Kiek Jums buvo metų, kai pasipiršo vaikinas?

tai aš jau čia truputį atsiprašau nelabai supratau, tai....hm...tai kam tada esate su žmogumi, su kuriuo nenorite kartu gyventi (nes tai atmazkė), bet keliate sąlygą Jus vesti? Tai na nesusiveda man čia galai. Tekėti nenorit, kartu gyventi irgi nenorit, bet sąlyga vedyboms yra iškelta.
Tai ar Jums gera su tuo žmogumi ar ne? Ar norėtumėt kartu pasenti ar ne? Ar ir jis to norėtų? Tai klausimai, kuriuos aš sau keliu, jie padeda blaiviau pažvelgti į situaciją.
Papildyta:

o taaaip tokių potencialių jaunikių iš Afrikos, tik kad anie dažnai musulmonai būna
tai ir dėl vaikų ir dėl vedybų tas pats. tokių dalykų turi norėti abu. ABU juos planuoti, jų laukti. Gaila tų, kurios kokių bobučių patartos "sugudrauja". Dabar nebe tie laikai, skyrybos neužtraukia gėdos giminei.

Man buvo 22 metai kai pasipirso, jam 24, draugavome 2 metus, o dabar jau 6 esame vede

Prašom prašom, negaila
Na kaip tai nematot? Tai kiek gi glaima draugauti ir į pasimatymus vaikščioti? Santykiuose natūraliai ateina etapas, kai reikia pradėti gyventi kartu. Niekas juk ir nesako, kad reikia būti ta sugyventine N metų, bet tikėtis, kad žmogus ves jus su jumis net nepagyvenęs - naivoka. Aptariate abiejų norus, lūkesčius, planus ir gyvenate. Jei matote, kad ir gyvenant kartu viskas lieka gerai - tuokiatės.

Tai jei nenori nei to, nei ano, tai palik jį ramybėje Pati nežinai ko nori

nenoriu kartu gyvent iki vestuvių/žiedo, bet kol kas ir ženytis nenoriu. Bet tai ir negresia artimiausiais metais.
Aš tiesiog noriu būt su juo, man gera kartu. Bet jis nori kartu gyvent, aš ne. Ir jis tą puikiai žino. Žiedas, vestuvės nėra sąlyga. Tiesiog aš nežinau, kaip nuo gyvenimo kartu atsifutbolint. Jokie kiti paaiškinimai, kodėl nenoriu jo nenuramina
Jis daugiau kalba apie vestuves, vaikus, bendrą ateity. O aš nesu patikli. Kaip sako, ne kalbom, o darbais mes Tėvynę mylim



o tik draugaut negalima? reik arba ženytis, arba gyvent kartu?

Kiek laiko draugausit? Metus, dvejus, trejus, dešimt?
Kodėl nenori kartu su juo gyventi? Tau nesinori būti su juo kuo ilgiau ir dažniau? Nenori šalia jo užmigti ir nubusti, drauge ruoštis pusryčius ar vakarienę?

Sąžiningai nesuprantu, kaip galima susitaikyti su mintim: "tikėtis, kad žmogus ves jus su jumis net nepagyvenęs - naivoka", t.y.moteris turi suprasti, kad jei ji bus gera meilužė, tarnaitė, gerai uždirbs tai nusipelnys vedybų, o jei jau nepasistengs, tai...
Man atrodė (ir dabar tebeatrodo), kad jei vyras nori kažko daugiau nei draugystė, tai siūlo tinkamą variantą, o moteris tikrai neturi stengtis nusipelnyti "įvertinimo".

O į tavo pavyzdį aš irgi labai gerą žinau: išgyveno kartu 6m, moteriškė vis tikėjosi, kad jau piršis, kol grįžusi po komandiruotės rado tuščią butą (ta žodžio prasme), na ne visai tuščią - jos rūbai kampe kambario buvo gražiai sukrauti. Matyt, nepakankamai paklusni buvo.

kol pasipirš Žiedas man tai lyg garantija, kad jis planuoja su manim ateity ir rimtai į mane žiūri. Žinau, gal kvailai galvoju. Ir pasipiršę neveda vėliau. Bet man taip būtų ramiau.
Man vaikus reik gimdyt, negaliu 10 metų draugaut
Nuginklavot noriu viso to.
Bet bijau, kad apsigyvenus kartu, jis išvis apie vestuves nustos galvot ir tęsis tai metų metus. O aš nenoriu būt sugyventine.
Reali situacija tokia, kad ja būčiau ilgai. Viskas susiveda į finansus

O tas negyvenimas kartu tai ir sekso nedavimas tuo paciu ,nu kad pagreitint vedybas ?

As tai gyvenime netekeciau uz vyro pries tai su juo nepagyvenus

Kažkaip iškreiptai jūs suvokiate šį santykių etapą (sugyventinių, tebūnie šis pavadinimas) Tai yra sekantis žingsnis po draugystės, pasimatymų, kad abu partneriai dar geriau pažintų vienas kitą, pamatytų antrasias puses kasdienėje buitinėje aplinkoje, suprastų, kaip jiedviem sekasi gyventi kartu, kartu spręsti problemas, kartu tvarkyti finansinius ir kitus klausimus. Aš apie tai kalbėjau minėdama naivumą. Na tikrai, kiek rasite žmonių, kurie tuoksis net nepagyvenę kartu? Na tikiuosi, kad nedaug, nes graudu paskui skaityti, kaip santuokoje vos metus ištempę bėga skirtis.
Niekas nesako, kad jūs turite pataikauti tam vyrui, būti skudurėliu jam po kojomis, kad tik atrodytumėte tinkama kandidatė jam į žmonas. Ne - turite būti savimi, kad žmogus pamatytų, ką renkasi tikėkimės visam likusiam gyvenimui. Gi ne pomidorą vakarienei perka, o renkasi žmogų ilgalaikiam gyvenimui kartu.
Ir ką šis pavyzdys įrodo? Tai negi manot, kad sutuokiniai taip nepalieka vieni kitų? O ir tas piršlybų tikėjimasis tikėjimuisi nelygus. Skaičiau, kaip kai kurios nervinasi, pergyvena, na kada gi pagaliau tą lemiamą klausimą užduos, tampa irzlios, net neurotiškos. Nieko keisto, kad tokiom nepasiperša.

Tai jūs pati sau prieštaraujat - vienam poste sakot, kad negyvenimas kartu nereiškia, kad jis turi pirštis, o dabar sakot, kad norit piršlybų Ar jis žino apie tai, kad jūs dabar norit piršlybų, bet vestuvių dar galite palaukti? Galų gale, kuo paprastas pasakymas skiriasi nuo pasakymo, užtvirtinto žiedu? Negi nepasitikite ir netikite jo žodžiu? Negi manote, kad tas žiedas suteikia kažkokias garantijas? Aš turėjau tokį žiedą, bet pažadas realybe nevirto, kuo džiaugiuosi (pirštasi buvo dar nepagyvenus kartu).
Tai visgi buvau teisi - negyvenimas kartu yra tam tikras spaudimo būdas, kad jums pasipirštų. Būti kartu jūs norite, bet pirma reikia kažkokio užtvirtinimo?
Nemanot, kad jis nekalbės apie tolimesnį etapą, kol jūs nepagyvensite kartu? Taip, kaip jums natūrali eiga atrodo draugystė-piršlybos-santuoka, taip jam gali atrodyti draugystė-gyvenimas kartu-piršlybos-santuoka.
O visgi, kiek laiko jūs jau draugaujate?


Žodžiu, liūdna man skaityti visa tai..

Jis viską žino, mes daug kalbamės. Pasitikiu ir tikiu, bet šitoj vietoj ne. Man atrodo kartais, kad jis bet ką padarytų, kad aš kartu su juo gyvenčiau. Jis nesibodi pagrąsint ir vaiku, nes tada tikrai kartu reiktų gyvent. Bet jį stabdo tik viena. Tada reiks ženytis.
manau, kad suteikia. Vadinas, jis tikrai rimai žiūri į santykius


ne, nemanau. Mes kartu praleidžiam labai daug laiko, buity vienas kitą pakankamai pamatėm.
draugaunam 16 mėn.
neliūdėkit, negali visos vienodai mąstyt

Gyvenam kartu jau daugiau nei metai, ir nesigailiu, kad nusprendžiau kartu gyventi be santuokos:) bet manau šis klausimas yra grynai asmeniškas pasirinkimas, nėra vieno teisingo atsakymo:) jei man kas būtų sakęs, kad be santuokos šiukštu jokio gyvenimo kartu, būčiau niekaip niekada nesutikus, taip pat daugelis elgtųsi priešingu atveju, kiekvienam savo:) kad tik kiekvieną apžieduotų ir tada, kai abiems norisi:)