Alpės 2011

Šis reportažas tai padėka visiems rašantiems, nes savajai kelionei internete radom labai daug naudingos informacijos. Dabar galiu teigti, kad jei ne Jūs, daug nuostabių vietų taip ir nebūtume pamatę. Ačiū.
Rašau pirmą kartą. Vien dėl galimybės atsidėkoti ir užsiregistravau, nes tikiuosi, kad ir mano reportažas kam nors pravers planuojant savo kelionę.
Keliautojai: 4 asmenų šeima, t.y. tėvai ir dvi mergaitės. Vienai 7 m., kitai 1 m. 7 mėn.
Automobilis: „Renault Grand Espace“, 1999 m., 2.2 TDI, vidutinės degalų sanaudos apie 6,7 ltr. dyzelino. Tiesa automobilis kiek patobulintas: gale įrengta lentyna, ant kurios gali miegoti kuris nors iš vaikų, taip pat nupirktas ir pagal automobilio matmenis iškirptas 10 cm. storio poroloninis čiužinys, ant kurio erdviai ir patogiai galima miegoti likusiems, kai sėdynės perkeliamos į priekį. Paparastai vakare automobilio pertvarkymas į lovą, ir tuo pačiu metu vakarienės pasigaminimas, užtrukdavo apie vieną valandą. Ryte panašiai užtrukdavo lovą vėl pertvarkyti į automobilį ir pusryčių pasigaminimas.


Nepaisant to,kad automobilyje turėjome galimybę patogiai miegoti, kai kurias nakvynes susiradome pas žmones pasinaudodami “Hospitality Club”, bei “Couchsurfing” keliautojų klubais.
Taigi,

1 diena, 06.05
Ilgas ir nuobodus važiavimas per Lenkiją. Pasinaudojome patarimu per Lenkija geriau važiuoti sekmadienį, stengiantis Varšuva pravažiuoti iki pietų, nes tada mažiau automobilių. Galbūt ši taktika ir veiksminga, bet yra vienas didelis minusas, labai jau anksti tenka keltis. Kadangi mes iš Šiaulių, tai kėlėmės apie 4 val. ryto. Nakvynei apsistojome pas žmones netoli Trutnovo, Čekijoje. Važiavome apie 100 km/h greičiu ir vietoje buvome apie 21 val. Sunkiausia šią dieną buvo ištverti karštį, nes Varšuvoje buvo +35 C, o kondicionieriaus nejungėme bijodami, kad nesusirgtų vaikai. Dėl tos pačios priežasties ir langus prasiverdavome labai ribotai. Mažoji praktiškai visą kelią norėdama atsigaivinti gėrė iš buteliuko ir iškart sysiavo  Beje, Lietuvoje dyzelino kaina tą dieną buvo 4,20 lt., o Lenkijoje 4,40 lt. Čekijoje jis dar pastebimai brangesnis. Kelių venjetė Čekijoje apie 36 lt., tik nepamenu ar savaitei ar 10 dienų. Beje, Čekijoje keliai blogesni nei Lenkijoje, jei neskaitysime autostradų.

2 diena, 06.06
Sėdam ant dviračių ir važiuojam į Adršpach uolas. Ši diena viena sunkiausių, nes labai karšta diena, organizmas dar nepratęs prie krūvio, o ir važiuoti daugiausia tenka į kalną, nes lygaus kelio nėra, o į pakalnę nusileidi per keletą minučių, po ko vėl tenka ilgai ir nuobodžiai važiuot į kalną. Jei važiuotumėt dviračiais, tai esant galimybei bent jau rinkitės ne itin stačias įkalnes ir nuokalnes, nes kilti labai sunku, o į pakalnę vistiek leidiesi visą laiką stipriai stabdydamas, ypač kai esi su vaikais. Beje, vyresnioji šią dieną pati pramynė apie 35 km., ir dar apie 10 km. suvaikščiojo pėsčiomis. Išvada: nebijokim, vaikai krūvį priima ne sunkiau nei mes patys, svarbiausia, kad jiems nebūtų nuobodu. Prieš važiuodami skaitėm daug svarstymų, kurios uolos labiau vertos dėmesio: Adršpach ar Teplicke. Kadangi aplankėme abi, tai vienareikšmiškai galiu tvirtinti, kad Adršpach. Taip, ten daugiau žmonių, tačiau jos gerokai universalesnės. Adršpach uolų mieste yra ir senukams tinkamų takelių, ir aukštų kopėčių, yra ne tik įspūdingų uolų, bet ir labai gražus ežeras. Patys takai labai sutvarkyti ir prižiūrėti. Yra galimybė paplaukioti plaustu tarp uolų. Teplicke uolų miestas mažiau civilizuotas, ten daugiau laukinės gamtos, pačios uolos aukštesnės. Aš pirmenybę tikrai teikiu Adršpach, net labai nesvarstydamas. Tiek vienos, tiek kitos uolos dirba 08-18 val., bet ir atvykus vėliau nebūtų sunkumų į jas įeiti, tik žinoma jau nemokamai  Įėjimas tiek į vienas tiek į kitas kainuoja apie 8,5 lt., vaikui nuo 6 m. apie 4 lt., iki 6 m. nemokamai. Labai taupantys ir turintys laiko, gali bandyt įeit nemokamai ir dienos metu, ten labai niekas nesaugo, bet žinoma reikėtų pasivaikščioti aplinkiniais miškais  Plaukimas plaustu Adršpach uolose kainuoja tiek vaikui, tiek suaugusiam apie 7 lt., iki 6 m. nemokamai. Tačiau plaukimo nerekomenduočiau, nes jis „ant durniaus“, trumpai ir neįdomiai. Automobilio parkavimas apie 10 lt. už visą laiką, bet jei turite laiko ir noro truputėli pasivaikščiot, tai už kokio 1 km. yra galimybė palikti nemokamai. Nors internete skelbiama, kad yra ir dviračių parkingas kainuojantis apie 1,5 lt., tačiau mes tokio neradome, tad prirakinome dviračius tiesiog prie medžio. Beje, kreditinės kortelės nepriimamos, atsiskaityti galima ir eurais, tačiau kursas nėra labai palankus. Pasikeisti valiutą bandėm prieš tai Trutnove, bet keitimo mokestis beveik toks pat kiek kainuoja bilietas, todėl rekomenduočiau valiutą pasikeisti ir vežtis iš Lietuvos. Beje, kas nustebino Teplicke uolose, tai sniegas. Visgi birželio mėn., ir net ne kalnuose, o tarp uolų. Nakvynei apsistojome toje pačioje vietoje pas žmones kaip ir dieną prieš tai.





Pirmos 4 nuotraukos iš Adršpach, o ši iš Teplicke skaly.

3 diena, 06.07
Atvažiuojam į Špindleruv Mlyn, Krokonoše nacionaliniame parke. Kaip alternatyvą svarstėm pasikėlimą į Snežką-aukščiausią Čekijos kalną, bet labai džiaugiuosi, kad pasirinkom Špindleruv Mlyn. Snežkos viršūnė nors ir aukščiausia Čekijoje, bet mano nuomone monotoniška ir nuobodi. Iki Špindleruv Mlyn likus gal 2 km., nemokamai pastatom automobilį, sėdam ant dviračių ir važiuojam link keltuvų. Keliamės į Medvedino kalną. Mūsų tikslas-žygis pėsčiomis iki Elbės upės ištakų. Jei neklystu iki jo apie dvi valandos pėsčiomis, dar panašiai tiek atgal. Keltuvas atviras. Pasikėlimas kainuoja apie 13 lt., o pirmyn ir atgal apie 20 lt. Vaikams nuo 6 m. į abi puses apie 16 lt., iki 6 m. nemokamai. Galima atsiskaityti kreditine kortele. Viršuje stipresnis vėjas, apsirengiam megztinius, bet pradėjus eiti juos vėl nusivelkam. Iš pradžių kelias gana nuobodus, bet gal už valandos, pakilus į aukščiausią tašką ir ėmus leistis žemyn, vaizdai tampa vis gražesni, o kelias vis įdomesnis. Kalnų pievos, kriokliai, skardžiai. Man asmeniškai šis žygis paliko labai didelį įspūdį. Prie Elbės ištakų nusifotografuojam, pavalgom ir leidžiamės atgal. Žmona su vyresniaja dukra eina atgal link keltuvo, o aš su mažąja nešioklėje leidžiuosi pėsčiomis kitu keliu. Reikia pasakyt, kad ši atkarpa turbūt ir buvo pati gražiausia. Nepatingėkit eit  Susitinkam gal už valandos ar dviejų, prie keltuvų apačioje.


Grįžtam į automobilį ir važiuojame į „Čekijos rojų“. Pirmiausia į Prachovo uolų miestą. Kadangi jau jautėsi nuovargis, pagal žemėlapį išsirinkom miestelį iš kurio būtų mažiausiai ėjimo iki uolų miesto. Nežinau ar dėl to, kad tai ne pagrindinis įėjimas, ar taip yra visada, bet nei už parkingą, nei už įėjimą nereikėjo mokėt. Miestelio pavadinimo nepamenu. Pavaikštom. Gražu. Tačiau tikrai neprilygsta nei Teplicke, nei juolabiau Adršpach uoloms. Na gal tik ši nuotrauka

Tą pačią dieną dar spėjam nuvažiuot iki Trosky pilies, ji visai netoli. Labiausiai užsifiksavo tai, kad praktiškai į kurią „Čekijos rojaus“ vietą bevažiuotum, neišvengiamai pamatysi ir Trosky pilį, ji matosi iš toli ir iš visų pusių. Pakeliui pamatom poilsio aikštelę: miškelis, stalas, suolai, rami vieta, vaizdas į Trosky pilį, ko daugiau reikia, stojam, daromės valgyt ir miegam savo „kemperiuke“

4 diena, 06.08
Nusprendžiam, kad į Trosky pilį neisim, nes sena tiesa, kad pilys gražiausios iš atstumo, o čia išvis tik griuvėsiai. Nuvažiuojam iki Hruba Skaly uolų miesto, per jį su dviračiais iki Valdštein pilies. Prie Hruba Skaly parkingas mokamas, tačiau vos už 300 m. galima palikti nemokamai. Įėjimas į uolų miestą nemokamas. Vaizdai gražūs, tačiau nusileidžia ne tik Adršpach ir Teplicke, bet turbūt net ir Prachovo uoloms. Valdštein pilis išvis neverta dėmesio.
Grįžtam į automobilį ir važiuojam iki Kost pilies. Ši pilis atrodo tikrai įspūdingai. Parkingas kaip ir visur, prie pat pilies mokamas, kiek tolėliau galima rast nemokamai. Gal ir padarom klaidą, bet nusprendžiam, kad po ankščiau matytų Škotijos, Prancūzijos, Vokietijos pilių, vargu ar jos vidus kuo nors nustebins, todėl pilį apžiūrim tik iš išorės. Be to labai spaudžia laikas.

Automobiliu važiuojam iki aukščiausio „Čekijos rojaus“ kalno, visai netoli Prihrazy. Paskutinius kelis šimtus metrų galima įveikt tik pėsčiomis. Vaizdas gražus, bet manau čia viena silpniausių mūsų kelionės vietų.
Sėdam į automobilį ir važiuojam iš Čekijos. Nakvynė pas žmones Regensburge, Vokietijoje.

5 diena, 06.09
Iki pietų sėdam ant dviračių ir apžiūrim Regensburgą. Nors buvom skaitę, kad tai pasakiškai gražus miestas, tačiau jis labai didelio įspūdžio nepalieka. Gražu, bet tokių gražių toj pačioj Vokietijoj matėm jau nemažai.

Važiuojam į Miuncheną. Automobilį paliekam prie „Schloss Nymphenburg“. Ten parkingas nemokamas. Iki centro tolokai, bet mūsų tikslas apžiūrėti miestą dviračiais. Be to išvengiam spūsčių. Tai idealus miestas apžiūrėti jį dviračiais, jokių kalnų, puikūs takai. Žodžiu pravažiuojam po miestą gal 20 km. Ir net nelabai pajaučiam. Senamiestis, centras, labai gražūs, bet labai daug žmonių. Tikrasis Miunchenas manau atsivertų lankant begales čia esančių muziejų. Tam mes neturim laiko. Pasikeliam į bokštą miesto centre, kaina 3 eurai tiek suaugusiam, tiek vaikui, tiesa iki 6 m. nemokamai. Vaizdas tikrai to vertas, visas senamiestis kaip ant delno.

Aplankom „Sea Life“ akvariumą, nes mažoji net „Maximoje“ pamačiusi gyvas žuvis eina iš proto Juolab, kad turėjome metinį „Merlin“ abonementą ankščiau pirktą „Heidės“ parke, ir suteikiantį teisę į visus Vokietijos parkus metus laiko vaikščioti nemokamai. O šiaip įėjimas kainuotų apie 15 eurų žmogui. Daug, tikrai neverta. Viena iš Miuncheno lankytinų vietų nurodoma „Englischergarten“, tačiau šis parkas niekuo neypatingas. Mums pasisekė, nes jame pamatėme įdomią atrakciją: per parką tekančioje upėje, praktiškai miesto centre, nuo tiltelio gali stebėt kaip banglentininkai galinėjasi su upės srove. Tikrai gražu ir įdomu, ypač įvertinant kad tai beveik miesto centras. Tik abejoju ar jie ten yra visą laiką

Vakare grįžome prie automobilio. Į „Schloss Nymphenburg“ taip ir nespėjome nueiti, kita vertus abejoju ar ten pamatytume kažką stebuklingo.
Išvažiuojame į Giunzburgą („Legolendas“). Pakeliui yra Augsburgas, tačiau ir jo apžiūrėjimą tenka atidėt kitam kartui. Nakvynė pas žmones Giunzburge.

6-7 diena, 06.10-11
2 dienas praleidžiam „Legolende“. Važiuojam su dviračiais. Iki parko nuo nakvynės vietos vos 3 km. Automobilio parkingas dienai būtų 5 eurai. Nežinau kiek tiksliai kainuoja įėjimas, nes kaip minėjau mes turėjome „Merlin“ metinius abonentus. Lyginant su kitais parkais tai tiek šitas, tiek Danijos „Legolendas“ skirti mažesniems vaikams, tarkim mūsų vyresniajai (7 metų), tai jau ne visur buvo įdomu, nors jaunesnioji (1 m. ir 7 mėn.), dar daug kur buvo per maža. Jei lygintume Danijos ir Vokietijos „Legolendus“ tai jie labai panašūs, net nesiryžčiau kuriam nors teikti pirmenybę, na gal Vokietijoje pigiau, o ir orai gal geresni.



8 diena, 06.12
Atvažiuojam į Fiusseną. Šios dienos tikslas: Neuschwanstein pilis. Nesunkiai radę nemokamą parkingą paliekame automobilį ir sėdam ant dviračių. Buvom skaitę, kad kažkur prie įvažiavimo į miestą yra Lecho upės krioklys ir tarpeklis, tačiau jo taip ir neradom. Dviračiu nuvažiuojam iki Schwangau kaimelio ir pilies. Šiai piliai labai pasisekė, kad neįmanoma aplankyti Neuschwanstein pilies nepamačius Schwangau pilies, tiesiog dėl to, kad jos visiškai šalia, priešingu atveju vargu ar kas nors važiuotų į Schwangau pilį, nes ji niekuo neypatinga. Visai kas kita Neuschwanstein pilis. Ji tikrai verta dėmesio. Jei vertintume vietovę ir išorę, tai tikrai viena gražiausių pilių pasaulyje. Tik reikia nepatingėt užlipti iki Marijos tiltelio ir į pilį pasižiūrėt iš viršaus, tai tiesiog privaloma Žinoma reikia kiek paprakaituot jei diena karšta,o tu dar ir vaiką neši, bet tikrai verta. Prieš kelionę internete teko skaityt ir skeptiškų komentarų apie šią pilį, bet tokių žmonių tikrai nesuprantu, to kas tikrai gražu paneigt neįmanoma. Manau neverta apsiribot ir pakilimu iki Marijos tiltelio, tikrai verta leistis žemyn tarpekliu: žavu, gražu, nemokama.


Vakarop pajudam į Austriją, ji visai čia pat. Austrijoje dyzelinas kainavo apie 4,50 lt., taigi tik šiek tiek brangiau nei Lenkijoje. Nakvynė pas žmones Innsbrucke.

9 diena, 06.13
Kadangi ši diena pagal planą labai intensyvi, o į Innsbrucką turėjome sugrįžti po 10 dienų, tai paties Innsbrucko net neapžiūrėjom, ir nuo pat ryto išvažiavom į Italiją. Pirmasis dienos tikslas: Gilfenklamm tarpeklis prie Vipiteno (Sterzingo). Nežinau kodėl, bet šiame regione dauguma pavadinimų buvo rašomi dviem kalbomis, kaip supratau itališkai ir vokiškai. Tunelis autostradoje ties Austrijos-Italijos siena yra mokamas. Mes pasirenkam nemokamą kelią kalnais, nes ar taip ar taip važiuojame ne autostradomis, nes dėl 1 dienos ir tų kelių kilometrų, nepirkom Austrijos kelių venjetės. Perėja lengvai įveikiama. Ši diena patvirtino mūsų jau ankstesnėse kelionėse pastebėtą taisyklę: jei važiuojame prie krioklių, tarpeklių, tai tą dieną būtinai lis. Ne išimtis tapo ir ši diena Bet gal tai reikėtų vadint sėkme, nes kai einame į kalnus ar pramogų parkus, dažniausiai būna geras oras, o tarpekliuose ir prie krioklių vis tiek šlapia
Taigi, Gilfenklamm. Parkingas nemokamas. Įėjimas 3,5 euro. Kadangi tarpeklių tiek šioje, tiek kitose kelionėse buvo labai daug, tai objektyviai galiu įvertint, kad šis tarpeklis gana silpnas.
Sekantis tikslas: Moreniniai Riteno stulpai netoli Bozeno (Bolzano), laikomi vienu iš pasaulio stebuklų, ir kuriems yra iškilusi grėsmė išnykti. Į navigaciją įvedėm Bozeną ir pradėjom važiuoti. Pagal žemėlapį žinojau, kad kelias neis aukštikalnėm, todėl kai ėmėm kilt į kalną pasidarė neramu. Pakilus į 2211 m. perėją-Penserjoch passo Pennes, pagaliau susiprotėjau pasitikrinti navigaciją. Pasirodo kryptis gera, kelionės tikslas geras, tačiau maršrutą ji nustatė per kalnus, nes taip turbūt kokiais 5 km. arčiau, ir nesvarbu, kad buvom nustatę ne trumpą, o ekonomišką pasirinkimą. Taigi patarimas, kad ir atitinka kelionės tikslas, atstumas ir t.t., vistiek visada įvedę duomenis į navigaciją, pasitikrinkit visą maršrutą. Kita vertus vaizdai buvo visai gražūs , pamatėm 2 km. aukštyje laisvėje besiganančius ir per kelią einančius arklius, ko niekur kitur nematėm.

Bet sunkiausia dalis laukė nuvykus prie Bozeno. Kad ir kiek sukom ratų, gana sunkiai sekėsi rasti tuos Moreninius Riteno stulpus. Rodyklių akivaizdžiai per mažai, turizmo informacijos jokios, vietiniai bando paaiškint, bet geriau nebandytų  Žodžiu nors ir labai sunkiai, praradę daug laiko, bet radom juos. Gražu. Ypač įvertinant, kad buvo labai blogas oras. Apžiūrėti galima nemokamai, parkingas taip pat nemokamas.

Ačiū už įdomų ir labai informatyvų pasakojimą. Manau pravers ne vienam, planuojančiam kelionę
Gaila, kad nuotraukų negalėjote įkelti...

Kadangi oras šiek tiek pagerėjo, nusprendėm važiuoti iki aukščiausios Italijos viršukalnės Marmolados. Norint iš automobilio ją pamatyt reikia pakilti į passo Fedaia-2054 m. Gražu, ypač kai pradėjo iš už debesų lįsti saulė ir nušvietė dolomitinių alpių viršūnes. Supratau, kad nors ir nesitikėjau, bet dolomitinės alpės ta vieta, kur kada nors sugrįšiu atostogaut, pasivaikščiot po alpines pievas, ramiai, neskubant, kokia savaitę.



Kadangi visą kitą dieną planavome praleisti „Gardalende“, tai nakvynės ieškojome prie jo. Ten nuvažiavome jau sutemus. Kadangi ten kurortinis Gardos ežeras, tai rasti vietą nelengva. Žinoma ten daug kempingų, tačiau mokėti 100 lt., kad galėtume išsimiegoti savo automobilyje, nenorėjom. Galiausiai radom aikštelę be jokių papildomų ženklų ir įvažiavę, pasigaminę valgyt ir pasitaisę lovas, nuėjom miegot.

10 diena, 06.14
Atsikėlę papusryčiavom ir susiruošėm į „Gardalendą“.

Išeidami pastebėjom, kad už medžių šakų prie įvažiavimo į aikštelę visgi yra ženklas, kad ši aikštelė priklauso kažkokiam kempingui. Net ir dieną tą užrašą pamatyt sunku, o naktį neturėjom jokių galimybių. Nusprendėm, kad tikrai nepulsim ieškot kitos vietos ir išėjom į „Gardalendą“. Mes jame buvome jau nebe pirmą kartą. Tai neabejotinai geriausias parkas ne tik Italijoje, bet ir Europoje (buvome daugumoje žymesnių Europos parkų, išskyrus Disneylendą). Pirmiausia dėl to, kad ten labai subalansuota, yra ką veikt ir mažiems ir dideliems, ir šeimoms ir paaugliams, kai kurie atrakcionai tiesiog neįtikėtini, pvz. 15 min. sėdi laivelyje, kuris plaukia vis per kitas zonas po žeme, iš pradžių patenki į piratų kovas, kai aplinkui šaudo, juda figūros ir pnš., po to amazonė, kai aplink rastai, medžiai vandenyje, prieblanda, drėgmė ore, garsai, dar vėliau patenki į akvariumą be stiklo, na taip jautiesi, nes drėgmė, vizualiniai efektai, dirbtiniai rykliai ir t.t. sukuria efektą lyg tikrai plauktum vandens dugnu. Žodžiu tikrai nepakartojama ir niekur kitur nieko panašaus neteko matyt. Be to ten labai gražus atidarymas kiekvieną dieną, toks šokis su daina, po kurio konfeti saliutas ir tik tada atidaromas parkas. Dar pirmą kartą būnant tame parke vos neapsiverkiau su dukromis stebėdamas visa tai, nes supratau kaip gerai gyvenu, jei galiu dukras atvežti į tokią pasaką. Tikrai rekomenduoju šį parką. Geriausias laikas gegužės mėn., nes tada daug mažiau žmonių. Kaina palyginus su kitais Europos parkais taip pat nėra bauginanti. Tiksliai nepasakysiu, nes mes įėjome nemokamai su tuo pačiu „Merlin“ vokišku abonentu. Verta pasidairyti reklamų, nes dažnai būna akcijos, pvz. valgai kokiam „Macdonalde“, ir už tai gali eiti į parką 3 už 2 kainą. Parkingas 5 eurai dienai. Grįžus į aikštelę automobilį radom vietoj, baudų lapelių nebuvo , tad permiegojom toje aikštelėje dar vieną naktį.

11 diena, 06.15
Ši diena buvo skirta daugiausia pervažiavimui į Šveicariją, nes netoliese esančioje Veronoje, kiek tolėliau esančioje Venecijoje, pakeliui esančiame Milane, jau buvome prieš metus. Taigi apsipirkom, nes Šveicarijoje tikrai daug brangiau, prisipylėm dyzelino, jis Italijoje buvo apie 4,65 lt., ir per Simplonpass išvažiavom į Šveicariją. Pridursiu tik tiek, kad dar kartą pasitvirtino, kad italai neabejotinai blogiausi vairuotojai pasaulyje, tiesiog katostrofa, kultūra nulinė. Šveicarijos pasienyje paprašė pasų, pasižiūrėjo, ir viskas. Lipduko nepirkom, nes planavom važinėti tik kalnų keliais. Nors Simplonpass nėra žema perėja-2 km., tačiau ją įveikėm neįtikėtinai lengvai. Tik įvažiavus į Šveicariją supranti, kad šį šalis ne Afganistanas, pakelėse suoliukai su stalais, tualetai, geriamo vandens šaltiniai ir t.t. Nakvynei sustojome pas žmones Visp miestelyje.

12 diena, 06.16
Visa ši diena skirta Zermatt miesteliui. Kadangi šis miestelis garsėja tuo, kad jame uždraustas vidaus degimo varikliais varomų transporto priemonių eismas, o mes dar žinome ir tai, kad traukiniai Šveicarijoje brangūs, tai automobilį paliekame apie 5 km. nuo Zermatt, sėdam ant dviračių ir važiuojam. Deja, visa laika tenka minti į kalną, vienintelė paguoda, kad parvažiuojant nebereikės Dabar drasiai galiu sakyt, kad tai turbūt labiausiai pervertintas kurortas. Bent jau aš tai nepamačiau nieko kas jį galėtų išskirti bent jau iš vidutiniokų. Pirmiausia apie tą „ekologišką transportą‘. Skamba gal ir gražiai, bet realybė ta, kad tikrai ekologiškas geriausiu atveju kas trečias automobilis. Žmonės pas kuriuos buvome apsistoję mums paaiškino, kad vietiniai gyventojai tiesiog gauna leidimus paprastiems automobiliams įvažiuoti į miestą. Kita dalis yra įvairių aptarnaujančių tarnybų transportas, kuris taip pat nėra ekologiškas, o ten tokių tikrai daug, nes pats Zermatt labiau primena ne kurortą, o didelę statybų aikštelę. Įdomiausia tai, kad kai tai pasakėme žmonėms pas kuriuos buvome apsistoję, jie pasakė, kad Zermatte statybos niekada nesibaigia, taigi jie su šia mintimi sutiko 100%. Kuo dar gali sužavėt „ekologiškos statybos“? Na žinoma, pagrindinė Zermatt įžymybė Matterhorn kalnas. Jis gražus, su tuo reikia sutikt, tačiau ar to pakanka? Pabandžau iš to išspaust daugiau. Žmona su vaikais pasiliko Zermatt miestelyje, o aš nusprendžiau pėsčiomis pakilt aukštyn iki Schwartzsee-2583 m. Lipti tikrai nebuvo lengva, ne dėl to, kad kelias sunkus, bet dėl ilgo ir nuobodaus lipimo. Guodė tik mintis, kad turbūt gyvenime į tokį aukštį pėsčiomis daugiau niekur neteks užkopti. Kopimą paįvairino sutiktos avys.

Iš viršaus Zermatt atrodo kur kas gražiau, bet didelis minusas tai, kad visą kelią vaizdas praktiškai nesikeičia, ta monotonija žudo.

Matterhorn kalnas taip pat nepagražėjo, nes buvo debesuota diena ir pati viršūnė buvo debesyse.

Žodžiu šiam kurortui dedu didelį minusą, tikrai ne to tikėjausi iš Šveicarijos. Smagu tik tai, kad grįžus namo „Iki“ nusipirkom šokoladą, o ant pakuotės Materhorn viršukalnė. Smagu Miegojom pas tuos pačius žmones Vispe.

13 diena, 06.17
Nors ir svarstėm ar verta, bet dabar džiaugiuosi, kad nusprendėm važiuot į GDE Dixence užtvanką. Nežinau pagal kurį kriterijų, bet ši užtvanka pristatoma kaip didžiausia Europoje. Manau tikrai ne pagal vandens kiekį, nes Portugalijoje esanti Alquevos užtvanka, kurioje teko būti ankščiau, ir kuri taip pat yra pristatoma kaip didžiausia Europoje, manau sulaiko kur kas daugiau vandens. Kaip ten bebūtų vaizdai tikrai gražūs. Jos lankymas nemokamas.

Sekantis objektas: Durnandschlucht prie Martigny. Šis tarpeklis paliko dvejopus prisiminimus. Viena vertus tikrai įdomus lipimas šlaitais mediniais laiptais palei upę.

Tačiau kita vertus jaučiuosi kiek kvailai išleidęs pinigus, nes bilietas apie 22,50 lt., vaikiškas 14 lt., ir nors vaikams iki 6 m. nemokamai, tačiau į tarpeklį veda ne vienas nemokamas kelias. Maža to kituose objektuose dalinami lankstinukai, kurie suteikia teisę eiti 2 už vieno kainą. Na bent jau parkingas nemokamas Beje, kortelėmis atsiskaityt negalima, eurais be problemų, kursas normalus.
Toliau važiavom į Chamonix Mt. Blanc Prancūzijoje. Nors ir buvom apsisprendę į Aig du Midi nesikelti dėl didelės kainos, bet norėjom bent jau iš apačios pasižiūrėti į Monblaną. Reikia pripažint, kad miestelis labia gražus, o ir kalnas net iš apačios turėtų būti labai gražus. Rašau, kad turėtų būti, nes visgi apsiniaukė ir kalno beveik nematėme, tik kontūrus ir apačią. Bet net ir tai padarė įspūdį.
Grįžom į Šveicariją ir pakilom prie Emosson užtvankos. Mes užkilome su mašina nemokamai, bet galima ir keltuvais, kainuotų apie 130 lt. suaugusiam, apie 65 lt. vaikui, net kūdikiui apie 40 lt. Prie pačios užtvankos vaizdai gal ir nieko ypatingo, bet kiek paėjus jie tikrai nerealūs. Gaila, kad lijo lietus ir nelabai buvo galimybės toli pavaikščiot. Bet kuriuo atveju supratau, kad ten reikėtų dar kada sugrįžt ir pasivaikščiojimams kalnų takais skirti galbūt net ne vieną dieną. Ši vieta to tikrai verta, lipimas nesunkus, o vaizdai kiekviename žingsnyje keičiasi ir vienas už kitą gražesni, net ir per lietų !!!

Nusileidus nuvažiavome prie Pissevache krioklio. Privažiavimas lengvas, parkingas ir lankymas nemokami. Labai gražu, bet ten užtenka 15 min. Tiesiog gražus, itin proporcingas krioklys.

Toliau važiuodami radome tinkamą vietą nakvynei ir nakvojome automobilyje.

14 diena, 06.18
Iki paskutinės minutės svarstėme eiti ar ne į Grotte aux Fees. Tai urvas, kuriame yra nedidelis ežerėlis, krioklys. Bet svarbiausias akcentas mini programėlė vaikams. Visgi galiausiai nusprendėmė, kad mūsų vaikai vis tiek nieko nesupras, nes lietuviškai gi niekas programėlės neves. Urvas dirba nuo 10 iki 17 val., kaina 22,50 lt., vaikiškas 14 lt., vaikams iki 4 m. nemokamai. Parkingas nemokamas. Apsispręsti padėjo ir tai, kad kortele atsiskaityti negalima, eurais galima, bet kursas labai blogas.
Toliau važiavom į Chillon pilį. Tikrai graži pilis.

Planavom prie jos ir išsimaudyti, bet šią dieną vėl lijo. Kadangi per lietų daug nepavaikščiosi, tai nusprendėm važiuot toliau, pas žmones pas kuriuos planavom apsistot sekančioms 3 nakvynėm.
Atvykom į Spiez miestelį. Ten jokio lietaus. Beje miestelis labai gražus, kalnai, ežeras, pilis.




15 diena, 06.19
Turbūt viena įspūdingiausių kelionės dienų. Ir oras pasitaikė nerealiai gražus. Kelionės tikslas Kandersteg miestelis, o tiksliau kalnuose esantis Oeschinen ežeras. Pasisekė, kad buvo sekmadienis, todėl parkingas nekainavo. Lipti į kalną jau buvome nusprendę pėsčiomis, nors yra galimybė pasikelti ir keltuvu. Lipimas buvo tikrai nelengvas, nes kalnas labai status, diena labai karšta, o ant nugaros nešioklėje vaikas. Žodžiu pats tas norint sukusti  Kadangi čia buvom paskyrę visą dieną tai niekur neskubėjom. Vaizdai kuriuos pamatėm užlipus nenupasakojami ir net nenufotografuojami. Netgi vyresnioji duktė, kuri visąlaik bambėdavo kai reikėdavo lipti, užlipus tepasakė: „pasiliekam čia gyvent“  Prie Oeschinensee praleidom visą dieną pasivaikščiodami ten bei šen, pagulinėdami ant pievelės, ir atsigrožėti vaizdais sunkiai įmanoma. Kalnai, reljefas, ežeras, tolumos, karvės, ramybė ir t.t. Jei kada išgirsiu ar perskaitysiu, kad ir pačias didžiausias liaupses šiai vietai, žinosiu, kad nei vienas žodis nėra perdėtas. Miegoti grįžom pas tuos pačius žmones, jie sutiko, kad nuotraukos tikrai labai gražios.

Tiesa pakeliui dar stabtelėjom prie Blausee, tai nenusakomai žydros spalvos ežeras, yra vietos piknikui rengti, žaidimų aikštelės vaikams. Tai tiesiog gera vieta poilsiui. Ji dienos metu mokama.


16 diena, 06.20
Šią dieną numatyta aplankyti Lauterbruneno slėnį.


Jame pilną krioklių.

Oras vėl nuostabus. Automobilį palikome nemokamoje aikštelėje prie Trumellbacho krioklių. Sėdame ant dviračių ir apie 2-3 km. grįžtame iki Lauterbruneno miestelio. Pats miestelis kaip miestelis, pagrindinė jo įžymybe Staubbachfall. Šis krioklys maloniai nustebino. Jis gražus ne tik žiūrint iš toliau, įdomi atrakcija: galimybė įeiti po juo į olą ir pasižiūrėti į miestelį nuo kalno pro krinančio vandens uždangą. Tikrai įdomu ir gražu.


Po pačiu kriokliu neįmanoma patekti nei trupučio nesušlapus, kad ir kaip eisi bent keletą lašų vis tiek susirinksi. Taip dar įdomiau. Lankymas nemokamas.
Grįžtame prie Trumellbacho krioklių. Jie reklamuojami ir garsūs kaip esantys kalno viduje. Man jie įspūdžio nepadarė. Tiesiog urvai ir šniokščiantis vanduo. Įėjimas apie 31 lt., vaikui apie 11 lt., iki 6 m. amžiaus nemokamai. Kortele atsiskaityti negalima, eurais galima, bet euro kursas blogas.
Po krioklių žmoną su vaikais palieku apačioje, o pats išsiruošiu į 5 val. žygį pėsčiomis į kalnus. Mano tikslas Miurreno miestelis, į kurį automobiliu nenuvyksi, tik pėsčiomis, keltuvais arba traukiniu. Lipimas ilgas ir nuobodus, bet užlipus vaizdai tikrai super. Čia lipimo pradžioje vaizdas į Lauterbruneną.

Šiaip didžiąją lipimo dalį nieko gero nesimato, nes eini mišku. Grožybės prasideda jau užlipus. Reikia pasakyt, kad mane labai suklaidino turizmo informacijoje. Kai paklausiau pro kur geriau lipti į Miurreną, man pasakė, kad nuo Lauterbruneno pusės, taip ir lipau. Tačiau kai po to leidausi pro Grimelwaldo pusę, tai toje pusėje kelias neabejotinai gražesnis, su skardžiais, kriokliais, vaizdais į kalnus.

Pats Miurrenas skirtingai nuo Zermatto, taip pat padarė įspūdį, neįtikėtinai gražu. Ypač užburia ramybė ir karvių varpai. Va čia tai tikrai nėra automobilių, ne tik vadinamų ekologiškų, kaip Zermatte, bet ir išvis jokių. Tiesa norint iki galo pasigrožėt Miurrenu, neužtenka pakilt iki jo, reikėtų pakilt dar bent šiek tiek aukščiau, ir į miestelį pažvelgt iš aukščiau.

O geriausia išvis ten kalnų keliais paklaidžioti dieną kitą.

Jei būtų laiko, tai be Miurreno manau labiausiai būtų verta iš Lauterbruneno pusės dar kiti į kalnus link Jungfraujoch, ir kalnų takais nusileisti jau Grindelwalde. Bet tam reikėtų daug laiko.
Sėdam į automobilį ir nors jau vakarėja, bent trumpam nutariam užsukti į Grindelwaldą (nesumaišykit su ankščiau minėtu Grimelwaldu). Čia vėl pasigailiu, kad turim tiek mažai laiko, norėtusi turėt bent vieną dieną. Manau labiausiai vertas pėsčiųjų maršrutas iki First viršukalnės. Žinoma galima pakilt ir keltuvu, tačiau manau čia tikrai būtų gražiau ir įdomiau lipt pėsčiomis. Kadangi neturime laiko net kilt keltuvu, nes jau temsta, tai pavaikštome po patį miestelį ir išvažiuojame į nakvynės vietą. Tiesa, dukra dar priverčia nufotografuot pastatą, kuriame įsikūręs turizmo informacijos centras, nes virš jo tarp kitų kabo ir Lietuvos vėliava

17 diena, 06.21
Keliamės ankščiau nei įprastai, apie 07 val., ir pajudam iš Spiez, šiandien numatyta labai intensyvi dienotvarkė. Oras vėl geras. Navigacija truputi paklaidina, primygtinai siūlydama važiuoti autostrada (neturim venjetės) nuveža prie ežero kur kelias išvis baigiasi. Truputį paklaidžioję, ir visgi truputį pavažiavę autostrada, atvažiuojame prie Aareschlucht. Parkingas nemokamas. Įėjimas apie 21 lt., vaikams apie 11 lt., iki 6 m. nemokamai. Mes geriau perkame kombinuotą bilietą, suteikiantį teisę kilti keltuvu, bei leistis ir iki netoliese esančių Reichenbacho krioklio. Toks bilietas kainuoja apie 36 lt., vaikiškas apie 25 lt., iki 6 m. nemokamai. Kortele atsiskaityti negalima, eurais kursas blogas. Aares tarpeklis vėl primena apie tai, kad labiausiai išreklamuoti objektai yra gerokai pervertinti. Jei reikėtų jį apibūdinti vienu žodžiu, apibūdinimas būtų paprastas-nuobodus. Pirmyn ir atgal eini lengvu lygiu taku, manau ten didelių sunkumų nekiltų netgi su vėžimėliu. Kaip kažkas buvo rašęs internete, tai tikrai senukams ir lepiems turistams pritaikytas tarpeklis. Vaizdai taip pat vidutiniai. Manau daug pasako faktas, kad praėjus pusė kelio imi laukt, kada gi pagaliau tas tarpeklis baigsis.

Pervažiuojame gal du kilometrus iki Reichenbacho krioklio. Parkingas taip pat nemokamas. Čia mus pasitinka akibrokštas. Prišoka kažkoks vyras ir ima fotografuot mūsų automobilio numerį. Aiškina, kad neva mes su prie automobilio pritvirtintais dviračiais vos jo nekliudėme kažkur puskilometris prieš tai. Nuoširdžiai nustembu, tikrai nieko nemačiau, mūsų dviračiai iš už automobilio išlindę vos keletą centimetrų, gal jis ėjo kelio viduriu?, bet tuomet tikrai būčiau pastebėjęs. Vėliau vietiniai labai nustebo išgirdę tokią istoriją, sako gal koks nesveikas, policija iš jo tik pasijuokus būtų. Tada ir pats suvedu, kad prie pat Reichenbacho krioklių fanikulieriaus yra kažkokia ligoninė, net parkingo aikštelė ta pati. Matyt pabėgo pacientas iš skyriaus be rankenų Kitas nemalonumas laukia prie fanikulieriaus. Pasirodo pataikėm per pačią pusantros valandos pietų pertrauką. O bilietą tai juk jau turim. Tenka laukt. Taip ir prisimenam, kad anksti be reikalo kėlėmės Tik keista, kad tokiame turistiniame objekte išvis kaip kokioje Baltarusijoje numatytos pietų pertraukos. Bet laukti buvo verta. Skirtingai nuo Aares tarpeklio, ši vieta daug mažiau žinoma, tačiau mano nuomone labiau verta dėmesio: įdomus ir pasikėlimas tuo fanikulieriumi.

Gražus vaizdas nuo kalno.

Gražus ir pats krioklys.

Tik reikia nepatingėt pakilus fanikulieriumi, dar bent šiek tiek pakilt pėsčiomis. Aplamai noriu pabrėžt, kad visur ir visada nieko gražaus nepamatysite pro automobilio langą, ar iš aikštelės pakilus keltuvu. Visada reikia bent keletą valandų vaikščioti kalnų takais, tik taip galima pamatyt tikrą kalnų grožį. Reichenbacho krioklys manau yra labai geras taškas norintiems kopinėti po kalnus, nes pakilimas nėra brangus, o nuo jo kuo puikiausiai galima keliaut besimėgaujant gražiais vaizdais, kad ir iki paties Grindelwaldo, tikrai puikus pasirinkimas, nes keltuvai Grindelwalde, Lauterbunene ar kur kitur kainuoja brangiau, o čia dar ir krioklį aplankai.
Važiuojame toliau link Grimsel perėjos. Sekantis sustojimas Gelmerbahn. Tai tikrai viena didžiausių atrakcijų ne tik Šveicarijoje. Parkingas nemokamas. Prie keltuvo labai aukštas „beždžionių tiltas“.


Nuo jo matosi ne tik aplinkiniai kalnai, kelias po juo, bet ir du susijungiantys kriokliai. Jau vien tai gražu.

Bet žinoma tai neprilygsta pasikėlimui.

Skelbiama, kad keltuvas kelia 110 laipsnių kampu.

Žmonės sodinami nugara į kalną, nes kitaip gali iškristi. Apsauga taip pat minimali, vienas toks geležinis strypas ir viskas. Manau žmona tyliai meldėsi Bet vaizdai. Nerealu.

Žodžiu čia ir atrakcija superinė ir vaizdai nerealūs. Pasikėlimas ir nusileidimas kainuoja apie 75 lt., vaikams apie 47 lt., iki 6 m. nemokamai. Pakilus galima apeiti Gelmersee-ežerą, kilti iki “chatos”, arba leistis žemyn kalnų taku.

Nusprendėme keltis tik aukštyn, o žemyn leistis takais.

Pasikėlimas kainavo apie 47 lt. suaugusiam. Jei atmintis neapgauna galima atsiskaityt ir kortele, ir eurais. Manau pataikėm, nes nusileidžiant vaizdai taip pat buvo super.

Nusileidimas užtruko gal kokią valandą, pusantros. Šią vietą taip pat primygtinai rekomenduočiau.
Pakilom į Grimsel perėją. Iš jos tikėjausi daugiau. Ir važiavimas gana lengvas, ir vaizdai vidutiniai. Va po to sekusi Furkos perėja-2436 m. tai jau šis tas. Bet irgi ne dėl kelio sunkumo, statumo, o dėl vaizdo į Grimsel perėją. Labai įdomus „makaronas“ matosi

Aplamai Šveicarijos perėjos visos lengvai įveikiamos, nei variklio kaitimo, nei stabdžių svilimo, skirtingai nei Grossglochnerį Austrijoje.
Važiuojant Furkos perėja žinoma negalima neužsukt į Rhon ledyną. Įdomu įlist į ledo tunelį, kambarį, prisėst ant ledo suoliuko, ypač kai lauke +30.

Prie įėjimo laisvėje gyvenantis gyvas kalnų ožys. Nežinau ar jis ten būna visą laiką, bet spėju yra prijaukintas.

Įėjimas apie 20 lt., vaikams 8,5 lt., iki 6 m. nemokamai. Kortele atsiskaityt negalima, eurais kursas nelabai geras. Parkingas nemokamas.
Atėjo vakaras. Oras taip pat subjuro. Labai norėjau nuo Oberalppass leistis į žygį pėsčiomis iki Rheino ištakų, bet temo, ėmė lyti lietus ir žygį teko atidėti neribotam laikui. Manau tai būtų verta dėmesio. Privažiavus Ilianz miestelį, mūsų nakvynės vietą, oras vėl pasitaisė. Miegojome pas žmones, 400 m. aukščiau kelio, name ant skardžio, pro kurio visus langus matyti kalnai, tolumos, bei Rheino slėnis. Nors paprastai automobilį palieku tik „ant bėgio“, bet šį kartą ne tik užtraukiau rankinį stabdį, bet ir po kiekvienu ratu pakišau po akmenį

18 diena, 06.22
Ši diena gavosi pusiau poilsio. Buvo numatyta visą dieną skirti važinėjimui dviračiais po Rheinschlucht, bet būdami vietoje ir įvertinę visas aplinkybes nusprendėme, kad važiavimo dviračiais bus kiek mažiau. Pirmyn ir atgal pravažiavome dešiniąją Rheino tarpeklio pusę. Gražu, bet manau ten neverta gaišt laiko, pilnai pakaktų sustot ir nueit iki specialios platformos prie Flims dešinėje Rheino tarpeklio pusėje, į kurią mes nusprendėme nuvažiuot ryt, nes bus pakeliui. Taigi liko laisvas pusdienis, nes šiai nakčiai vėl buvome pasilikę pas tuos pačius žmones ant skardžio. Pavaikščiojome po „muziejus“, kurie vadinosi „parduotuvėmis“ Nes kainos ten tikrai labai didelės, brangiau tikrai tik Norvegijoje. Prisipylėme kuro, dyzelinas apie 5,10-5,20 lt.

19 diena, 06.23
Kaip ir planavome, sustojome netoli Flims, su dviračiais nuvažiavome iki platformos kairėje Rheinschlucht pusėje ties Cons.

Vaizdas nuo jos labai gražus.

Tik nežinau ar būtų verta, jei turėtum mažai laiko, ir būtum be dviračių, nes su automobiliu negalima privažiuot, o pėsčiomis gana toli būtų eit. Platforma ir parkingas nemokami.
Sekantis tikslas Taminaschlucht prie Bad Ragaz. 2 km. iki Bad Ragaz nemokamoje aikštelėje paliekam automobilį ir dviračiais išvažiuojam į Bad Ragaz. Iš karto supranti, kad tai kurortas: golfo laukai, viešbučiai, gėlynai. Iki Tamina tarpeklio apie 3-4 km. Galima važiuot autobusu arba eit pėsčiomis, automobilių eismas uždraustas, negalima net su dviračiais. Kadangi kelias per mišką tarp uolų, einam pėsčiomis, norim pasigrožėt. Netoli tikslo ima lyt, ir lietus vis stiprėja. Pamenat rašiau apie taisyklę, kad visada lyja kai einam į tarpeklius?  Nors ir turim skėčius, bet lietus taip sustiprėja, kad nueinam beveik šlapi. Įėjimas apie 14 lt. tiek suaugusiam, tiek vaikui. Taip yra todėl, kad ten nėra žmogaus, tik tokie varteliai, įmeti monetas-varteliai pasisuka, kitas vėl meta. Iš to aišku, kad nei kortele, nei eurais atsiskaityt negalima. Net ir popieriniais frankais. Ir metalinės monetos net ne visos tinka. Žodžiu tai turi žinot iš anksto. Tiesa netoliese yra restoranas, kuriame paprašius galima pakeist eurus į frankus, bet jame kursas toks blogas, kad frankas (oficialus kursas tą dieną apie 2,80 lt.) brangesnis už eurą, pvz. duodi 3 eurus, gauni tik 2 frankus. Nors sumos nedidelės, bet pikta. Tiesa jei atvažiuotų iš Lietuvos kokie „supermiesto“ dalyviai, jie pro tuos vartelius įmetę monetas gali bandyt pralįst dviese ar net tryse. Gal ir „lietuviškai“ aš čia mastau, bet jie patys kalti. Tarpeklis dirba nuo 10 iki 17 val. Kitu laiku nerekomenduočiau vykt, nes gali būt kad tarpeklyje būna užrakinami vartai, kurių yra net keliose vietose. Gana plačiai aš čia, bet pats ruošdamasis kelionei apie šią vietą beveik neradau informacijos internete. Žodžiu turėkit 5 frankus ir butinai monetomis po 2 ir 1. Na o pats tarpeklis tai tikrai gražus.


Iš kitų jis pirmiausia skiriasi tuo, kad ten bėga šiltas vanduo, t.y. ten terminis šaltinis. Jis prišildo ir tunelį. Mums tai labai patiko, nes kaip minėjau dėl lietaus buvome šlapi ir sušalę 
Iš Bad Ragaz sukame per Lichtenšteiną į Austriją. Įdomu tai, kad nors Šveicarijoje lijo ir net prošvaiščių nebuvo, pravažiavus visai nedidelius kalnus, vos už 20-30 km. Lichtenšteine net saulutė išlindo. Pirma mintis-kaip Lietuvos rinktinė šitam kaimui futbolą pralošė
Austrijoje nusiperkam venjetę: 10 dienų, apie 7,90 euro, prisipilam dyzelino. Nakvoti važiuojam į Innsbrucką pas žmones, pas kuriuos buvome apsistoję prieš 10 dienų. Tiesa, pakeliui link Innsbrucko ties St.Anton, buvo papildomai mokamas tunelis, kurį labai nesunkiai apvažiavome geros kokybės nemokamais kalnų keliais.

20 diena, 06.24
Ryte dviračiais apžiūrim Innsbrucką. Nors nelabai ten ką ir yra žiūrėt  Na tas jų „auksinis stogelis“ įdomus, bet tik tiek.
Parduotuvėje papildę po Šveicarijos ištuštėjusias atsargas, važiuojame link Krimmler krioklio. Nors ir žinome, kad mokamas, bet renkames Gerlos alpių kelią. Jis dirba iki 17 val. Važiavimas juo kainuoja 7,50 euro. Beveik privažiavę užtvarą nustembame, kad yra ir aplinkelis, vingis vos keli kilometrai, vaizdai praktiškai tie patys. Sukame į jį, kelio dangos kokybė žinoma galėtų būti ir geresnė. Pastebėjimas, visada sekite kelio ženklus, prieš mokamus kelius ar tunelius visada būna ženklai, o taip pat ir nusukimai į aplinkelius jei nenorite mokėti. Šiuo atveju mes sąmoningai rinkomės mokamą kelią, bet kai vietoje pamatėme situaciją, pakeitėm planą ir padarę vos kelių kilometrų vingį išvengėme mokėjimo. Vaizdai esu tikras buvo labai panašūs, nes kalnas juk tas pats.
Parkingas prie Krimmler krioklio nemokamas, tik nesumaišykite aikštelių, ten jų yra daug, ir kai kurios privačios mokamos. Priėjimas prie Krimmler krioklio 2,50 euro, vaikams 0,50 euro, iki 6 m. nemokamai. Vakare nemokamai. Tik nežinau nuo kelintos valandos nemokamai, bet kai mes išeidinėjome jau kasos buvo uždarytos, o praėjimas ten laisvas. Tai galėjo būti apie 19-20 val. Pats krioklys gražus. Vertas dėmesio. Tik jis sunkiai apčiuopiamas, viso jo vienu metu nei pamatysi, nei nufotografuosi.

Nors tenka sutikt, kad gražiausias jis iš apačios, bet verta palipėti ir aukščiau. Mums galbūt trukdė tai, kad vėl lijo. Prie vandens juk visada mums lyja Kas dar įdomu, tai prie kasų yra padarytas toks, tipo fontanas, o šalia jo metalofonas. Užlipi ant pavasario klavišo-bėga vienokia srovė, užlipi ant vasaros klavišo-kitokia srovė. Tuo norima parodyt, kad visais metų laikais Krimmler krioklys vis kitoks. Įdomu.
Kadangi kitą dieną turėjome praleisti prie Kapruno vandens rezervuarų, o pas žmones nakvynės neturėjome, tai ten ir nuvažiavome. Miegojome automobilyje, aikštelėje prie keltuvo į kažkokį ten kalną. Blogiausia tai, kad visą vakarą lijo, tai net maistą teko gamintis automobilyje. Bet tai irgi įdomi patirtis

21 diena, 06.25
Pirmiausia ką padariau atsibudęs-pasižiūrėjau koks oras. Šioje vietoje buvome prieš metus, tik gegužės mėnesį, tai Kapruno vandens rezervuarų atrakcionas nedirbo, nes jis pasirodo pradeda dirbt tik nuo birželio mėn. Bijojau, kad ir šį kartą nieko nepavyks, nes vakar, o ir naktį lijo. Visgi rytas pasitaikė pusė velnio, be lietaus. Prie atrakciono parkingas nemokamas, net po stogu. Bilietas kainuoja 18 eurų, vaikiškas 11 eurų, iki 6 m. nemokamai, šeimyninis 36 eurai. Galima atsiskaityti kortele. Iš pradžių autobusas veža kalnų keliais aukštyn prie keltuvo. Tas keltuvas reklamuojamas kaip ilgiausias Europoje atviras keltuvas. Kadangi turiu silpnybę atviriems keltuvams, tai tikėjausi smagiai pasivažinėt. Tačiau pasirodo tas „ilgumas“ tai ne kelionės trukmė, o keltuvo plotis, į jį telpa net autobusas, o šiaip keltuvas kelia ne virš žemės, o kaip fanikulierius.

Taigi pasikėlus tuo keltuvu vėl sėdi į autobusą ir vėl apie 15-20 min. važiuoji kalnų keliais ir tuneliais. Išlipi prie pat vandens rezervuaro. Gražu ten, tačiau vaizdas monotoniškas, turbūt taip ir turi būt jei stovi vienoje vietoje Žodžiu ten arba pasivaikštai prie rezervuaro, arba reikia eiti kalnų takais, bet trumpiausias maršrutas gal 5 val. į vieną pusę. Žodžiu turėtų būti rimtas žygis, gali būt kad kai kur ir sniegu tektų pabrist. Mes apsiribojom pačiu rezervuaru iš įvairių vietų ir kampų.

Leidžiantis apturėjom įdomią atrakciją: kalnų keliukas siauras, o viduryje kelio ganosi dvi karvės ir net nesiruošia pasitraukt. Vairuotojas vos vos judėdamas autobusu tiesiog atsirėmė į jas ir labai atsargiai ėmė riedėt stumdamas karves, tik tada jos pasitraukė Įspūdinga ir į kainą įskaičiuota
Kadangi Kaprune sugaišome tik apie pusdienį, o buvome numatę visą dieną, tai nusprendme važiuoti iki Lichtenšteino tarpeklio. Parkingas nemokamas. Įėjimas 4 eurai, vaikams 2,50 euro, iki 6 m. nemokamai. Tarpeklis dirba 08-18 val., bet manau galima įeiti ir kitu laiku nemokamai, tiesiog reikėtų eiti pro išėjimo vartelius. Pats tarpeklis labai gražus, turbūt vienas iš gražiausių šioje kelionėje, o iš visų matytų nusileistų galbūt tik Vintagaro tarpekliui Slovėnijoje. Kas tokio gražaus? Iš esmės kaip ir visur, bet reljefas, formos, net sunku pasakyt kas dar.


Nakvoti važiavome prie Hohenwerfeno ledo urvų, kuriuos planavome aplankyti rytoj. Pakeliui prifotkinome Hohenwerfeno pilį, į kurią buvome nutarę neiti.

Internete buvome prisiskaitę, kad pakilimas prie ledo urvų kasų labai status-21 laipsnis. Iš tiesų toks ir buvo, tačiau popieriuje tai atrodo baisiau, nei buvo iš tikrųjų. Ten ir miegojome, vieta rami, nuošali. Parkingas nemokamas.

22 diena, 06.26
Pagrindinis dienos tikslas jau minėti ledo urvai. Jie yra kalne. Pasikėlimas ir įėjimas 19 eurų, vaikui 9,50 euro, iki 4 m. amžiaus nemokamai. Galima keltis pėsčiomis, tada tik įėjimo bilietas 8,50 euro, vaikams 4,50 euro, vaikams iki 4 m. nemokamai. Galima atsiskaityti ir kortele. Pasirenkame lipimą ir perkame tik įėjimo bilietus. Dabar tai vertinu dvejopai. Viena vertus vaizdai labai super.


Kita vertus tai vienas pavojingiausių lipimų, kuriuos man yra tekę lipti. Daug kur nėra nei atitvarų, nei grandinių, diena pasitaikė vėjuota, tad išlendant iš už medžių reikia saugotis vėjo gūsių, ypač kai lipam su vaikais. Ne veltui viena vietinių šeima jau vėliau pamačiusi mus nusileidžiančius, paklausė ar mes tikrai lipome ten savo kojomis ir negalėjo tuo patikėt Šiaip tai nėra ten taip baisu kaip gali atrodyt, tik reikia kiek atsargumo ir daug daugiau dėmesio vaikams. Nors ir labai gražu, bet su vaikais pakartot žygio nerekomenduočiau, tiesiog dėl to, kad negali atsipalaiduot. Užlipimui prireikė gal pusantros valandos.
Viršuje kelias link įėjimo labai gražus.

Patys urvai tai šiaip sau. Fotografuoti neleidžiama. Įleidžiama tik grupėmis su gidu. Gidas visą laiką degina dėl apšvietimo tokią specialią juostelę, kuri ganėtinai smirdi. Na o ledo tai mes ir Lietuvoje matom Tikėjomės kokių nors ypatingų formų ar pnš., gal kaip stalaktitų, bet nieko panašaus, tiesiog ledas. Kas dar užsifiksuoja, tai labai daug laiptelių. Ekskursija trunka apie valandą, ir visą laiką lipi iš pradžių aukštyn, o po to žemyn. Viduje šalta, tikrai reikia megztinio.
Po urvų važiuojam i Hallein miestelį, kur turėjome apsistot nakvynei, tačiau čia laukia siurprizas pagal keliautojų klubą surasta nakvynė pirmą kartą nuvilia, šeimininko nėra namuose, parašius SMS gauname atsakymą, kad jis išvykęs. Va taip va.
Važiuojame jau į Vokietiją ir sustojam nakvynei automobilyje kalnuose, netoli Berchtesgadeno. Tiksliau prie Kehlsteinhaus-„erelio lizdo“-Hitlerio buveinės, į kurią planuojame vykti ryt. Ten labai daug parkingų, prie pat kasų visi mokami, o vakare net išvis draudžiama stovėt. Tačiau lygiai už vieno kilometro yra erdvi ir visiškai nemokama aikštelė. Ten ir miegame. Beje, apie miegą. Vakare tingime surinkinėt viryklę, kad pašildyt vaikui mišinuką. Žmona nusprendžia eit pas vietinius paprašyt karšto vandens. Atkalbinėju, bet ji vis tiek nueina. Po keleto minučių grižta su vandeniu. Už poros valandų tik sugulus, privažiuoja automobilis, prieina vyras ir kiša pažymėjimą, prisistato policininku, nu va, galvoju, išvarys, neleis čia miegot. Klausia ar mes pas žmones prašėme vandens kūdikiui. Pasimetu. Sakau, taip. Jis sako, tik norėjau paklaust ar viskas gerai? Visiškai pasimetu, išlemenu, kad taip. Jis sako, tada viskas gerai, ir išvažiuoja. Gulim apšalę. Ryte 6 val. tas pats policininkas vėl beldžiasi į automobilio langą, praplešiu akis, o jis laiko atkišęs buteliuką su karštu vandeniu, sako Jūsų kūdikiui atnešiau. Maniau sapnuoju, net deramai nepadėkoju. Kitą dieną sakau žmonai, paskambink savo policininkui, pasakyk, kad būtų geras ir 6 val. ryto vandens mums nenešiotų Žinoma įdomu, kad žmogus skambina dėl tokio reikalo į policiją, bet dar įdomiau kada mūsų policija pasieks tokį lygį? Klausimas toks: kaip manote, ką atsakytų ir ką darytų policininkas Lietuvoje, jei jam paskambintų žmogus ir sakytų „žinot, čia pas mane buvo atėjus moteris ir prašė vandens kūdikiui“

23 diena, 06.27
Rytas išaušta fantastinis. Jokio debesėlio. Puiku, bet nieko nuostabaus, juk šiandien planuose pasikėlimas į kalną, o ne ėjimas į tarpeklį Taigi einame iki kasų ir perkame bilietus į „erelio lizdą“. Kaina 15,50 euro, vaikams 9 eurai, iki 6 m. nemokamai, šeimyninis 33 eurai. Atsiskaityti galima ir kortele. Ant bilieto parašyta kada ir į kokį autobusą lipti. Pasiimame ir vežimėlį, neprametam, jokių sunkumų šiame objekte su juo. Taigi autobusu važiuojame specialia privačia trasa į viršų iki tunelio ir lifto. Tunelis 124 m. ilgio, liftas 124 m. aukščio. Nors sakė, kad bilietai tikrinami ir prie lifto, nes vien liftas kainuoja 3 eurus, bet niekas ten nieko netikrino. Iki tunelio ir lifto galima užlipti ir pėsčiomis, nesinaudojant minėtu autobusu, tada viskas būtų nemokamai, tačiau tam reikėtų nemažai laiko, nes paaukštėjimas jei neklystu gal 600 ar 800 metrų. Be to didžioji dalis lipimo būtų nuobodžiu mišku, ir tik pačiame viršuje atsivertų gražūs vaizdai. Žodžiu džiaugiamės teisingai pasirinkę. Išlipus iš autobuso iškart reikia nurodyti kelintą valandą norėsi važiuot atgal, nes jei to nepadarysi ir nebus laisvų vietų, tai gali tekti laukti net kelias valandas, kad galėtum nusileisti. Nuspėti kiek laiko mums reikės nėra lengva. Pasakom, kad kokias dvi valandas. Pataikom, nes oras gražus, turim pakankamai laiko pasėdėt ir pasigrožėt. Blogu oru ten ir valandos gali būti per daug. Beje reikia turėt omenyje, kad ir prie minėto lifto dažnai būna eilė, tad laiko sugaišti ir ten. Pakilus atsiveria nereali panorama, net nežinau ar dar kur mačiau panašią. Ne veltui ši vieta vadinama „erelio lizdu“, sakoma, kad tokį matomumą turi erelis-gražią dieną apie 200 km. Nupasakot tai sunku, reikia pamatyt.

Tai viena iš gražiausių vietų, net keista, kad dauguma Lietuvos turizmo agentūrų ten net neveža.

Nusileidę važiuojam į Berchtesgadeną. Automobilį paliekam prie prekybos centro nemokamoje aikštelėje. Imam dviračius ir važiuojam apie 5 km. iki Ramsau prie Ache. Tai kaimelis, kuris labiausiai garsus idiliška bažnytele prie upės tarp kalnų. Gražus atvirukas ir tiek.

Bet tikrai gražus
Dar už 5 km. kita lankytina vieta-pagal katalogus, pasakiško grožio Hintersee ežeras. Net nežinau kaip čia pasakyt. Na pasakos ten nelabai radom , gražu, bet ne daugiau. Bet baisiausia tai buvo nuvažiavimas. Na galvojam, kas čia tie 5 km. dviračiais. Bet mes, lietuviai, juk nesuprantam, kad visi tie kilometrai gali būt ir į kalną. Jis nestatus, bet kai toks atstumas, o virš galvos +30, o tu dar veži vaiką, tai yra ką veikt. Vienu metu galvojau viskas, mirsiu tame pasakiškame vaizdelyje Guodė tik mintis, kad išsimaudysim tam ežerėlyje. Deje. Maudytis galima, bet manau toks besimaudantis sutrauktų daugiau turistų, nei pats ežerėlis. Pastovėjus vieną ar dvi minutes bėgi lauk iš skausmo geliamais nuo šalčio sąnariais, net sunku patikėt kad vanduo gali būt toks neįtikėtinai šaltas tokią karštą dieną. Na bet bent jau parvažiuot patiko Galvoju specialiai pažiūrėsiu kiek reikės minti. Užlipau ant dviračio, pasispyriau. Sustojau prie automobilio. 5 km., va tiek va nuvažiavau nemindamas, visą kelią.
Apie 4 km. nuo Berchtesgadeno, tik jau į kitą pusę, dviračiais važiuojam iki Kionigssee ežero. Laimei jau nebe į kalną, na gal nedidelį Va čia suprantu, kad tai didžiausia klaida planuojant kelionę. Galvojau na ežeras ir tiek, skirsiu porą trejetą valandų ir viskas. Dabar žinau jog ten norėčiau praleist net ne vieną dieną ir ten ne šiaip ežeras. Jis tarp kalnų, kelių nėra, vaizdai nerealūs.

Galima vaikščioti pėsčiomis, važiuoti dviračiu, plaukti laivu, nuomotis valtelę. Turėjom galimybę tik trumpai pasivaikščiot, bet to užteko suprast jog ten norėtusi vieną dieną apeit aplink ežerą, kitą dieną apiplaukt ir t.t. Plaukimas turistiniu laivu 16 eurų. Bet aš manau geriau nuomotis valtelę, valanda 6 eurai, visa diena 36 eurai. Gal ir nepigu, bet jei ne vienas plauki, tai išeina tas pats kas su tuo laivu, o įspūdžiai turėtų būt didesni. Manau kada nors ten sugrįšiu.
Vakaras. Grįžtam į tą pačią aikštelę miegoti. Ten šalia yra ir Rossfeldsstrasse. Tai 16 km. ilgio ratas kalnais su panoraminėmis aikštelėmis. Apie tokį aš net girdėjęs nebuvau. Kaina apie 5 eurai. Čia įskaitant ir automobilį ir keleivius. Mums mokėt nereikėjo, nes ten kelias mokamas tik nuo 09 val. iki maždaug 18 val., o mes grįžome jau vėliau. Beje, ten vakare automobilių dėl šios priežasties padaugėja, ypač motociklininkų ir kitokių lenktyninkų. Vaizdai tai ten šiaip sau. Nors ir pigu, bet nelabai verta dėmesio. Tiesa kai kurie šiuo keliu naudojasi lipdami į „erelio lizdą“, atvažiuoja iki 09 val., taigi įvažiuoja nemokamai, tada apie 200-300 m. aukštyn, ir tada palikę automobilius toliau lipa į „erelio lizdą“, nes kelias sukasi į kitą pusę. Bet kuriuo atveju, lipti belieka gerokai mažiau.
Šią naktį išsimiegam nesulaukę policijos vizitų. Taip ir norisi iškėlus ranką sušukt: „mums du kavos“

24 diena, 06.28
Ryte grįžtame į Austriją. Pirmasis trumpas sustojimas prie St. Gilgen miestelio.

Berods jame gimė W.A.Mocartas. Nesistebiu jo pasiekimais, nes tokioje aplinkoje kiekvienas būtų priverstas kurti
Toliau važiuojame į Hallstatt.

Sakoma, kad ankščiau į šį miestelį nebuvo kelio, būdavo galima tik įplaukti laiveliu. Netoli miestelio paliekame nemokame parkinge automobilį ir su dviračiais važiuojame iki miestelio. Jautiesi lyg įvažiavęs į atvirutę.

Miestelio viduryje atsisėdi ant suolelio, ir jautiesi lyg sėdėtum savo namuose ant “sofkės”, štai kaip ten jauku ir gera. Aišku prie to prisideda tai, kad oras vėl puikus. Miestelyje gyvena vos 1000 gyventojų, žinoma nuolat knibžda ir turistai. Vietinio gyventojo paklausėme kiek tokiame rojaus kampelyje kainuoja namas. Sako, nedaug 100-200 tūkst. eurų, tik problema ta, kad niekas jų neparduoda Žodžiu vienintelė galimybė ten įsigyt namą-paveldėjimas Patį miestelį apvažiuojame ir apeiname gana greit, jis tikrai nedidelis, tačiau iš jo tikrai nesinori išvažiuot: čia ir ežeras, ir kalnai, jaukūs nameliai ir gatvelės, krioklys, visur tvarkinga ir gražu, o ir pažiūrėt yra ko. Viena žinomiausių vietų tai kaulų koplyčia. Kažkada pritrūkus žemės, iš kapinių buvo surinkti kaulai, ir taip atlaisvinta žemė. Patys kaulai surūšiuoti, ant jų parašyta vardas, pavardė, data, ir sudėti į koplyčią. Panašių koplyčių galima rasti ir daugiau Europoje, ši išsiskiria tuo, kad kaukolės dar išmargintos ir spalvotais piešiniais.

Įėjimas kiek pamenu gal 1,5 euro, vaikams iki 6 m. nemokamai. Beje, tavo kaulai atsidurti joje gali ir šiais laikais, tereikia tai nurodyti testamente. Reiks apie tai pagalvot Kita atrakcija-buvusios druskų kasyklos. Į jas galima arba lipti pėsčiomis, arba kilt keltuvu. Kadangi norint apžiūrėti kasyklas reikėtų kelių valandų, o ir kaina mums pasirodė gana didelė (nepamenu kiek), tai mes nusprendėme, kad mums tai pamatyt nėra būtina. Vietoj to nusprendžiame daugiau dėmesio skirti ežerui. Aplink jį galima eit pėsčiomis, važiuot dviračiu, bet tai taip pat atimtų daug laiko. Nusprendžiame išsinuomoti elektrinę valtį. Tai tyli, ekologiška, bet pakankamai greita transporto priemonė. Ji kainavo 12 eurų valandai. Manau tai nedaug. Atsisėdom, įjungėm variklį ir pirmyn. Tos valandos tikrai pakako, nuplaukėm ir į kitą pusę, ir palei miestelį pirmyn atgal kelis kartus, ir paplūduriavom besimėgaudami vaizdais ir ramybe. Dar kas buvo unikalaus, tai miestelio centre, prie namo sienos auga kriaušė, iš pradžių galvojome, kad tai koks vijoklis ar gėlė, ar net piešinys, bet pasirodo tai paprasčiausias kriaušės medis, kuris karpomas taip, kad jo šakos išsiraito palei visą namo sieną, palikdamos tarpelius langams ir durims, ir dar net vaisius duoda. To nupasakot neįmanoma, reikia pamatyt, pabandysiu įmest nuotrauką.

Nors ir labai nenoriai, atsisveikinom su šia idiliška vieta ir patraukėm toliau.
Sekantis sustojimas Traunkirchen.

Šiame miestelyje ir prie jo, turbūt geriausios sąlygos važinėt dviračiais, takai puikūs, atskirti nuo automobilių, vaizdai gražūs. Automobilį pastatyti nemokamai taip pat nėra sunku, žinoma jei nenori pačiame centre. Žodžiu pasivažinėjame, pasigrožime ant kalnelio pusiasalyje stovinčia bažnyčia, žemiau esančiais gražiais pliažais.

Važiuojam toliau.
Gmunden miestelis. Jo pagrindinė įžymybė-ežero saloje stovinti pilis.

Nemokamą parkingą rasti taip pat nebuvo sunku, nors toks jausmas, kad visa Austrija skubėjo prie ežero maudytis tokią gražią dieną. Mes taip pat neatsilaikėme šiai pagundai. Iš pradžių vanduo pasirodė visai šiltas, tačiau paplaukus tolėliau, kur praplaukiantys laiveliai jį išmaišo, tai kilo noras lipt lauk
Nakvoti nuvažiavome į Linz, kuriame buvome sutarę dėl nakvynės pas žmogų iš keliautojų klubo. Pats miestas tai daugiau pramoninis, nors turi ir senamiestį. Specialiai ten tikrai nėra ko važiuot.

25 diena, 06.29
Iš Linzo važiuojame iki Melk. Nemokamas parkingas ne problema. Pasivaikštome po miestelį. Gražu. Apeiname aplink jų pagrindinę įžymybę-ant kalvos stovintį vienuolyną.

Į vidų neiname dėl keletos priežasčių: bilietas gana brangus (nepamenu kiek), ne itin domimės vienuolynais, kažką panašaus jau esame matę Portugalijoje. Turiu omenyje vienuolyno viduje esančią biblioteką, koplyčią.
Nuo Melko sukame į Dunojaus kelią ir važiuojame juo iki Krems. Upė, vynuogynai, bet kas gi čia ypatingo? Na taip, tai ne autostrada, bet mūsų Panemunės kelias ne ką prastesnis.
Žodžiu kiek nusivylę šia atkarpa, nuo Krems sukame link Vienos. Kadangi ją apžiūrėjome prieš metus (turbūt gražiausias miestas Europoje), tai šįkart važiuojame nesustodami į Bratislavą Slovakijoje. Pirmoje degalinėje nusiperkam venjetę-7 eurai savaitei. Navigacijoje nustatom miesto centrą. Ji kažkodėl nusprendžia, kad jis kažkokiame užkampyje, pačiame pakraštį Iš pradžių nervinamės, bet apsidairę pamatom, kad ji užvežė mus ant kalno miesto pakraštyje, nuo kurio visa Bratislava kaip ant delno. Šaunuolė.

Antras bandymas sėkmingesnis, nuvažiuojame į patį centrą. Kadangi vakaras, o ir sėkmę turbūt prisijaukinom, nes pačiame centre iškart randam nemokamą parkingą. Šiaip su nemokamu parkingu ten gali būt sunkoka. Pasivaikštom po senamiestį, gražu, jauku, nors žinoma tai ne Viena Kaip ir daugelyje Europos sostinių, centrinėje pėsčiųjų aikštėje vyksta kažkoks nemokamas vaidinimas.
Temstant pajudam link Tatrų. Miegam automobilyje prie autostrados esančioje poilsio aikštelėje.

26 diena, 06.30
Rytas visai nekoks, nelyja bet regis tuoj tuoj lis. Važiuojam iki Oravos pilies.

Ši pilis mums ypatinga. Ji primena mums mūsų pirmąją kelionę, lygiai prieš 10 metų, kai mes per medaus mėnesį su iš interneto ištraukta skiaute, kurią vadinome žemėlapiu, važiavom pro šią pilį į Kroatiją. Tada nestojom sakydami, kad kada nors į ją atvažiuosim, juk netoli Taigi, prireikė 10 metų šiai skolai gražinti. Parkingas mokamas prie pat pilies, bet truputi toliau nesunku pastatyt nemokamai. Pilyje esam pirmi lankytojai. Ten pavienių turistų neįleidžia, tik grupėmis. Kadangi grupė taip ir nesusirenka, gaunam asmeninę gidę Tai gerai, nes išvengiam nuobodžių pasakojimų apie tai koks kieno giminaitis toje pilyje gyveno, o daugiau dėmesio skiriama įdomiesiems pilies faktams, pvz. kodėl paveiksle pilies savininkas vaizduojamas su 4 pirštais ant vienos rankos ir su 6 ant kitos. Pilyje sugaištame apie valandą.

Pilis dirba 08.30-17.30 val. Bilietas kainuoja 5 eurus, vaikams 3 eurus, iki 6 m. nemokamai. Atsiskaityti galima kortele.
Važiuojame link Žemųjų Tatrų. Pakeliui užsukame į Vlkolinec-senovinį etnografinį kaimelį. Jį randam gana sunkiai, nuvažiavę pamatom, kad praradom gana daug laiko, lietus regis tuoj tuoj lis, o mes dar norim spėt pasikelt į Hopoką, bei aplankyt stalaktitų urvus. Nusprendžiam negaišt laiko ir važiuot toliau. Čia grįšim kada vėliau, gal po 10 metų  Prie tokio apsisprendimo prisideda ir tai, kad jie ima ne tik už įėjimą į kaimelį, bet ir už fotografavimą, parkingą, kurio iš esmės nėra. Nedaug ten, gal 1 ar 2 eurai, bet iš principo pikta, nes tas vadinamas parkingas tiesiog arimai ir griovys šalia kelio. Įėjimas į kaimelį berods 2 eurai. Žodžiu turint pakankamai laiko ir jei oras gražus gal ir įdomu ten būtų sugrįžt.
Taigi važiuojam į Žemuosius Tatrus. Kadangi dangus vis dar neaiškus, nusprendžiam pirmiau sustot prie urvų-gal per tą laiką oras pagerės. Stojam žinome ne prie ledo, o prie stalaktitų urvo, kažkaip iš interneto susidarė nuomonė, kad nelabai ten tie ledo urvai, juolab, kad mums net įžymieji Hohenwefeno ledo urvai Austrijoje ne itin patiko. Taigi Demanovska Jaskyna Slobody. Prie pat jų parkingas mokamas, tačiau kaip ir daugelyje vietų, gal 1 ar 2 km. nuo įėjimo galima pasistatyt ir nemokamai. Į urvus taip pat įleidžiama tik gupėmis, trukmė apie valandą. Įėjimas 7 eurai, vaikams 3,50 euro, iki 6 m. nemokamai. Atsiskaityti galima tik grynais. Urvai visai patiko. Prieš tai buvome stalaktitų urvuose Slovėnijoje, Čekijoje, tai buvo įdomu palyginti, jie nei blogesni, nei geresni, jie tiesiog kitokie. Vertas dėmesio objektas. Tiesa, fotografavimas neproporcingai brangus-10 eurų, bet niekas ten netikrina, fotografavo visi

Toliau važiuojam prie Hopoko. Oras vis dar toks pats. Va čia laukia nusivylimas-keltuvai neveikia dėl blogo oro.
Ką padarysi važiuojam į Aukštuosius Tatrus. Nusprendžiam, kad keltuvai gali ir čia neveikt, todėl važiuojam į Slovenskij Raj, ir tikimės, kad orai ryt bus geresni. Kadangi jau vakarop, tai galvojam nors truputi pasivaikščiosim. Parkingas ir įėjimas nemokami, turbūt todėl, kad vakaras. Pradedam eit, iki įdomybių pradžios gana toli. Nors vakarėja, nusprendžiam eit toliau, nes išgirdom prognozę, kad ryt gali visą dieną lyt. Einam žalia trasa, bet ne per Sucha Bela, o per Velnio tarpeklį. Ten žalios trasos yra dvi. Taigi iš pradžių palei Hornado upę, tada per Velnio tarpeklį. Na tikrai įdomu: tilteliai, kopetėlės, lieptai, kriokliai ir t.t.

Vietomis net sunku su vaiku ant kupros.


Vyresnioji tai nesunkiai visur praėjo pati. Pakylam iki Vienuolyno griuvėsių. Tai tik orientyras, žiūrėti ten nėra į ką. Temsta vis labiau. Laimei grįžti takas daug lengvesnis, tiesiog miško takelis, tik vietomis status ir akmenuotas. Blogai tik tai, kad sutemsta. Orientuojamės trasos žymeklių ieškodami pasišviesdami telefonu Ekstremalu, bet už tai gaunam prizą: sutemus iš visų pusių ima šviest nesuskaičiuojama galybė jonvabalių. Įspūdinga. Jaučiamės kaip pakliuvę į pasaką. Nusprendžiam, kad taip ir turi būt, juk čia Slovakijos Rojus Žodžiu slidinėdami, čiuožinėdami, visgi randam kelią atgal, laimei ten sunku ir nerast, nes grįžimo kelias tik vienas ir eina. Va jeigu sutemtų nueinant, neabejotinai tektų miegot miške
Taigi pavažiuojam truputį link Levočos, ir radę aikštelę sustoję prie furų einam miegot.

27 diena, 07.01
Diena tik gal truputi geresnė už vakarykštę. Nusprendžiam, kad į kalnus nėra ko važiuot. Važiuojam link Spiš pilies. Sustojam Levočoje.

Nemokamas parkingas ne problema. Specialiai ten neverta važiuot, tik tiek jog pakeliui. Yra ten didžiausias medinis altorius Europoje, bet mes nesam bažnyčių gerbėjai, jų pilna visa Europa, koks skirtumas didžiausias tas altorius ar antras pagal dydį? Nuvažiuojam prie Spiš.

Nesuprantu aš tų nesamonių: parkingas mokamas, bet vos už 100 m. statyk kur nori nemokamai. Iki pilies tenka kiek palypėt. Tiesa paskui kiek susinervinam, nes iš kitos pilies pusės galima ne tik su automobiliu pakilt iki pat pilies, bet net ir nemokamas parkingas ten. Pati pilis atrodo kaip griuvėsiai, bet neapsigaukit, yra ten ką pažiūrėt: ir vaizdas gražus, ir didybė užburia.

Ir keletas vidaus ekspozicijų įrengta.

Be to pilyje vyksta vaidinimai: imituojamos kovos su kardais, inkvizicija. Užstrigo ir lipimas į bokštą: pakeliui tualetas. Ne šiuolaiknis, o autentiškas, kaip mūsų lauko tualetai tik sumūrytas. O įdomiasia tai, kad jis ir smirdi autentiškai :0 Taip ir nesupratom, gal jie tyčia naudoja jį, kad turistai pajustų tų laikų ne tik dvasią, bet ir kvapus? Žodžiu 5 eurai už įėjimą nėra per daug. Vaikams nemokamai, bet nežinau iki kelių metų, nes nepasakė, o parašyta niekur nebuvo.
Grįždami link Poprado, dar stabtelėjome prie geizerio. Kažkada tai buvo stiprus geizeris ir išsiverždavo stipria srove maždaug kas valandą. Dabar jis labiau primena šaltinį, tik turbo , t.y. srovė stiproka ir nuolat pakilusi. Man patiko.

Stabtelėjome ir Slovenskij Raj, nes norėjosi dar truputį pavaikščiot. Tik nebesinorėjo sulaukt nakties Pagal žemėlapį išsirinkom artimiausią vietą kur galima privažiuot automobiliu, nors ir lauko keliukais, bet privažiavom, tiksliau užvažaiavom ant kalno. Ten beveik niekas nevažinėja, bet keliukas yra, o ženklų nėra, vadinas leidžiama Atsidūrėm visai netoli Tomaševskio apžvalgos aikštelės.

Nuėjom iki ten gal per 10-15 min., pasivaikščiojom dar kiek po trasą ir grįžom nelaukdami nakties 
Miegoti nuvažiavom pas žmones iš keliautojų klubo Poprade. Iš jų sužinojom, kad artimiausią savaitę orai dar blogės, keltuvai neveiks, prognozuojama kad kalnuose snigs (liepos mėn. !!!), o temperatūra nukris iki -4 !!! Jie patys nustebę, sako tokie orai paprastai būna lapkritį. Orai pagerės tik už savaitės. Nusprendžiam, kad tiek laukti per daug, nebus ką veikt, o su vaikais tokiomis sąlygomis lipt į kalnus per sunku. Apsisprendžiam važiuot į Lenkiją, juolab po mėnesio kelionių jau ir namo norisi. Taip mūsų kelionė sutrumpėja 4 dienomis, tiek buvom numatę praleisti Slovakijos kalnuose. Aišku truputi gaila, bet ką sakyt tiems, kurie atvažiavo su agentūromis? Kas dar nepamatyta Slovakijoje tai Bojnices pilis. Ji buvo tarp svarstytinų objektų, tačiau nelabai pakeliui buvo, o ir laiko trūko. Tačiau iš kalbų susidarė įspudis, kad ji tikrai verta dėmesio. Nieko, į Slovakiją mes dar sugrįšim, juk netoli

28 diena, 07.02
Kadangi oras blogas nevažiuojam ir į Zakopanę, kur planavom praleisti 2 dienas.
Važiuojam į Osvencimą. Aplankom Birkenau ir Aušvico koncentracijos stovyklas. Nuvažiuoti verta. Nori ar ne, bet vaizdai priverčia susimastyt.
Nors labiau žinoma Aušvico stovykla.

Bet man gal didesnį įspūdi padarė Birkenau.

Tiesiog sunku suvokt kokie ten plotai ir kiek „barakų“. Kiek akys mato, milžiniški plotai „barakų“ arba jų liekanų.

O kiekviename jų tilpdavo gal ir ne vienas šimtas žmonių.

Simboliški ir vartai pro kuriuos įvažiuodavo traukiniai, bėgių pabaiga stovyklos teritorijoje. Mačiau ne vieną žmogų vaikštantį su ašaromis akyse. Turbūt nei vienas kelionės objektas nesulaukė ir tiek mūsų septynmetės dėmesio, ji turėjo begales klausimų, jautėsi, kad tai praplečia jos suvokimo ribas apie gyvenimą ir pasaulį.