Skyrybos

Na, užklausiau dar vakar ar nori išsaugoti šeimą? Po ilgos pauzės ir išsisukinėjimų regis sakė kaip ir norėtų... bet... bet juk viskas bus taip pat... nekitaip...nebe pirmas kartas taip kad išlekia susikrovęs daiktus...pažada daugiau laiko skirti... bet...bet...tai ir lieka tik pažadai...
Va kad ir šiandien... vakar negrįžo namo miegoti, nes užsirakinau duris ir pamiršau raktą ištraukti. Tikrai ne specialiai neįleidau. Supyko baisiausiai. Ko ne turėjau įrodinėti kad nesąmoningai tai padariau. Paprašiau grįšti vaikus pažiūrėt, nes man baisi migrena nuo nervų... sakė iš ryto atvažiuos. Na ir ką galvojate? Grįžo? Ne!!! Pi..kis atsiprašant pati žodžių trūksta. Paskambino vaikui. Pasikvietė su savo giminėm į Ozą... o tu sėdėk toliau su mažyliu... žinokit taip kirto per jausmus.. rankos dreba...skauda širdį... kaip su šiukšle...sėdžiu žliumbiu, o jis pramogauja. Jis toks kad su visais kitais staigiai jam paaimirštu...
Vakar kalbant telefonu išrėžė- tai ką pati siūlydavai veikti su šeima??? Na pakankamai daug siūliau. Nuo išėjimo į lauką su vėžimu į vaikų žaidimo eikštelę iki netolimos kelionės LT... o kada jis ką pasiūlė??? Žinot ką? Susitikti ir pavakaroti su giminėm... žodžiu...arba vakar dar pasakiau kad julk buitis maximum sutvarkyta pagal mano pajėgumus su mažiuku...seniau priekaištaudavo dėl buities...bet tada dirbau...laiko būdavo nuo 18h. Ir tik savaitgaliai....nebuvo tokie išlaižyti namai...bet tada sako tu geriau elgeis (kaip šuniui)...o dabar sako nuolatos tik priekaištauji... tai sako aš juk pinigus uždirbu!!! O aš išmoką savo uždirbtą gaunu!!! ...tai sako (pažodžiui sakau): py.dink dirbti o aš sedėsiu namie ir kotletus kepsiu... nu nu... vaikai liktų nesutvarkyti ir nepavalgę ir namai apšikti... tai kirto tas vakar man py.dink...



Va, pasirodo praktiškai analogiškų situacijų būna
Aš labai bijau oficialių skirybų...labai... esu skaičiusi ne vieną teismo nutartį kurioje "dalinami" vaikai po skirybų...pvz. poriniais metais vaikai švenčia kalėdas su tėvu o velykas su motina. Neporiniais atvirkščiai...savaitgaliai vaikai kas antrą pas tėva... man jie visas pasaulis... nežinau kaip iškęsčiau naktį be vaikų... o ir tėvas nėra ką lyginti priežiūros vaikų su motina... o tas nuvažiuoja su vaikais pas jo motiną-mažasis tai į rankas. Pažaidžia. Pavargsta-tada bet kam kitam į rankas... nočiort...labai bijau vaikus dalinti...man atrodo niekas už mane jais geriau nepasirūpins...
O kolkas regis skiriamės dar neoficialiai. Nėra paduota į teismą. Tik išsikrausto sako...



O kaip jūs tuos įrodymus surinkote? Ateičiai gal pravers info. Nes pvz. maniškis grįždavo namo prieš vaikų miegą. Dukrą karts nuo karto pasiima papramogauti. Nesakau kad jis negeras tėvas. Bet šeimai labai minimaliai skiria laiko...
Kas labiausiai nervina tai mažiukas pas jį ant rankų kaukia, o tas net atsistoti tingi jį panešioti...nesakau kad nepažaidžia su juo-bet vyresnio vaiko auklėjime beveik nedalyvauja. Aš mat tik blogai auklėju...Ir su mažiuku pažaidęs vėl man kuo greičiau grąžina...kad ir vakar...vėl baisi migrena...pamiegojau...jis pažiūrėjo mažių...tik atsikėliau po sviejų minučių atneša...man nieko svarbiau už šeimą nėra...turiu tik mamą suaugusią su kuria galiu pasidalinti...bet ta baisiai pati nervinasi...su širdim jai blogai... o ką ji? Paskambina draugam ir giminėm-ir į trasą...palikęs namus ir vaikus...ir kaip su juom kovot??? Nors mano galva, jei žmogų myli-tu dėl jo atengsies. Darysi jam gerą... o ne kaip akudurą po kojom pametęs trypsi...taip ir jaučiuosi už savo visą meilę ir atsidavimą...o norėjau kad jis man būtų draugas, vyras, vaikų tėvas ir ramstis gyvenime...tačiau...

Benita11, o jūs pati tvirtai apsisprendusi jau tikrai skirtis? Vyras nesiruošia keistis? Aš taip pat pavargau nuo jo tokio elgesio...ir kodėl vyras nenori skirtis?

Nežinau net, verkti ar juoktis. Tą frazę "tai eik dirbti, o aš namuose sėdėsiu su vaiku" irgi girdėjau.

Reiškias jie save vis tik vertina kaip pirmykščius homo sapiens, kurie partysia namo mamutą!!! Bravo!!! Užsidirbę mat... dar suprasčiau kad sedėčiau ant sprando finansine prasme jam...

Mano situacija buvo kiek kitokia. Išėjau aš dirbti, mamutą ant sprando namo parsinešdavau, o jis - nea. Pavargo nuo medžioklės. Todėl jei antrą kartą tekėsiu, tai tikrai būtent už medžiotojo, kuris šeimai parneša mamutą, o aš pačirškinu žvėries koją vakarienei.

Dolor'a, jūs pervargot. Jums reikia poilsio nuo vaikų, namų, vyro. Leiskit sau išvažiuoti į kelionę. Pati taip padariau, kai sūnui buvo 8 mėnesiai. Namai nesugriuvo. Pradėkit mylėti save ir labiau rūpintis savimi.

Del skyrybu as galvaujau tikrai ilgai, kaip ir kur reikes gyventi su vaikais. Taciau apsisprendziau galutinai, nes blogiau tikrai nebus nei buvo. Santuoka buvo gelbeta ne viena ir ne du kartus, taciau seimoje turi stengtis abu sutuoktiniai, o ne vienas .Vyras keiciasi tik i blogaja puse, vaiškciojome ir pas psichologa, taciau nepadejo. Manau vyro pagrindine priezastis kodel jis nenori skyrybu, tai imones dalybos. Jis negali susitaikyti su tuo kad turtas bus dalinamas per puse.
Dolora, o kiek laiko jau tesiasi toks jusu gyvenimas?

Jei žodžiai nevirsta veiksmais-reiškia jie nieko verti.

Dolora, tokia sakyčiau visai dažna pas jus situacija, sakyčiau vyrukas, tiesiog užlipo jums ant galvos tikra ta žodžio prasme, minusas dabar jūsų tas, kad mažiukas dar mažas, todėl kai sėdi namie, kaip ir visa buitis tenka moteriai, o tai kad jūs viską namie darot ir vaikais rūpinatės, čia vyrams joks nedarbas, o tipo taip turi būti.Tikrai esat pervargusi, siūlyčiau visko neapsigriebti, padarykit valgyti svarbiausia vaikams, kažkiek minimaliai tvarka palaikykit, grįžta vyras, numeskit vaiką lai žiūri, o ką... Jums irgi irgi reikia pailsėti, jei darbo dienomis neišeina jam vaiko palikti, darykite tai svaitgaliais, išeikite kur su draugėmis, pasportuoti, pasišopinti galų gale
Labiau mylėkite save, išbandytas būdas

Pirmiausia reikia skirti laiko sau. Tegul vyras pasėdi pusdienį su vaikais. Turėkit savo interesų, savo draugių, gal į sporto klubą nueikit. Atrodo, kad jūs labai įsikibusi į vyrą.

Liunkiu, kad šie norai išsipildytų

Įsikibusi aš tą sutuoktinį... bet pagaunu save, kad ne tik dėl to kad vis dar myliu, bet ir dėl to, kad bijau likti viena...bijau...na, buitiniams darbams tikrai liks mažiau laiko...nebus tos normalios šeimos...vakarienė tik dukrai bus gaminama...man šeima buvo šventa...ir santuoka buvo šventa...aš iš tų seno sukirpimo-kad jei jau susituokei, tai jau iki grabo lentos (na aišku, tokių kaip smurto ar prievartų pateisinti negalima...na net kivirčai...juos išspręsti galima...). Pavargau iš ties..pailsėti nelabai ir teišeitų...na, nebent karts nuo karto porai valandų ištrūkti...jau ir nebežinau ką ir bedaryti...apskritas nulis sutuoktiniui belikau...toks šaltumas...ir tokia tuštuma dabar...atrodo skauda...atrodo juk yra žmogus šalia į kurį galėjei atsiremti...bet žinai, kad jei ir prieitum-atstumtų...

Jūsų visi lūkesčiai susiję su sutuoktiniu. Bandykit šitą būseną psichologo pagalba pakeisti. Tik netapkit kilimėliu, vyrui besivoliojančiu po kojom.

tu įsikibusi praeities. Įsikibai į tai ko net nėra.
Sutinku, smagu ruošti vakarienę visai šeimai. Bet ar malonu ją ruošti, kai sutuoktinis jei ir ateina jos valgyti tai valgo be džiaugsmo, nepadėkoja, ir gal po kelių minučių net neprisimena ką valgė. Nereikia priimti skubotų sprendimų. Kai pagalvoju, nuo pat pradžių kai įvyko mano šeimoje atominis sprogimas, buvo aišku kad bus skyrybos. Na bet bandžiau. Man reikėjo įsitikinti, kad tikrai viskas. Na turėjo ta mintis subręsti galvoje. Ir dabar, nors oficialiai dar nesam išsiskyrę, ir tik antras mėnuo gyvenam atskirai, man gerai. Taip, kažkuria prasme yra sunkiau, nes visa vaikų ir namų priežiūra tik ant mano pečių. Bet tuo pačiu yra ir lengviau, nes nebeliko to gniuždančio jausmo kai gyveni su tave išduodančiu žmogumi.