Skyrybos

Sveikutės . Atėjo ir pas mus ta diena. kad ir kaip būtų liūdna, gaila, bet ir mes pribrendom skyrybom vis galvojau, jis pasikeis, surimtės, bet jis pagaliau pats nusprendė skirtis, nes jam pagailo manęs . O aš juo nebetikiu visai, ir galima sakyti jo nekenčiu.. bet gal tai laikina. nors koks gi dabar skirtumas. nors žinojau, kad nebus iš to mūsų gyvenimo nieko gero. bet dabar jau ašarų nebeturiu ir vis klausiu kodėl.... aš kalta...nors jis sakė , kad ne. jis graužiasi dėl vaikų...nors kiek tame tiesos. .. jam jų gaila, kad jie negyvens šeimoje. bet jis nebenori kankinti mūsų.
Labai sunku, nes visas procesas tik prasideda.tik tiek , kad skiriames gražiuoju. Skaudu mūsų tėvams..o ka daryti jei taip yra. jei nebeišeina nieko klijuoti, nes tiesiog nebeliko nei supratimo tarpusavyje, nei meilės , nieko... net nežinau ar aš jį myliu, o gal esu pripratusi... gal bijau tos vienatvės..
Labai norėtusi su kuo pabendrauti, kad būtų lengviau visa tai praeiti... nes jaučiu, kad prasideda košmaras

Jei skiriatės gražiuoju ir abipusiu sutarimu tai nieko čia baisiai nebus. pasidalinkit viską iš anksto, aptarkit alimentų dydį tai užtruksit teismo posėdyje 10 min. ir galėsit planuot savo gyvenimą iš naujo Kai nėra nei sutarimo namuose nei pagarbos nei iš viso nieko bendro , tai neįsivaizduojat kokia ramybė po to užplūsta Visada pabaiga yra kažko kito pradžia žinokit, aukštyn nosytę ir tikėkitės, kad dar sutiksit sau skirtą žmogeliuką

na taip, skaitausi internete, kad ir senas kitų žmonių situacijas, apie skyrybas, kaip visą tai ištvėrė ir pan. Sunkiausia bus pati pradžia. Skiriamės gražiuoju. Bet mano sąžinė rami, švari.. nes viskas vyksta, per jo lengvabūdišką gyvenimą, laisvą elgesį, nukrypymus į kairę... jis sakė, kad negali pasikeisti...ir nebenori skaudinti mūsų. na galne toje temoje čia per daug įsiplėčiau. bet visdar negaliu pagalvoti. netelpa galvoje viskas. kaip reikės išvažiuoti, kaip persivežti daiktus ir tt. visko tiek daug... tų galvojimų, klausimų...

Daiktai ir lieka tik daiktais. Įskaudinta širdis daug sunkiau sveiksta, bet vistiek sugis, pamatysit O pasakymas kad nenori skaudinti jūsų tai tik atmazas, nes tai jau kiek laiko ramia dūšia daro. Čia maždaug bent atrodysiu geras, nors sušikau artimiausiems žmonėms gyvenimą Lai čiulba ką nori tokie čiulbuonieliai

Sveikos mergaitės, tema žiūriu numirus, bet kad ir kaip nenorėčiau jungiuosi ir aš į jūsų gretas
Po 10 metu buvimo ir gyvenimo kartu - likau prie suskilusios svajonių geldos. Skauda, labai.
Tiek planų, svajonių - bet nebeliko nieko.
Vaikučių neturim - jis niekada jų nenorėjo. O aš kadangi mylėjau, vis laukiau kol užsinorės. Neužsinorėjo.
Jau anksčiau skyrėmės ir taikėmes..vis grįždavo, pamatęs, kad kitur žolė ne ką žaliasnė. Prieš kažkur 5 metus planavom tuoktis, bet vestuvės neįvyko dėl simpatijos buvusiai bendradarbei. Tada išgyvenau košmarą, bet žmogus pasiblaškęs gryžo atgal. Žinau, kvaila, kad priėmiau. Bet tuo metu taip atrodė geriausia.
Išvažiavo į užsienį, aš paskui jį. Tai jau trys metai kaip čia gyvenom. Mažas kaimas, jokių pramogų. Bet atrodo viskas buvo gerai. Įsikūrėm čia,susiremontavom namą. Viskas idealu - tik gyvenk ir džiaukis.
Tik va prieš pora sav grįžo iš LT, kur buvo su reikalais... susirašinėjo su ta buvusia bendradarbe, gal susitiko kavos, tai vel jam sujaukė protą.
Pareiškė, kad nori skirtis, kad gal geriau pabandyti gyventi kas sau. Kad ateities su manimi nemato, vaikų ir toliau nenorės.
Aš suvokiu blaiviai - žmogus manes nebemyli. Ir galbūt nori būti su ja - pabandyti tai, ko tada nepadarė. Jam reikia aistros, "draivo", drugelių.
Protas viską suvokia, o širdis kraujuoja...aš tai jį visą tą laiką mylėjau ir tebemyliu, kaip viską nutraukt? kaip išgyventi tą košmarą?
Planuoju keltis gyventi į kitą šalį, bet taip sunku pakuotis daiktus..

Kol savyje neperdegsit, bus be galo sunku. Aš Jus puikiai suprantu... Ir, tiesą sakant, pavydžiu Jums Jūsų stiprybės...

Kad čia nėra ko pavydėti - aš nesu stipri.. Aš labai bijau viską pradėti nuo nulio...su tuo žmogumi aš "užaugau" nuo 21 metu. tai mano vienintelė rimta draugystė..man jau vien baisu pagalvoti, kad jo gali nebebūti šalia
aš labai bijau..žiauriai...
man tas žmogus brangus, pats gražiausias, protingiausias, o dabar - viskas..pabaiga...negaliu suvokti, kas vyksta. nenoriu aš tos pabaigos. jis ir pats mėtosi...bet žinau, jei ir liktume kartu, tai niekas nesikeistu - nei vestuvių, nei vaikų nebūtų.
Aš greičiausiai esu priklausoma nuo jo...paprasčiausiai, moteris, mylinti per stipriai

Kutosele, jus teisingai nustatete sau diagnoze - tai is tiesu liga.. Turite pasveikti. Jei jau anksciau buvo jusu atsisakes, o jus ir toliau buvote su juo, vadinasi visa ta laika zeminote save. Atsisakykite aukos vaidmens - supykite, neapkeskite, niekinkite ji. Pasakykite garsiai - ir aciu Dievui, kad atsikraciau taves, kad negimdziau tau vaiku, be taves bus tik geriau. Susiimkite ir niekam daugiau neleiskite saves zeminti.

Ačiū už teisingus patarimus

Jungiuosi prie jūsų. Skiriames ir mes. Trumpai mūsų istorija. Kaip ir visiem pradžioj tobula, drugeliai, meilė iki ausų. O blogybės kažkur nuo sausio mėnesio prasidėjo. Nukrito rožiniai akiniai ir... Pastebėjaau, kad manasis nejaučia saiko alkoholiui. Vos koks balius tai geria iki paskutiniųjų kol nieko nebeatsimena. Kad ir kiek kalbėtums išvadas tik tam kartui pasidaro. Išgėręs mėgsta krėst nesąmones. Vairuoja girtas, išeina pats nežinodamas kur. Darbe gavo aukštesnes pareigas ir pradėjo daugiau dirbt. Draugaujam 2metus, bet kartu negyvenom. Jis norėjo, kad susirasčiau darbą, kad prie bendros buities galėčiau prisidėt. Susiradau. Nors esu studentė, lankau studijas, o vakarais bėgu į darbą. Susitikdavom tik savaitgaliais. Bet jis kuo toliau tuo mažiau laiko tam turėjo. Darbas ir savaitgaliais, namuose visokių niekų su mašinom prisigalvodavo. Likau nežinau kurioje vietoje. Mūsų dviejų metų draugystės proga padovanojau jam albumą su nuotraukom r rasytas žodžias sumetė kažkur į stalčių, bilietus į teatrą (prieš tai minėjo, kad senai buvo teatre ir jau norėtų) pasakė, kad žiemą tokiuose vietose reik lankytis, o ne pavasarį. Gyventi kartu nepradėjom, nors ir jo alga padidėjo ir aš dirbt pradėjau... Jokio dėmsio jau nebesitikiu, apie gėles ar kažkokį kino teatrą iš viso tyliu, nebent pati kažką siūlau, tada kartais išsitempiu kažkur. jei susitinkam jis nori ilsėtis miegodamas, jokios pramogos nedomina. Sustorėjo naujame darbe, nes dirba sėdimą darbą, daug valgo, greit pavargsta, dusta. Sakiau kad mestų svorį, juk jam tik 25m., bet jam erai, kaip yra. Na žodžiu, šiandien po dar vieno tokio savaitgalio, per kurį nesusitikim, nes jam laiko nebuvo, o dabar pasireiškė, kad pirtį išvažiuoja, palikau jį. Skauda labai, bet tokia draugystė nėra normali, bent mano nuomone. Kaip jums atrodo? Jis mane mažvaike, kaprizinga ožka išvadino ir liepė suaukt. Verkiu, skauda. Bet daugiau nebegaliu...

pasielgei tikrai teisingai, saunuole, kad negriauni savo gyvenimo

Tikiuosi, dar tik viso šito pradžia, bet iš paskutiniųjų stengsiuos viską iškęst. Nekaltinu vien jo, nebuvau auksinė, bet manau kiekvienai reikia dėmesio, o laukdavau tų savaitgalių lyg savo gimtadienio. Nuvildavo kas kartą skirdamas vis mažiau laiko. nors kartodavo, kad myli...