Sveikos
Isibrausiu ir as i sia tema su savo istorija. pas mus situacija pradejo vystytis daugiau nei pries metus, kai vyras pareiske, jog manes nebemyli, gal visai ir nemylejo. santuokoje buvome 3 metai pragyvene, maza dukryte. na ka, verciaus per galva kas cia atsitiko ir kodel, kol galu gale pradejome gyventi atskirai (jis isejo, kitaip tariant as isprasiau, pas savo tevu) ir aisku ilgai nereikejo laukti, kol suzinojau, kad yra kita moteris (man 26-eri, vyrui 28, jo "meile" - 20!). ta mergaite buvo visu pazystama, is bendro draugu rato. na ir ka, man suzinojus, vyras pareiske kad ja myli, kad man to niekad nejuto ka jai ir t.t. melodramos prasiddejo..visur viesai jie abu, ne manimi, ne dukryte nesirupino ir t.t. kentejau, tiesiog kaukiau kaip suniukas apsikabinus dukryte. bet iskentejau. beveik buvau susitaikius su tuo. bet visad giliai sirdy dar turejau vilti, jog jam cia tik "proto uztemimas", kad jis atsibus ir gris i seima. na ka, panasiai ir buvo. mazdaug po puses metu euforijos, pradejo jam rupeti ir vaikas ir as kaip jauciuosi, atvaziuodavo dazniau, pradejo kalbeti, kad padare klaida, kad noretu sugrizti. bet vis jos dar nepalikdavo, gyvendavo pas tevu. na zodziu kokie 4 menesiai tokios situacijos - gyvenam atskirai, nesiskiria jis, bet oficialiai buna su ta mergaite, pas mus daznai atvaziuoja, net pasilieka permiegoti, intymumas yra, kiekviena diena sms kad reikia jam seimos ir t.t bet tam nesiryzta. kai pajutau "sotuma"tokiems santykiams ir nusprendziau skirtis pagaliau po metu laiko tokio gyvenimo, jis pareiske, kad grizta ir ja palieka. na ir vel uztemtas laikas su tuo palikimu, gyvenam kartu, man sako, kad su ja nebendrauja arba labai mazai bendrauja..menuo buvo toks, kol is paskutiniuju jau iskeliau verdikta, as arba ji. tada, anot jo, nors jausmai yra stipresni jai, nors jis ja myli, o manes jau lyg ir ne, bet lieka seimoje ir mes bandom kurti ateiti. na ka, kol kas taip ir yra, tai merginai prie mano akiu pasake viska, bet nesu tikra, kad jie toliau nebendrauja ir jis jai nezada aukso kalnu, nes juk ja myli, ne mane. nesu tikra, kad jis vel viena diena neiseis, ar ta palikes kitos nesusiras. bendravimas musu normalus, be pykciu, bet daugiau kaip draugu, o ne sutuoktiiu. intymumas ir kazkoks atsales, retas, nes jau pagal paskutine diagnoze as jo nelabai traukiu, nors kol gyveno pas tevu ir ateidinedavo, ta aistra buvo net labai didele. tai as jam uzdaviau klausima, jei manes nemyli, nieko nelike, kam beveik metus nepaleidsai manes, kartodavai, kad ji klaida, kad as esu ta moteris su kuria nori buti ir t.t. jo atsakymas buvo - nezinau... ir esu garantuota, jog pasakyciau vel grieztai skiriames, pasaka prasidetu is pradziu - atsirastu meile ir aistra, o va kai lyg ir ramiai stengiesi gyventi, buti gera - tada jo pastangu nesimato.. kaip isbristi is tos duobes ir koks butu teisingiausias sprendimas? juk yra nauji namai, dukryte, turim abu darbus , issiavinimus, nieko netruktu, viskas yra..kaip suzadinti vel vyrui jausmus ir padeti pamirsti ta mergaite? taip , suprantu, ji jauna, grazi ir t.t., bet man to ir netruksta, nesu uzsidarius namie ""motule"", kad ir dabar jis kartoja man, kad as jam grazi, grazios figuros ir t.t, bet to matyt neuztenka..
tiek prirasiau, tikiuosi suprasite ka norejau passakyti ir padesite pagaliau islipti is to, kas tesiasi metus..
Papildyta:na visa sita istorija rasiau ryte, dar kitoje temoje. per pietus vel situacija pasikeite. tiesiog pasidomejau vyro tel isklotinemis, na ir ka manote, po tokiu "bandymu" sianakt sms su ja iki 03.18val. nes mes su dukryte nuejome anksti miegoti pries savaites pradzia, o jis liko prie komnpiuterio sedeti
pasakiau, kad suzinojau, gynesi. is pradziu, kad man vel paranoja. po to jau kad tos mergaites sese jam rasius, kad jo meilei labai blogai, na zodziu beprasmes snekos... kaip merginos vel nepaluzti ir isbristi is to liuno, kaip pabegti nuo jo... jis manipuliavo visus metus manimi, as garantuoju, kad buciau jau atsigavus ir sia vasara sutikus daug ramiau,m o db vel viskas nuo pradziu..vel..zinau, kad grizus namo rasiu ji labai gera ir vel snekanti nuostabiai. zinosiu, kad meluoja, bet bandysiu tiketi, nes to noriu..vaje vaje kaip ismokti jo nesiklausyti...
Raskit vyra, kuriems butu malonuma snagrineti, knibineti tokias temas. Arba jis bus 'moteriskas' visom imanomom prasmem, arba jam tai nepatiks. Kiek man teko gyvenime sutikti vyru, visi jie daugiau ar maziau nelinke i ilgus pokalbius, analizavimus ir t.t. Bet tie, kuriems rupi bendri santykiai, ju ateitis, stengiasi spresti problemas. Zinoma, ne padusavimais prie kavos puodelio, pokalbis turi buti konkretus ir aiskus. Sakot, atkerta 'pristosi su savo nesamonem'? Mano galva, jis paprasciausiai jauciasi kaltinamas, o jaustis kaltu niekam nepatinka, vat ir lenda i svao kiauta. Reikia ir pacioms mokytis prakalbinti tiap, kad vyras suprastu, ka norite pasakyti. Jeigu pavyks ta issakyti be kaltinimu, galbut vietoj kaltes jausmo vyrui kils noras keistis. Zinoma, taip neatsitiks per viena nakti, ir reiks nemazia kantrybes. Be to, nepamirskite, kad keistis reikia ir pacioms, nustoti priekaistauti, nustoti auginti lukescius, o tiesiog priimti tai kas vyksta, ir vietoj priekaistu ismokti prasyti ir kalbetis. Po truputi dingtu nepateisinti lukesciai, nusivylimas, ir viskas ilgainiui imtu stotis i savo vietas.
