Aš su saviškiu jau beveik 9 metai kartu (beveik dvejus iš jų kartu gyvenam). Viskas gerai tarp mūsų, apie būsimą ateitį pasisnekam kartas nuo karto. Kadangi gyvenamąjį būstą nuomojamės, tai maždaug jau ir kalbam apie paskolos ėmimą jo pirkimui.
Vakar buvo tokia graži, romantiška diena, sėdėjom sau vonioj su šampanu ir braškėm, juokdamasi prisiminiau, kad penktadienį mano mama skambino pasiteiraut kaip mums sekasi, ir kaip ir kiekvienąkart kalbant telefonu, juokais pradėjo bartis, kad anūkų laukia nesulaukia.

Pradėjom svarstyti, kad velnias, paskolą būstui reikia imti, o dar pinigų ir vestuvėms. Ir maniškis leptelėjo: o iš kur dar pinigų žiedui (reik suprast, suadėtuvių) gauti...
Na tikrai susinervinau

Sakau: o tai ką, man gal dar savo žiedui pradėti taupyti?..
Atrodo, labai jau prastai ir negyvenam, be to, nesu ir aš kažkokia išlepusi princesė, kuriai labai žiedo brangaus reikia.
Taip mąstant, tai niekad pinigų niekam nebus (vestuvėms, vaikams). Ir iš viso, nesuprantu, gal čia tik priedanga tų pinigų trūkumas? Kartais pagalvoju, kad aš tik viena apie mūsų ateitį galvoju...

Aišku, nenoriu būti zirzianti ir verčianti jį daryti to, ko jis nenori. Bet man jau 27 metai. Gal jis iš viso niekad ir neužnorės. Arba žiedui taip ir nesutaupys. Nesąmonė kažkokia
Sėdžiu dabar ir pykstu