Skyrybos

Egle Keidosiene, nebloga seimos teises specialiste
Papildyta:


Manau, kad nereikia lyginti su kitais, juk neverta, kam save nervuoti...Beje, jus isgirdote tik viena puse, idomu, ka pasakytu zmona...gal yra kitu kabliuku ne tik mokslai+darbas....

Atėjo ir mano laikas prie jūsų prisijungti... Labas vakaras visoms. Nenoriu apkraut visiems savo problemų todėl internetinėj erdvėj išsilieti yra geriausia. Papasakosiu savo istoriją. Susipažnau su mielu vaikinu ir mes pradėjom draugauti. Beveik metus laiko viskas buvo gerai, pykdavomes, bet jaučiau, kad tie pykčiai juokingi ir be tiksliai. P metų prasidėjo dažnesni ir rimtesni pykčiai tik vaikino turėdavau atsiprašinėti aš pati, nes jis atšalo... Vasarą jis mane paliko. Maldavau, kad grįžtų, jis tiesiog susirinko daiktus ir išėjo. Likau sužlugdyta. Po kelių dienų jis pareiškė kad nebemyli manęs, esu ne jam. Pradėjau su tuo susitaikyti. Staiga jis grįžo sakydamas, dad myli begalo. Susitaikėm, nes aš tikrai jį mylėjau. Atėjo ruduo, jaučiau šaltį iš jo pusės ir kai pradėdavau dėl to priekaištaut. Viskas pasikeitė nukritau į vietą po draugų ir visų kitų reikalų... Pykomės. Aš jaučiau, kad man vienai tų santykių reikia, tik tikėjau, kaip naivuolė, kad viskas susitvarkys... Prieš Kalėdas jis vėl mane paliko ir vėl taikiaus tik jis pasakė nebemylintis ir aš jm nereikalinga. Bandžiau gyvent su tuo, kol jis vėl grįžo ir pasakė, kad myli. Atleidau.. kartu išbuvom savaitę, meilinaus kaip tik galėjauu, vėl atidaviau save ir jis vėl mane paliko. Kaltina mane, bet žinau, kad kalta dėl nieko nesu. Užmirščiau, bet jis pats parašo sms kad nebemyli kad jam labai gerai ir kad niekad negrįš pas mane vis mane įskaudindamas iš naujo... Aš jį myliu, todėl palikau ramybėj, bet jis vis primena apie save. Daug naudos iš manęs turėjo, todėl ir dabar esu jam reikalinga. atlikinėjau jo studijų darbus ir dabar jam to reikia ir kaip niekur nieko sako kad turėsiu tai daryt. Aš vis dar tikiuosi, kad jis atsigaus, bet manau taikytis vien dėl to, kad man to reikia newerta. Kaip ištverti tą skausmą, kurį jis dovanoja kasdien primindamas apie save?

Migleine, jusu zinuteje uzkliuvo zodziai, kad saves nekaltinat. Is tiesu, del santykiu griuties apskritai geriau neieskoti kaltu, bet negi nemanot, kad prie tokiu santykiu, kokie buvo, neprisidejot pati? Nesupykit, parasysiu tiesiai sviesiai, tokie santykiai mano manymu yra krontroliuojantys. Kontroliuojanti puse, be abejo, yra jis. Jus - tipiska 'auka', taikstotes su tuo, kas jums nepatinka, puolat ant keliu, malduajat kad nepaliktu, parodot, kad toleruosit bet koki jo elgesi ir jis puikiai tuo naudojasi. Kad tokie santykiai pasikeistu, butina viena is dvieju salygu: privalote pasikeisti jus arba jis. Kadangi jo pakeisti negalite (nei nemeginkit, beviltiska, jeigu pats zmogus tam nejaucia noro ar poreikio), lieka keistis jums. Nustokite taikstytis su tuo, kas jusu netenkina. Nustokite leisti savimi naudotis, nustokite leisti save zeminti, izeidineti. Ta padaryti tiesiog privalote, nes net jeigu ir nesusitaikysite su situo vaikinu, tikimybe, kad susirasite labai panasu - milziniska. Pagalvokite apie savo ateiti ramiai, is sono. Nusisluostykite asaras. Kur dingo ta mergina, savim pasitikinti, svytinti - tokia, kokia buvote jusu santykiu pradzioje? Ji dingo, ir santykiai eme griut. Nustojote save gerbti ir myleti, nustojo ir jis. Teks padirbeti su savimi, grizti i vezes, o tada ir spreskite, norite testi tokius santykius ar ne. Moterys cia rekomendavo knygele 'moterys, kurios myli per stipriai'. Pati neskaiciau, bet girdejau kad duag kam padejo, ir jusu atvejis neabejotinai vienas is toje knygoje minimu. Gal nuo to ir pradekite? Apsikabinti ir paguosit mes galime, bet susitvarkyti svao gyvenima teks paciai Linkiu kuo didziausios sekmes ir stiprybes, o jei noresis kada mergaitiskai pasneket, gali brukstelti man i az

puikiai suprantu, kad kalti mes abu, aš kalčiausia todėl, kad kaip jūs ir sakėt nusileidau kiekvienam jo pageidavimui, reikalavimui, norui... Tiesiog tikrai jaučiau, kad dėl mylimo žmogaus galiu prisitaikyti, bet dabar po mažu suprantu, kad labai suuklydau. Santykius reikia kurti abiems, o aš viena to nesugebėsiu. Liūdnoka, kad padžia buvo begalo graži, o pabaiga atviras naudjimasis ir skaudinimas, bet su patarimais ir paguoda tikiuosi viską išgyventi r pradėti iš naujo

Viskas bus gerai, bet buk pasiruosusi, kad kai po truputi atsigausi ir imsi atstatineti savo savigarba, gali vel pasirodyti jis. Gerai apsvarstyk ar tada vertes lipti ant to paties greblio O dabar pasistenk nebuti viena, uzsiimti kazkuo, kas teikia malonuma, kas vercia didizuotis savimi ir savo pasiekimais.. Buk tarp draugu, nelik viena. Po truputi viskas susistatys i vietas, dauguma musu isgyvenom skaudu isiskyrima, kai kurios ir ne viena. Vienos atsigavo, suzydejo, kitos vis dar skandina save liudesyje ir klausimuose 'kodel'. Tik tu pati renkiesi, kuria is ju noretum buti

Nemanau, kad jis grįš, bet to ir nenoriu likčiau nevertinama ir niekinama skausmas praeis, apmauudžiausia, kad jis nesikankina, bet tikiuosi kažkada pasigailės

Tokie jau mes esam, moterys skaudziausiai pergyvena pradzioje, o vyrai - neretai ir po metu ir po keleriu, kai moterys jau senai juos buna pamirse ir pradeje nauja gyvenima
Kaip tavo nuotaikos, ar yra kas padeda pereiti si nelengva laikotarpi?

na laikausi, susiadau veiklos, grįžau prie aktorystės užziėmimu , kuriems anksciau nerasdavau laiko. Dar daznokai aplanko liudnos mintys, paverkiu, palengveja ir vel gyvenu... Pagaunu save galvojancia kodel jis taip su manim, uz ka? bet pasipurtau ir vel kazko griebiuosi Aciu, kad nepamirstat:))

Sveikos. Nezinau, ar cia pataikiau, ar ne, bet...
Kaip apsisprendete skirtis? Ar buvo kazkas , kas perpilde kantrybes taure, ar tiesiog zingsnis po zingsnio ejote i tai, riedejo nesusipratimu kamuolys?
Ar tos kurios pradejote skyrybas savo iniciatyva, buvo daug akimirku, kad gailejotes to zingsnio? ar kaip tik, galvojote, kad galejote ir anksciau pradeti procesa.
Jei su zmogumi nebelieka bendru interesu, pomegiu ir t.t., ar dar imanoma kazka pakeisti? Bet jei nuolata pagauni save galvojant apie skyrybas, cia jau viskas?anksciau ar veliau tai ivyks?
Labai bijau likti viena. Ir bijau atimti is sunaus teva. bet taip gyventi irgi nenoriu. Kai esi oficialiai kartu, bet viskas gyvenimas, interesai, mastymas, norai ir lukesciai yra atskiri.
Labai gaila graziausiu metu, to laiko, kurio deja atgal neatsuksi, kuri praleidau ne taip, kaip kazkada svajojau. Toks kartelio gniutulas gerkle spaudzia.
Beje. Skyrybu atveju turtas yra dalijamas per puse? ar teismas neatsizvelgia i tai, kad , pvz, vienas is sutuoktiniu uzdirbo mazai, net nesistenge ir jo indelis yra daug mazesnis i uzgyventa turta. jauciu, kad ne.

Sveikos.. Na ir as cia uzklydau pas jus...Tik tiek kad mano situacija gal siek tiek sudetingesne. Esame seima 5 metai,turime sunu,siuo metu laukiusi antro. Seimoje nebematau seimos,net nezinau kaip parasyti ,bet taip yra.... Daug kartu buvau isduota,visus kartu atleidau, daug melo isklausius esu ir t.t . Zodziu esu nubukinta kaip reikalas. Gyvename ne lietuvoje ,situacija siuo metu tragiska.
Pradejau galvoti apie skirybas ir vaziavima i lietuva,si karta labai rimtai,bandziau sneketis ir su juo apie tai ,na lieka kazkoks noras viska sulibdyti,bet ,taciau jis neturi ka pasakyti, jam siuo metu atrodo viskas gerai,nenori jis ta tema diskutuoti ir aplamai ka as be jo darysiu.....,ir ka cia prisigalvoju nesamoniu...
Na o as va negaliu,nejauciu to saugumo jausmo su juo ,kuri jausdavau visada.Bijau gimdyti,bijau kad liksiu viena su dviems vaikais svetimoje salyje,bijau kad sedesiu viena namie ir verksiu ,o jis lakstys, bijau kad nesulaiksiu jokios pagalbos vaiku atzvilgiu. Jai jis manes dabar nesupranta ,tai kas bus veliau? Lietuvoje ,bent jau gimines salia bus kurie tikrai pades..
Bet kaip keista ,visada buvome seima,jauciau kad esame seima,kad ir kiek tu jo nuklydimu buvo,o dabar manyje to nera,ar jums taip buvo ?
Bet turbut myliu ji,nes daug verkiu,graudinuosi pagalvojus kad gal tektu gyventi be jo ,verkiu isivaizduodama ji su kita,bliaunu kaip mazas vaikas vien pagalvojus kad musu gyvenimai bus ne kartu,o atskirai,kad negulesime kartu lovoje sugule,nors ir neturime apie ka sneketis ,bet vistiek gaila to.....
O gal as skubu,gal viskas pasikeis? Gal nera taip jau blogai? Gal padarysiu klaida del kuris gailesiuosi visa gyvenima....????

Kai norejau skirtis su savo buvusiu vaikinu ir labai bijojau tai padaryti (vien del jo jausmu, nenorejau jo iskaudinti) vienas pazystamas pasake labai protingus zodzius. KAd gyvename tik viena karta, ir nereikia niekada del vieno zmogaus aukoti savo gyvenima/ateiti/dabarti/jausmus ir t.t. Sirdys duzta. Taip skaudu yra palikti ir iskaudinti , bet... Niekada nepamirskime saves.

Sunku atsakyti, nezinant sitacijos. Santykiai - dvieju zmoniu kurinys, todel su jusu vienos noru nieko nepakeisit. Pakalbekit su vyru. Atvirai, be kaltinimu, kad jis nesijustu varomas i kampa ir galetumet ramiai kalbetis. Ka jis apie tai galvoja? Ar jis nori issaugoti santykius? Ko jam truksta seimoje? Kas, jo manymu galetu padeti? Pati atsakykite i situs klausimus, ir sprendimas pamazu ateis. Jeigu abu vis dar norite taisyti santykius, ne velu, jeigu nenorite, nera reikalo laukti. Nesprendziamos problemos turi viena bjauria savybe - su laiku jos tik dideja. Linkiu tvirtybes pries jas neuzsimerkti ir imtis kazka keist. Sekmes.


As jum rekomenduoju perskaityti cia moteru isgirta knyga: 'moterys, kurios myli per stipriai'. Neskaiciau jos, bet daug kam girdejau padejo, o ir jusu atvejis, nesupykit, bet kaip is knygutes aprasymo.
I paskutini klausima galiu atsakyti - niekas nepasikeis, jeigu jus nieko nekeisit. Jis juk aiskiai pasake, kad jam gerai kaip yra. Jeigu norite gyventi kaip gyvenote - laukit, jeigu nenorite - laikas veikti. Jumis deta nusipirkciau ta knyga, o paskui, kazkiek tvirtybes igyjusi, gal ir kitus riekalus pakudinsit? Sekmes jums.