti darytis IUI. Nors as dar turiu minti vaziuoti i Lenkija, pasitarti bent su Naprotechnologiju spec. Nes man napro atrodo artimiausia mano supratimui apie tai kas yra neveisingumo gydymas.
Visiskai pritariu, kad duotais irankiais - smegenimis ir medicina siuo atveju, reikia naudotis. Tik va, matai, IVF ir IUI man nera nevaisingumo gydymas. Tai gal ''apejimas daugiau''. Nezinau. Kaip ir protezas juk nera gydymas po amputacijos Zinau kad atrodau truputi kvankt su savo tokiom nuomonem, taciau patikekit, zinau, atsigeriau jau tu minciu galimybiu ir sansu kad liksim be vaiku. Koks tai skausmas jokiais zodziais nenupasakosi.
Bet gana cia apie tai. Mes visos turim vilti ir keliaujam toliau, vienos kitas palaikydamos Tas is tikruju labai padeda

cia tik jusu su vyru pasirinkimo laisve, ir kaip jus nuspresit, teisti ar smerkti neturi teises niekas, o tik suprasti ir gerbti jusu pasirinima

Siaip mes su vyru irgi domimes isivaiinimo galimybem, bet va abu prieinam vienos nuomones, kad jei isivaikinsim , tai noretume kuo mazesni kudikeli, bet tam sansu mazai, labai mazai, nors ir kaip ziauriai samba, bet prie tokiu kudikeliu didziausios eiles stovi

kas dėl įvaikinimo, tai aš taip pat už sesė mano įsivaikinus klecką ir mes jį parsivežėm namo 5 dienų jis mus džiugina jau virš 4 metukų

+2011 11 18, 16:38-->
o kaip pavyko gauti toooki maza angeliuka? mes irgi galvojam , kad jei nepavyktu nei naturaliai, nei IVF, isivaikintumem..

+2011 11 18, 16:38-->


5 dienu?? kiek laiko laukete? Ir tiesa, kaip pavyko jums toi mazuciuka "gauti"?

Girdejau kad yra kazkoks "gyvybes langas" - ten buten naujagimiai, BET jei vaiko mama per 6 men. persigalvos ir nores aukleti pati vaika, jus turesite atiduoti jai Gal kas daugiau apie tai zino

na mano sesė buvo visus dokumentus susitvarkius jau prieš metus jei nedaugiau (iki kol gavom "pasiūlymą") ir laukė taip sakant "pasiūlymo". Bet tylu buvo, neskambino ten jų kažkokia kordinatorė (jei galima ją taip pavadinti, nes nežinau kaip ji tiksliai vadinama ) ir vieną dieną skambina ten ta moteris, sako, yra leliukas 3 dienų, mano sesė su vyrų iškart nulėkė į gimdymo namus (nes mes jį iš ten ir pasiėmėm), ir sutiko paiimti klecką, tai ten dar porą dienų kažkokius dokumentus tvarkė (atsiprašau, kad nežinau tiksliai kokius) ir 5tą dieną mes visi sugūžėjom į gimdymo namus parsivežti mažiuko na mes buvom 6se turbūt labai jau visi džiaugėmės mažiuku, tai norėjom tą istorinę dieną dalyvauti, tai kaip dabar pamenu seselės žodžius "tika vaikas nieko neturėjo, o štai kokia didelė šeimyną dabar turės" jis gimė balandžio vidurį (motina atvažiavo į gimdymo namus ir iškart gydytojams pareiškė, kad nenorės šito vaiko, tai jai jo net nerodė, iškart išnešė. Nors motina turi jau 3 vaikiukus, bet šitas kaip supratom buvo nuo meilužio, o vyras jos buvo į užsienį išvažiaves dirbt), o iš mūsų jį galėjo atimti iki gruodžio pradžios, jei mama būtų persigalvojus. Bet vyko teismas ir motina pilnai atsisakė vaiko ir jis dabar mūsų visais 500% kaip mes sakom, Dievulis turbūt suklydo ir ne į tą pilvuką mūsų klecką pasiuntė, bet nieko, svarbiausia jis dabar su mumis

+2011 11 18, 17:40-->
net susigraudinau skaitydama tikrai labai grazi ir jautri istorija..

[quote=Linutee ,2011 11 18, 17:40]
na mano sesė buvo visus dokumentus susitvarkius jau prieš metus jei nedaugiau (iki kol gavom "pasiūlymą") ir laukė taip sakant "pasiūlymo". Bet tylu buvo, neskambino ten jų kažkokia kordinatorė (jei galima ją taip pavadinti, nes nežinau kaip ji tiksliai vadinama ) ir vieną dieną skambina ten ta moteris, sako, yra leliukas 3 dienų, mano sesė su vyrų iškart nulėkė į gimdymo namus (nes mes jį iš ten ir pasiėmėm), ir sutiko paiimti klecką, tai ten dar porą dienų kažkokius dokumentus tvarkė (atsiprašau, kad nežinau tiksliai kokius) ir 5tą dieną mes visi sugūžėjom į gimdymo namus parsivežti mažiuko na mes buvom 6se turbūt labai jau visi džiaugėmės mažiuku, tai norėjom tą istorinę dieną dalyvauti, tai kaip dabar pamenu seselės žodžius "tika vaikas nieko neturėjo, o štai kokia didelė šeimyną dabar turės" jis gimė balandžio vidurį (motina atvažiavo į gimdymo namus ir iškart gydytojams pareiškė, kad nenorės šito vaiko, tai jai jo net nerodė, iškart išnešė. Nors motina turi jau 3 vaikiukus, bet šitas kaip supratom buvo nuo meilužio, o vyras jos buvo į užsienį išvažiaves dirbt), o iš mūsų jį galėjo atimti iki gruodžio pradžios, jei mama būtų persigalvojus. Bet vyko teismas ir motina pilnai atsisakė vaiko ir jis dabar mūsų visais 500% kaip mes sakom, Dievulis turbūt suklydo ir ne į tą pilvuką mūsų klecką pasiuntė, bet nieko, svarbiausia jis dabar su mumis

Man ivaikinimas irgi labai patinka, bet noreciau kudikio, nes bijau, kad tikru atsinestu problemu galeciau ir neatlaikyti psichologiskai, juk tai tokia didele atsakomybe auginti psichologiskai suzlugdyta zmoguti ir paversti ji laimingu... bijau, kad nesugebeciau, o isivaikinti - juk tokia didele atsakomybe, man rodos daug didesne, nei savo auginti... Be to, man kazkodel atrodo, kad vis gi toki kudikeli laimeti loterijoje net sunkiau, nei susilaukti savojo...

Man ivaikinimas irgi labai patinka, bet noreciau kudikio, nes bijau, kad tikru atsinestu problemu galeciau ir neatlaikyti psichologiskai, juk tai tokia didele atsakomybe auginti psichologiskai suzlugdyta zmoguti ir paversti ji laimingu... bijau, kad nesugebeciau, o isivaikinti - juk tokia didele atsakomybe, man rodos daug didesne, nei savo auginti... Be to, man kazkodel atrodo, kad vis gi toki kudikeli laimeti loterijoje net sunkiau, nei susilaukti savojo...
[/quote]

žinoma, kad tai reikalauja labai didelio psichologinio pasiruošimo, artimųjų palaikymo ir pritarimo bent jau mūsų atveju, sesė dar prieš pradėdama tvarkytis dokumentus visų klausė ar mes už tokį jų sprendimą ir ar galėsim vaikiuką mylėti, bet nei vienam iš mūsų šeimos narių, net nekilo jokių abejonių na ir kas , kad jį pagimdė kita moteris, po tiek metų laukimo iš sesės vaikiuko (kol pastos ta prasme) mes geresnio mažylio negalėjom net ir įsivaizduot jis yra visiškai mūsų vaikas, net panašumų turi mūsų, ir kai tik mes jį paemėm, nė sekundei nesuabejojau, kad tai mūsų šeimos narys nes kaip mano vien draug klausė "ar dažnai prisimeni, kad jis įvaikintas", tai jergau, aš apie tai net negalvoju, jis yra gimes iš didelės meilės atsiprašau, kad ne į temą čia rašau tikiuosi nesupyksit